„HARDtalk“ vedėjas Jonathanas Charlesas: Ačiū, kad atvykote į „HARDtalk“ programą. Jūsų šalies ekonomika susitraukė 14 proc. per pastaruosius metus, nedarbas tikriausiai artėja prie 15 proc., atlyginimų lygis krenta į 2006 m. lygį, taigi situacija Lietuvoje yra gana niūri.
Andrius Kubilius: Na, visų Baltijos valstybių ekonomika gana smarkiai smuko žemyn, ekonomikos nuosmukis čia buvo didžiausias Europoje, bet visos trys valstybės stabilizavosi 2006 m. lygyje. Taip pat ir didžiųjų Europos valstybių ekonomikos stabilizuojasi 2006 m. lygyje - netgi Britanijos, Vokietijos, Prancūzijos ar Suomijos ekonomikos, nepaisant to, kad nuosmukis šiose valstybėse vyko daug lėčiau.
J. C.: Esate įsitikinęs, kad jūsų šalies ekonomika stabilizuojasi, bet nors jūsų šalies ekonomika formaliai ką tik atsigavo po nuosmukio, šį ketvirtį ekonomikai pradėjus šiek tiek augti, padaryta žala yra didžiulė – „Baltic Times“ laikraščio redaktorius Dorianas Zieduonis mums sakė, kad Vyriausybė užtikrintai teigia, jog ekonomika stabilizuojasi, tačiau ekonomika vis dar smunka – žmonės tikrai kenčia, ir taip yra iš tikrųjų, ar gi ne?
A. K.: Žinoma, žmonės kenčia, bet žinote, kai žvelgiame į skaičius, pvz., ketvirčių palyginamuosius skaičius, trečiajame ketvirtyje turėjome šešių proc. augimą, o tai yra didžiausias augimas Europoje. Taigi tikrai matome, kad galime atsigauti; žinoma, tai užtruks tam tikrą laiką, bet esame nusiteikę optimistiškai.
J. C.: Turite 6 proc. augimą, bet ekonomika nusmuko 14 proc. per praėjusius 12 mėnesių – tai vienas didžiausių nuosmukių Europoje.
A. K.: Mes tikrai valdome krizę ir tai darome labai efektyviai, mažiname deficitą; vakar buvau susitikęs su Davidu Cameronu, ir aš jam pasakiau, kad jei nežinosite, kaip įgyvendinti tai, ką žadėjote, po rinkimų, ir jei jums reikės kokios nors pagalbos – pvz., kaip mažinti deficitą, - galėsite kreiptis į mus, kadangi sumažinome savo deficitą šiais metais 8 procentais ir planuojame dar papildomai mažinti 5 proc. ateinančiais metais. Taigi mes sugebame išlaikyti savo šalies stabilią finansinę padėtį ir matome perspektyvas atsigauti po ekonominio nuosmukio bei tapti dar stipresniais ateityje.
J. C.: Grįšime prie jūsų vykdomų priemonių netrukus, tačiau nepaisant viso to, kreditų reitingų agentūra „Moody’s“ – kuri yra itin vertinama – sako, kad Lietuvos ekonomikos augimas išliks vangus per ateinančius trejus metus: ji turi prisitaikyti prie naujų kapitalo srautų bei lėtesnio pajamų didėjimo, prasidėjusio finansų krizės pradžioje – tai gana niūru.
A. K.: Na, priklauso nuo to, kaip vertinsime. Visos trys Baltijos valstybės, kaip sakiau, buvo gana smarkiai paveiktos krizės, bet pavyzdžiui, estai planuoja įsivesti eurą kitais metais. Tai rodo, kad mes, Baltijos valstybės, turime drąsos įgyvendinti sudėtingas reformas. Kai palyginu tai, ką nuveikėme šiais metais, su tuo, ką daro kitų valstybių ministrai pirmininkai Europoje, manau, kad padėjome savo žmonėms. Jie supranta, kokia yra mūsų vykdoma programa, ir aš labai džiaugiuosi, kad pasirašėme Nacionalinį susitarimą su pagrindiniais socialiniais partneriais – profesinėmis sąjungomis ir verslo asociacijomis – dėl viso paketo priemonių, kurias įgyvendinsime ateinančiais metais. Vakar čia, Londone, turėjome labai vaisingus susitikimus su investuotojais, finansų sektoriaus atstovais, taigi matome geras perspektyvas ekonomikos atsigavimui ir investuotojų pritraukimui.
