Keturiasdešimtmetis gerai žino Anykščių, Rokiškio, Biržų, Kupiškio, Utenos ir aplinkinių miestelių kapines. Ne dažnai, bet per dieną palaidodavo ir po penkis žmones.
- Kaip visa tai pakeli? Naktimis nesapnuoji?
- Manęs nebeveikia. Kai pradėjau dirbt vieną kartą sapnavau, bet paskui nebe. Jau viską mintinai žinau, vos ne ką kunigas pasakys. Kai užkasinėju, su giedotojais mintyse vis tas pačias giesmes giedu.
- Tai gal taip įpratai prie laidotuvių ir mirties, kad nebepaliečia net artimųjų netektys? Kai reikėjo laidoti tėvą, mamą, ar buvo kažkaip kitaip?
- Kai mama mirė, dar nedirbau. Kai tėvas mirė, jau dirbau, bet neseniai. Keistai jaučiausi. Bet didžiausias sukrėtimas buvo, kai draugas pasikorė. Svarbiausia, jis buvo man iš vakaro skambinęs. O rytą atėjo žinutė, kad nebėra. Kaip nebėra? Surenku jo numerį, sako, tikrai nebėra, jau išsivežė. Kaip kirto per pakinklius, gerai, kad mašinoje sėdėjau. Užvažiuoju darban – tikrai šaldytuve guli. Jau du metai kaip jo nebėra.
- Kodėl sukrėtė būtent ta mirtis?
- Gal dėl kaltės. Nes jis tą naktį man skambino, kvietė „įkalt”. Sakiau, kad negaliu, nes ryte į darbą, darbdavys nelabai mėgsta, kai esu girtas ar pagiriotas. O kitą dieną jo jau nebėra. Galvojau, gal reikėjo nueit, nors ir nenorėjau. Kaip ir kaltės jausmas, kad skambino, o aš neatėjau.
Pareigūnams per sunku – siunčia duobkasius
- Duobkasiai ne vien duobes kasa?
- Ir mirusius surenka. Iš ligoninės paima arba iš įvykio. Du duobkasiai iš komandos po pora savaičių budi ir gauna pinigus už tai, kad bet kada paskambinus – ar dieną, ar naktį - važiuotų į iškvietimo vietą. Jeigu žmogus miręs, ne greitoji ir ne policija jį atveža. Važiuojam pasiimti patys.
Tiesa, po avarijų iš mašinų žmonės būna jau ištraukti. Paguldyti šone ir uždengti. Mes greit atvažiuojam, į maišus, ant neštuvų ir išsivežam.
Sunkiausias atvejis buvo, atrodo, Subačiuj, kai traukinys numušė žmogų. 6 valandoms teko uždaryti traukinių eismą nes gabaliukais reikėjo surink. Paskui gaisrininkai apiplovė ir tai varnos pora savaičių lesė.
Anykščiuose buvo kraupi avarija, kai reikėjo mirtinai sužalotą žmogų kažkaip į maišą įdėti.
- Stengiatės, kad artimieji to nematytų?
- Nereikia. Nėra ko rodyti ir kai į maišą dedam. Net jei sena močiutė namie mirė ir reikia ją išsivežti, paprašom, kad artimieji prieš tai atsisveikintų ir iš kambario išeitų. Avarijose irgi prašom, kad artimųjų neprileistų, nes žmonėm gali pasidaryti negera.
- O tau?
- Toks darbas. Aišku, visko pasitaiko, bet svarbiausia, kai budi nebūt pagiriotam, nes iškart subloguosi…
O pakaruoklių kiek nuimta! Nemažai pažįstamų. Nemažai.
Tenka išvežti ir seniai mirusius. Molėtuose, pavyzdžiui, vieną pasikorusį jaunuolį rado tik po mėnesio. Grybautojai, miške. Pakaruoklius turi nukabint policija, mums nepriklauso, bet prie to niekas negalėjo prieiti – baisus kvapas, todėl teko mums.
Tokius vadinam neberengiamais. Į maišą įdėjai ir viskas, veži. Panevėžin, teisminėn ekspertizėn. Policija rašo siuntimą, o jie tiria. Kokias dvi valandas laukiam, per tą laiką reikalus susitvarkom ar parduotuvėn nueinam, o paskuji vežam darban, dedam ant stalo, sanitarė rengia. Tada – karstan ir vežam šarvoti, kur nori artimieji.
