Šias idėjas A. Kaušpėdas kėlė Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos Seime surengtoje konferencijoje apie Lietuvos ateitį. Čia A. Kaušpėdas skaitė pranešimą apie tai, kaip statyti tiltus tarp Vilniaus ir Londono.
Kadangi su užsieniu Lietuvą jungia oro tiltai, „Anties“ lyderis ragino kalbėti apie dvasia, kultūra ir kalba lietuvius siejantį tiltą. „Tiltą tarp Lietuvoje ir tarp svetur gyvenančių Lietuvių. Tiltą tarp gimtinės ir svetur“, – aiškino jis, pastebėdamas, kad dabar tokio tilto nėra.
Pasak A. Kaušpėdo, norint pastatyti minėtą tiltą, reikia išsiaiškinti, ką bendro turi abu krantai.
„Kas galėtų sudominti lietuvius? Lietuvius gali sudominti tik Lietuva. Lietuva – kaip pasaulio lietuvybės geografinis centras, pasaulio lietuvių bendro gyvenimo, bendradarbiavimo ir bendros kultūros centras. Svetur išlydinti ir svetur gyvenančių laukianti gimtinė – pasaulio Lietuva“, – kalbėjo vienas „Sąjūdžio“ lyderių.
Ragina neuždaryti Lietuvos į 65 tūkst. kvadratinių km
Vienintele pamatine vertybe, galinčia sujungti lietuvius kaip galingas tiltas, A. Kaušpėdas įvardijo tautinį tapatumą. Tautiniam tapatumui jis priskyrė bendrą lietuvių gyvenimą, kūrybą, kultūrą ir lietuvybės jauseną.
A. Kaušpėdo manymu, šiandien trūksta gražiai sugyvenančios, bendradarbiaujančios, kiekvieną lietuvį mylinčios Lietuvos.
„Šiandien žvelgiant į mūsų Vyriausybę, žiniasklaidą, internautus, pasaulio Lietuva atrodo kaip beviltiška utopija. Beveidė, susipriešinusi, teisingumo stokojanti Lietuva yra ir visada bus tik pasaulio provincija. Bet jeigu norime išsilaisvinti iš provincialumo, turime kurti save – Lietuvą – arba plačiau – pasaulio Lietuvą, kuri gali tapti visų lietuvių metropolija, lietuvybės pasauliniu centru, palaikomu gyvybingos gimtinės jausenos“, – idėją kėlė A. Kaušpėdas.
Jis ragino drįsti neuždaryti Lietuvos į 65 tūkst. kvadratinių kilometrų teritoriją bei asmeninių sklypų aptvarėlius. A. Kaušpėdo nuomone, Lietuva turi būti ne uždaras indas, o lietuvybės šviesos šaltinis.
Suvienys tik didelė nelaimė?
Pasak A. Kaušpėdo, netiesa, kad globalizacija mažina, naikina tautiškumą. Esą ji gali veikti ir kita kryptimi – didinti ir plėsti lietuvybę po visą pasaulį.
„Lietuviai turi nepasiduoti. Turime rengti planus ne tik kaip išsaugoti, bet ir kaip kurti, tobulinti, plėtoti ir skleisti lietuvybę“, – kalbėjo A. Kaušpėdas. Jis atkreipė dėmesį ir į tai, kad neužtenka turėti Lietuvos pilietybę – reikia pačiam būti arba tapti lietuviu, įsipareigoti gimtinei Lietuvai.
A. Kaušpėdo nuomone, įvardintiems tikslams įgyvendinti trūksta tautos kūrybinio tvarumo, gebėjimo būti savimi.
„Lietuvą gali išgelbėti tai, kas nieko nekainuoja, bet už jokius pinigus nenuperkama – meilė. Meilė artimui, kiekvienam lietuviui ir kiekvienam kalbančiam lietuviškai, meilė gimtinei. Ir tai ne bukas nacionalizmas. Tai tautinė savigarba, savigyna, saviugda ir savireikšmė, kurios mums taip trūksta. Tik išmokę mylėti ir gerbti save, gerbsime ir mylėsime kitus“, – dėstė A. Kaušpėdas.
„Anties“ lyderis ragino mokytis gyventi be saviniekos ir artimo niekinimo, mokytis tikėti, kad galime būti puikūs. Esą tada tokiais ir tapsime.
„Žmonės, gyvenantys čia, Lietuvos taip nevertina. Kas galėtų būti ta genamąja jėga?“, – A. Kaušpėdo paklausė viena konferencijos dalyvė.
„Pasakysiu labai negražiai – labai didelė nelaimė iš tikrųjų gali suvienyti, – triskart belsdamas į stalą, atsakė A. Kaušpėdas. – Mūsų nelaimė ta, kad mes tirpstame. Kadangi šis procesas toks lėtas ir išsitęsęs laike, galbūt nieko labai ir nejaučiame. Tačiau rezultate gali įvykti nelaimė, kad mūsų nebeliks“, – svarstė A. Kaušpėdas.