J. C.: Bet ši krizė dar nesibaigė, ir Lietuva ir vėl gali atsidurti priešakinėse pozicijose. Gali prasidėti kitas neramumų laikotarpis po to, kai Dubajus priėmė sprendimą sustabdyti apie 60 mlr. dolerių skolos grąžinimą Persijos įlankos valstybėje. Ir žmonės sako, na, jei tokie sunkumai kyla Persijos įlankos valstybėse, tuomet atidžiau panagrinėkime visų silpnesnių valstybių ekonomikas visame pasaulyje, įskaitant ir Lietuvos, kad pamatytume, kas dar, kokių dar problemų ten yra – taigi jūsų šalies ekonomika ir vėl bus atidžiau nagrinėjama.
A. K.: Gerai, esame pasirengę. Bet galime parodyti, kad yra skirtumas tarp Dubajaus ir Lietuvos: mums sekasi stabilizuoti padėtį, mums labai gerai sekasi susigrąžinti pasitikėjimą tarptautinėse finansų rinkose, praėjusį spalio mėnesį mums pavyko išleisti labai gerą euroobligacijų emisiją, esame pasirengę padaryti tą patį vasario mėnesį, ir, kaip mačiau vakar, susidomėjimas yra didelis.
J. C.: Taigi manote, kad neturite, ko slėpti; manote, kad kai prasidės jūsų ekonomikos tikrinimas, nieko pavojingo, tūnančio jūsų šalies ekonomikoje, nebus rasta; nes investuotojai štai ką sako: mes norime žinoti, ten gali būti kitų dalykų, kas dar yra, ko mes nežinome, ko mums nesako?
A. K.: Mes buvome tikrinami labai nuodugniai šios krizės metu ir parodėme, kad sugebame, turime politinę valią, turime žinių, turime intelektinį potencialą įveikti labai gilią krizę; mes nekaltiname nieko dėl to, kad atsidūrime krizėje, nežinome, ką reikėtų kaltinti.
J. C.: Na, galbūt, bet ar galite nuraminti investuotojus, kad neturite rizikingų bankų laukiančių kapitalo įplaukų, neturite pavojingų skolų, kurios nebebus mokamos?
A. K.: Ne, visiškai ne. Nes, kaip žinote, mūsų bankų sektoriuje daugiau nei 85 proc. bankų priklauso Skandinavijos savininkams. Taigi, jei kas nors nori kaltinti Skandinavijos bankus, jie tą gali daryti, bet mes matome, kad jie sugeba išlaikyti stabilumą ir vykdyti savo veiklą.
J. C.: Ar manote, kad investuotojai yra nusiteikę tikėti jūsų Vyriausybės patikinimais? Nes jiems teko nemenkų smūgių per pastaruosius 18 mėnesių ir jie yra tikrai susinervinę, jie netiki tuo, kas jiems sakoma.
A. K.: Na, galime pažiūrėti, ką nuveikėme šiais metais. Nežinau, ar Dubajuje per tuos metus jiems pavyko, pavyzdžiui, sumažinti išlaidas 8 proc. BVP. Taigi aš ir vėl kartoju tą patį: mes Baltijos valstybėse – galbūt todėl, kad praėjo tik 20 m. po mūsų nepriklausomybės sugrąžinimo – išgyvenome tokius ryškius pokyčius, sugebėjome atremti tokius didžiulius iššūkius, kad mūsų žmonėms tikrai sekasi būti itin dinamiškiems, ir mums pavyko susidoroti su problemomis, kurios kartais mus užklumpa iš už Lietuvos ribų.
J. C.: Kaip analitikai pasakytų šiandien – ar tai kitas šios finansų krizės etapas? Tai yra veikimas domino principu: pirmiausia matome Persijos įlankos šalis, o paskui pradedame žiūrėti į silpnesnes ekonomikas Baltijos valstybėse bei Vidurio ir Rytų Europoje.