Nerengiami į karstą dedami maiše, rūbai, batai, kaip priklauso, išdėliojami ant viršaus. Bet tokiu atveju karstas nebeatidaromas.
- Kam tada batų, drabužių?
- Reikia.
- O jei žmonės, norėdami sutaupyti pinigų, paprašo, kad nedėtų drabužių, batų, nes karstas vis viena nebus atidarytas?
- Taip nėra buvę.
- Kai kurie žmonės į standartinius karstus netelpa. Kas tada?
- Sunkiausias karstas, kurį teko nešt, buvo 400 kilogramų. 100 svėrė pats karstas ir 300 žmogus. Reikėjo praplatinto. Staigiai užsakė, pernakt padarė ir atsivežė iš Vilniaus.
Baisiausia laidoti vaikus
- Kokios mirties pats nenorėtum? Ir iš viso - ar bijai mirti?
- Gal šiek tiek. Bet, atsiprašant, pasikart tikrai nežadu. Nes kažkam paskui tik darbo pridarai. Daugiau – kas bus, tas bus, nelabai ir įdomu, vis viena aš nebematysiu. Tik nenorėčiau ilgai kamuotis, gulėt ant patalo. Paskui tik visiem šokinėt. Nereikia kitiem užkraut rūpesčių. Geriau būtų staigiai.
- Kokie žmonės per laidotuves labiausia gaili ir verkia artimųjų?
- Labiausiai verkia paaugliukai, kai laidoja tėvus, brolius ar seseris. Net silpna darosi. Atrodo, pats apsiverksi, bet laikaisi iš paskutinio.
Ačiū Dievui, neteko laidot vaiko. Karstelis mažas, užtenka dviejų duobkasių. Sako, baisiausios laidotuvės.
Jautėsi, kaip klounai
- Žmogaus mirtis kartais sukiršina artimuosius. Ar per laidotuves pastebi tokius dalykus?
- Čia ne mūsų reikalas.
- O kaip dėl laidotuvių, kurios rengiamos pasididžiuoti prieš kitus?
- Būna. Prieš pora metų laidojom savižudį. Turėjo, žmogus, skolų. Vien karstas kainavo 5 „štukas” litų. Viršuje jo buvo toks aukso spalvos nėrinukas, tai mes tą aukso spalvą turėjom paslėpti – apsiuvom.
Laidojom savaitę, su visokiausiais „navarotais”. Viršininkas džiaugėsi, kad čia tai bus geros laidotuvės, o gavosi dar blogesnės už eilines.
Karštis – baisus, 43 laipsniai ant saulutės, nei vėjelio, o dar žmonės apstojo ratu, iš viso nebeliko kuo kvėpuoti, vos nenumirėm bekasdami – metras prie galvos, metras prie kojų, du metrai gilyn. Duobė 2.60 metro ilgumo. Paprastai tariant, kamazas žemių vienoj, kamazas kitoj pusėj, o mes – su kastuvėliais. Duobė papuošta baltų rožių žiedais. Artimiesiems paklotas kilimas, puodas žemėms – jau nebereikėjo kastuvu paduot.
Užkasėm – keturias plokštes su rožių žiedais uždėjo ant viršaus, o kitas šonas – išbadytas gėlėm. Kitą kartą paprastais vainikais, krepšeliais apdedi ir dar gražiau atrodo. O ta žmona – stovi ir vos ne kramtoškę kramto. Tai kas čia per laidotuvės?
Svarbiausia, visi keturi duobkasiai turėjo būti vienodais batais, baltais kaklaraiščiais ir baltom šilkinėm pirštinėm. Pabandyk, tu, žmogau, šilkinėm pirštinėm karstą nuleist! Taigi, slysta. Aš vos neišmečiau, tik spėjau pritūpt ir ant kelių juostą prispaust. Jautėmės kaip klounai.
- Tai gal bent sumokėjo už cirką?
- Tą patį gavom, kaip visada tik dar prišokdino. Lakstėm kaip asilai, dar baisiau.
Triukšmadarius vijo už tvoros
- O būna labai kuklios, pigios laidotuvės, bet jauti, kad žmogus nugyveno gyvenimą ir kiti tiesiog gražiai su juo atsisveikina?
- Buvo. Anykščiuose. Atėjom, kukliai, mandagiai išlydėjom, be didelių raudojimų ir verkimų. Na, vienas kitas gal kokią ašarą ir nubraukė.
