Prieš savaitę Seimas atmetė Vyriausybės parengtą įstatymo, kuris leistų asmenvardžius Lietuvos įstaigų išduodamuose dokumentuose rašyti visais lotyniško pagrindo rašmenimis, projektą.
„Ši problema žinoma seniai, jau 15 metų diskutuojame tiek Lietuvos viduje, tiek išorėje. Yra tekę daug diskutuoti ir su Lenkijos politikais. Žinome, kaip jie jautriai į tai žiūri, – kalbėjo premjeras. – Esu įsitikinęs, kad ilgalaikiai strateginiai projektai, svarbūs Lietuvos energetiniam saugumui, yra svarbesni nei svarstymai, kaip rašyti kokią nors raidę – v ar w. J. Basanavičius XIX a. pabaigoje leido „Aušrą“ – kodėl jos pavadinimas buvo rašomas su sz, o ne su š?“
A. Kubilius pabrėžė, kad Vyriausybė pirmą kartą atėjo į Seimą su Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektu, kuris, jo įsitikinimu, atitinka tiek šiandieninę Europos, tiek tarpukario Lietuvos tradiciją. „Na, nepavyko įtikinti, bet išdrįsome ateiti. Žiūrime racionaliai, ramiai, be didelių emocijų. Turime pamatyti tokius reikalus šiek tiek platesnėje šviesoje, patys įvertinti, ar kartais ne per daug kompleksuojame, ypač tokias problemas spręsdami. Rasime sprendimus, nematau katastrofų“, – ramino jis.
Premjeras iš Seimo tribūnos įtikinėjo, kad būtina balsuoti už projektą: „Turime matyti Lietuvos situaciją ir perspektyvą. Gyvenimas darosi atviresnis ir demokratiškesnis, žmonės tuokiasi nežiūrėdami į pavardes.“ Jis pabrėžė, kad pati Valstybinė lietuvių kalbos komisija išaiškino, jog asmenvardis yra unikalus, sąvokos nereiškiantis konkretaus žmogaus tapatybės žymuo, o jam turi būti suteikta apsauga.
Tačiau A. Kubiliaus argumentų neišgirdo ne tik opozicijos, bet ir kai kurie jo vadovaujamos Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atstovai. Į viešumoje nuskambėjusį šių politikų palyginimą su talibais premjeras replikavo: „Jei gerai žinau, šio žodžio vertimas – tikro tikėjimo šalininkai. Visi mes tam tikra prasme savo srityse esame talibai, turime įsitikinimų, juos giname, kartais labai emocingai, neįsiklausydami į kitus argumentus. Kaip visuomenė, bendruomenė, turime tam tikrų vidinių kompleksų, kuriuos irgi norėtųsi greičiau įveikti. Turime daug iš praeities ateinančio nepasitikėjimo savimi. Kai kas tai vadina provincialumu, bet visa tai yra natūrali būsena. Nesiimu vertinti, kas yra geresni šiuo požiūriu, pažangesni. Visada siekiu ir noriu įsiklausyti ir į kitų argumentus, bet tikiuosi, kad ir į mano argumentus bus įsiklausoma.“
Beje, Vilniaus politikai, užsimoję vieną sostinės gatvę pavadinti aviakatastrofoje žuvusio Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio vardu, norėtų jo pavardę lentelėje rašyti ne originaliai, o sulietuvintai.