A. K.: Na, žinote, nežinau, ar taip galima mus apibūdinti – kad esame silpnesnės ekonomikos valstybė. Jei pažvelgtume į kai kuriuos skaičius, galiu pasakyti, kad esame geresnėje padėtyje, nei, pavyzdžiui, Britanija. Pavyzdžiui, kaip pramonė išsilaikė krizės metu – jei pažvelgtume į Eurostato duomenis, mūsų duomenis, susijusius su pramone, mūsų rodikliai yra geresni, nei, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos ar Vokietijos. Taigi, galiu jus užtikrinti, kad mes galime parodyti visam pasauliui, kad esame pajėgūs spręsti problemas, ir jei jos vėl kils iš kitur – iš Dubajaus, Londono ar Niujorko – mes sugebėsime išspręsti tas problemas.
J. C.: Prieš kelias minutes sakėte, kad ši krizė kilo ne dėl Lietuvos kaltės, ji moka kainą už kažkieno kito sprendimus – bet tai nėra visiška tiesa, ar ne? Nes Lietuva labai intensyviai skolinosi gerais laikais, lietuviai skolinosi labai daug pinigų, jie paėmė daug paskolų.
A. K.: Na, žinoma, mes nemanome, kad sugebėjome išvengti kokių nors klaidų, padėtis Lietuvoje yra kitokia nei, pavyzdžiui, Estijoje, jie geriau sugebėjo išlaikyti fiskalinę kontrolę per pastaruosius penkerius ar ketverius metus, todėl jie gali planuoti prisijungimą prie eurozonos. Bet, jei pažvelgtume apskritai – žinoma, mūsų monetarinės politikos modelis yra kitoks, mes turime valiutų valdybos modelį visose trijose Baltijos valstybėse.
J. C.: Jūsų valiuta yra susieta su euru.
A. K.: Mūsų valiuta susieta su euru. Tai reiškia, kad galime taikyti labiau ribotas priemones įgyvendinti savo nepriklausomą monetarinę politiką. Žinoma, mūsų sunkumai kilo dėl didžiulių lengvai prieinamų paskolų srautų per pastaruosius ketverius, penkerius metus ir, žinoma, mūsų ekonomikos perkaitimas buvo akivaizdus.
J. C.: Vis dėl to, ar jūs kritikavote tai tuo metu, nes, šiaip ar taip, jūs dirbote vyriausybėje, ankstesniojoje vyriausybėje, su kuria jūsų partija yra koalicijos partneriai?
A. K.: Ne, visiškai ne. Mūsų partija grįžo į valdžią tik praėjusį lapkritį, praėjusį kartą dirbau ministro pirmininko poste 2000 m. Rusijos krizės metu, po to mūsų partija buvo opozicijoje. Negaliu absoliučiai kritikuoti mūsų buvusios vyriausybės, nes visose trijose Baltijos valstybės mes negalėjome kontroliuoti didžiulio lengvų paskolų srauto į šalį.
J. C.: Na, Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius Raimondas Kuodis kritikavo jūsų partiją ir ankstesniąją koalicinę vyriausybę, jis mano, kad jūs nepakankamai atvirai kalbėjote, jis sako, žmonės pašėlusiai išlaidavo, o politikai tylėjo.
A. K.: Na, po to, kai žlugo „Lehman Brothers“, žinoma, visi pradėjo elgtis protingiau, nei prieš tai. Mes žinojome, kad mūsų ekonomikos perkaitimas pasireikš ekonomikos atvėsimu. Mes matėme visus veiksnius, rodančius, kad ekonomika vis labiau perkaista, infliacija augo, bet, žinoma, mes būtume atvėsinę savo ekonomiką ne tokiu skausmingu būdu, negu kad tai įvyko po „Lehman Brothers“ žlugimo.