Tik va, kas per laidotuves labai erzina, kai už nugaros bobutės komentuoja: „Pažiūrėk, kaip vyriokai dirba” ar kitaip aptarinėja. Arba kai kunigui meldžiantis seniokai apie kokias mašinas pradeda kalbėt. Kartą tokie, kur negali patylėt, net buvo išvyti iš laidotuvių. Kunigas paprašė pasišnekėt už tvoros, nes ne to visi susirinkom.
- O jei žmogus miršta, bet nėra kam jį palydėti į kapus?
- Būna. Vienose laidotuvėse dalyvavo trys žmonės. Kaimynai. Už savus ir palaidojo. Tai buvo pačios pigiausios laidotuvės - 1040 litų. Tiek skiria valstybė. Už tiek savivaldybė laidoja ir benamius. Dėl pigumo kartais žmonės net nešarvoja artimųjų. Pasiima ir iškart palaidoja.
- O į gedulingus pietus duobkasius pakviečia?
- Pakviečia, bet mes neinam. Negalim, nes už savo darbą gaunam pinigų. Būna ir kad ranką paspaudžia, padėkoja, kokį butelį, užkandos atveža ar atskirai pinigų duoda.
- Po kiek?
- Keturiems šimtą. Pasidalijam po 25 litus. Šiaip už laidotuves gaunam po 70, jei dar 25 iš šono prisideda, gerai – pinigai nesimėto.
- O jei sudėtingas atvejis, nesumoka daugiau?
- Kas tau mokės? Nenori – nedirbk. Už tvoros, sako, dvidešimt laukia. O va, staigiai reikėjo poros žmonių, visi tie „už tvoros” išsilakstė. Neliko nė vieno. Niekas nenori.
Svajojo vairuoti traktorių
- Ar duobkasio darbas – gerbiamas?
- Tikrai taip. Bent jau pas mus labai gerbia. Manęs paties pagyvenęs vyras klausė, ar dirbu. Pasakiau, kad duobkasys. Tai jis man užuojautą pareiškė, kad sunku. Bet pridėjo, kad geras darbas – niekada nesibaigs.
- Apie kokį darbą svajojai vaikystėj?
- Traktoristo. Galima sakyt, taip ir atsitiko. Dabar dirbu kombainu, traktorium kartais pavažiuoju.
- Patinka?
- Žinoma.
- Augini sūnų. Pradėjo eiti į mokyklą. Kaip norėtum, kad klostytųsi jo gyvenimas?
- Neįsivaizduoju, kuo jis norėtų būti, dar kol kas nekalbėjom. Bet linkiu viso, ko geriausio. Kad jam, žmogeliukui, sektųsi.
- Kad ir ką kalbėtum, žuvusiųjų, savižudžių surinkimas psichologiškai labai sunkus darbas, kaip tau po to grįžus namo kyla ranka apkabinti žmoną, vaiką. Kas tau padeda?
- Alus.
- Kiek reikia?
- Butelio, poros. Bet jei neišgersi – nuvažiuos stogas.
- Kaip tiems pažįstamiems, kurie nusižudė?
Vis tiek labiausiai nepateisinu, kai žmonės patys nusižudo. Ko tau trūko, kad pakėlei ranką prieš save? Ateis laikas – mirsi. Niekur nesidėsi.
Aišku, būna sunku. Man irgi nelengva. Užsibaigs darbai, o reik vaiką mokyklon leist, reik litų. Vogti tai neisi. O jei ir eitum – ilgai nevogsi. Tuoj atsirasi, kur nereikia ir galėsi į keturias saules žiūrėt. Bet kažkaip gyveni. Visi gyvena.
Renkasi tuos, kurie gražiai dirba
- Dar neturi keturiasdešimt, o jau, sakei, nėra sveikatos.
- Kai kasi labai kenčia nugara. Pavargsta ir rankos, bet nugara labiausiai. Ypač kai dirbi naujosiose kapinėse. Ten duobės gylis turi siekt du metrus, kad būtų galima paskui ant viršaus laidot. Senose užtenka ir pusantro.
- Nėra galimybių su technika duobės iškasti?
- Negalima. Negražu. Kapai arti vieni kitų. Naujoj vietoj gal ir galėtum didumą ne kastuvu iškasti, bet kaip atrodys? Iškart matysis vėžės.
- Dirbate beveik visoje Aukštaitijoje. Ne visi miestai turi savus duobkasius?