J. C.: Na, jūs mėginote atgaivinti savo ekonomiką skatinimo planu, bet tai taip pat buvo kritikuojama. Ir vėl, Raimondas Kuodis, Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius, mums sakė, kad jis kritiškai vertina vieną iš jūsų priemonių, būtent, senų pastatų renovavimą. Jūs mėginate skatinti žmones imti paskolas pastatams renovuoti; jis sako, jog jums sakė, kad tai neveiks, jis norėjo, kad jūs, Vyriausybė, tai finansuotumėte; ir faktiškai, niekas jokių pastatų nerenovavo, nes žmonės nebenori skolintis pinigų – jis buvo teisus, kritikuodamas jus, pone ministre pirmininke?
A. K.: Visiškai ne. Žinoma...
J. C.: Ar jis teisus, kad nė vienas pastatas nebuvo renovuotas?
A. K.: Na, neturiu laiko aiškinti šių duomenų, bet...
J. C.: Na, tai labai paprasta – ar nors vienas pastatas buvo renovuotas ar ne?
A. K.: Ne, bet programa yra, mes perėjome prie kitos gyvenamųjų pastatų renovavimo programos, mes pradėjome rengti kitą programą, kuri pradės veikti jau gruodį. Mes šiek tiek užtrukome todėl, kad Europos investicijų bankas, kuris yra mūsų programos dalis, daug lėčiau priiminėjo reikiamus sprendimus. Tačiau turėčiau paminėti, kad mums pavyko patvirtinti skatinimo priemonių paketą – fiskaliniu požiūriu neutralų skatinimo priemonių paketą – kuris sudaro apie 3 – 3,5 proc. BVP šiais metais, ir mes iki šiol esame geriausia valstybė tarp visų ES valstybių narių, besinaudojančių struktūriniais fondais. Tai reiškia, kad mes esame tikrai dinamiški ir tikrai įgyvendiname skatinimo priemonių paketą.
J. C.: Tačiau už visa tai jūs mokate didelę politinę kainą – ką tik paskelbta visuomenės nuomonių apklausa rodo, kad jūs esate pats nepopuliariausias ministras pirmininkas Lietuvos istorijoje: apie 50 proc. žmonių – pusei jūsų gyventojų – nepatinka jūsų vykdomos priemonės.
A.K.: Na, žinote, aš jau dvidešimt metų politikoje ir žinau, kad populiarumas kyla ir krenta nepaisant to fakto, kad darai, ką darai. Aš pasitikiu savo žmonėmis. Aišku, dabar sunkus metas ir gyvenimas nelengvas, tačiau mes aiškiai matome, jog darome tai, kas teisinga ir reikalinga. Mes labai patenkinti, kad TVF ir Europos Komisija labai palaiko mūsų vykdomą politiką, o visuomenės apklausos nėra pagrindinis mūsų darbo tikslas.
J. C.: Jūs minėjote, jog jūsų valiuta yra pririšta prie euro. Ir tai vaidina nemenką vaidmenį jums siekiant prisijungti prie euro zonos. Tačiau kita vertus tai trukdo jums imtis tokių priemonių, kaip valiutos devalvavimas, kuris paskatintų eksportą šio ekonominio nuosmukio metu. Eksportas atpigtų, todėl ir padidėtų jo apimtys.
A.K.: Na, yra atlikti išsamūs lito devalvavimo skaičiavimai, kurie rodo, kad devalvavimas gali turėti tam tikrų privalumų, tačiau taip pat ir labai daug neigiamų pasekmių, kurios akivaizdžiai nusveria privalumus. Visiškai sutinku su gerai žinomais tarptautiniais ekonomikos ekspertais, kurie teigia, jog devalvavimas būtų košmaras.
J. C.: Kodėl?
A.K.: Na, kaip jau sakiau anksčiau, tai neatneštų žymesnės naudos, bet priešingai – pridarytų daugiau žalos ir turėtų daugiau neigiamų pasekmių. Mums svarbiausia yra kaip įmanoma anksčiau prisijungti prie euro zonos.
J. C.: Ar kartais politiniai siekiai jums nėra svarbesni už žmonių poreikius?. Tarptautinis valiutos fondas neseniai yra pasakęs, jog lankstus valiutos keitimo kursas galėtų padėti amortizuoti krizės poveikį, tačiau jūs tokio pasirinkimo neturite, negalite devalvuoti savo valiutos, padėdami šaliai išbristi iš sunkmečio.