- Žmonės patys renkasi. Pagal tai, kas gražiau palaidoja, kaip duobkasiai apsirengę, kaip dirba. O daug kas dirba atžagariai. Mes labai saugom gėles, netgi užsidengiam kapo bortelius. Po užkasimo su šepetėliu juos nuvalom.
Vasarą čia buvo laidotuvės, tai vilniečiai net po savaitės skambino ir dėkojo. Sakė, per gedulingus pietus neturėjome apie ką šnekėti, tai apie šitą šepetėlį šnekėjom. Pagyrė savininką, kad lakstėm, kaip skruzdėliukai, kad gražiai dirbom. Ir iš tikrųjų, stengiamės net smiltelės nepalikt ant pievos.
- Ką reiškia gerai iškasti duobę?
- Svarbiausia, kad leidžiamas karstas niekur nekliūtų. Galima ir plačiau iškast. Būna akmenų, šaknų, bet mes jas nukapojam, plonas – žirklėm nukarpom. Gink Dieve, kad karstas niekur neužkliūtų.
- Kodėl?
- Negražu. Aišku, žiemą labai sunku gražiai iškasti, jei yra išsikišimas, tai karstą vos vos ant šono paverti. Svarbiausia, kad pašalą praeitų, o paskui labai gražiai išsitiesina.
- Kiek trunka iškasti kapo duobę?
- Pas mus senosiose kapinėse neblogas gruntas ir tai mažiausiai keturias valandas kasam. O naujosiose reikia ne pusantro metro gylio duobės, o dviejų metrų – kad paskui galėtų ant viršaus laidoti.
- Pasitaiko, kad kasant kliūna ankstesnis karstas?
- Būna. Tada šonan kišam. Padarom nišą, kad tilptų ir viskas.
Rusus laidoja „atbulai”
- Kas dar svarbu laidojant žmogų?
- Visi keturi vyrai būtinai turi būti vienodai juodai apsirengę. Batai suvarstomi ar nesuvarstomi, bet būtinai juodi. Juodi marškiniai, vasarą gali būti trumpomis rankovėmis.
Jei nešam bažnyčion, būnam su sutanom, iš bažnyčios – irgi su sutanom. Kapinėse jas nusirengiam, nes yra didelės ir trukdo užkasinėti, be to purvinasi. Negi plausi kiekvieną kartą.
Kapuose pasidedam karstą, kunigas savo darbą dirba, o mes savo. Kunigas parodė – leidžiam karstą. Paskui kunigas pasako kelis žodžius, paduodam jam žemių ant kastuvo, jis užberia. Tada duodam artimiesiems. Artimieji užbėrė – viskas. Tu gražiai aplink kapo duobę nusirinkai eglišakius, nuo duobės patraukei diles (lentas, kad duobė neužvirstų) ir pradedi užkasinėti.
Iš pradžių, kol neužpylėm karsto, beriam žemes palei šoną, kad nebarškėtų. Nesvarbu, ar žiemą ar vasarą, ar moly ar smėly – visada taip darom, iš pagarbos mirusiajam. Paskui kai jau užpiltas karstas į duobę sumetam žvakes. Maišelį kišenėn, pabaigei užpilt, sulyginai žemes, kad niekur nebūtų jų likučių ir kastuvo kotu padaręs kryžių subedžioji žvakes.
- Kodėl su kotu?
- Ranka gi nespausi.
- O jei žmogus – netikintis?
- Neteko nedėt. Kryžių visada dedam. Ant ruso kapo irgi, tik kitokį, su papildomu įstrižu brūkšniu. Rusai iš viso kitaip laidojami. Atbulai. Lietuvio galva – antkapio pusėj, o ruso – kojos prie paminklo. Ir ruso visada gylis mažesnis – 1,3 ar 1,5 metro, ne daugiau. Ir rusai vienas ant kito nelaidojami. O jei laidoja ant kito, tai tik skersai.
- Populiarėja kremavimas. Ką apie jį manai?
- Urnas šiek tiek lengviau laidot. Užtenka vieno duobkasio. Bet kol kas kremavimas labai brangus – vienam kainuoja 4 tūkstančius. Mažai kas tokius pinigus turi.
- O pats nenorėtum būti sudegintas ir išbarstytas: nei karsto, nei drabužių, nei duobės kasti?
- Pavėjui? O ką – visai variantas.