A.K.: Na, taip, bet TVF žino, jog situacija Baltijos šalyse yra skirtinga. Ir nepaisant to, jog vyko tam tikros vidinės diskusijos dėl mūsų kaimynų latvių, visgi galiausiai buvo padaryta paprasta išvada, jog Baltijos šalims nacionalinių valiutų devalvavimas tikrai nėra tinkamas sprendimas. Labai džiaugiamės, kad mūsų kaimynai estai jau galbūt kitų metų viduryje prisijungs prie euro zonos, ir mes tikrai norėtume sekti jų pavyzdžiu. Tačiau mums tai gali užtrukti ilgiau.
J. C.: Turbūt daug ilgiau, ar ne? Nes norėdami prisijungti prie euro zonos, turite sumažinti biudžeto deficitą iki 3 procentų BVP, kai šiais metais deficitas sudaro 9 procentus. Tris kartus daugiau nei nustatyta riba.
A.K.: Reikia pažiūrėti, ką mes padarėme per vienerius metus ir kam gavome Parlamento pritarimą. Skaičiai labai paprasti: šiais metais sugebėjome sumažinti biudžeto deficitą 8 procentais, kitais metais taip pat planuojamas 5 procentų biudžeto deficito sumažinimas. Todėl nematau priežasčių, dėl ko negalėtume biudžeto deficitą sumažinti iki 3 procentų artėjant 2011 m.
J. C.: Šį tikslą pasiekti gali būti sunkoka. Labai sumažinote išlaidas. Pavyzdžiui valstybės tarnautojų užmokesčio fondas sumažintas 10 procentų. Mažėja pensijos, karpomas švietimo, sveikatos apsaugos finansavimas... Dėl to šalies ūkis dar labiau traukiasi. Jūs neskatinate ūkio augimo.
A.K.: Matote, problema yra ta, kad prieš krizę šalies išlaidos buvo per didelės, todėl dabar turime mokėti už praeityje padarytas klaidas.....
J. C.: Bet dabar ne metas karpyti. Daugelis šalių sako, jog to sau neleistų daryti, nes reikia palaukti, kol ūkis atsigaus, o jau data galvoti apie karpymus.
A.K.: Žinoma, biudžeto išlaidas galima palikti, jei užtenka finansavimo. Mums labai aišku, jog negalime finansuoti didesnio nei 10 procentų deficito. Mes skolinamės iš tarptautinių rinkų ir jų pasitikėjimas yra mums labai svarbus, todėl mums reikia parodyti, kad galime išlaikyti finansų sistemą stabilią. Visos Baltijos valstybės – Lietuva, Latvija ir Estija – vykdo tą pačią politiką – mažina deficitą. Neseniai pateiktose TVF rekomendacijose teigiama, jog ateinančius 10 metų daugeliui šalių reikės laikytis tos pačios politikos, t.y. mažinti biudžeto deficitą, išlaidas ir didinti mokesčius.
J. C.: Bet dabar tam nėra tinkamas metas. Kuo daugiau pinigų išimama, tuo labiau šalies ūkis traukiasi.
A.K.: Aš su jumis tikrai nesutikčiau. Mūsų ekonomika yra atvira, mes labai orientuoti į eksportą, kuris sudaro apie 60 procentų BVP. Taigi, atsigavus užsienio rinkoms, atsigaus ir mūsų šalies ūkis. Mūsų vidaus vartojimas niekada nebuvo pagrindinis šalies ūkio variklis.
J. C.: Kaip manote, kada įsivesite eurą?
A.K.: Manau, kad realu yra to tikėtis 2013 m.
J. C.: Ar nekeista, kad augantis nedarbas, silpnėjantis šalies ūkis, mažėjantis finansavimas iš biudžeto nesukėlė didesnių socialinių neramumų?
A.K.: Na, po tokių protesto akcijų kaip sausio mėnesį, kai dužo Parlamento langai, mes įdėjome nemažai pastangų siekdami palaikyti tinkamą dialogą su pagrindiniais socialiniais partneriais ir džiaugiamės, kad spalio mėnesį pasirašėme Nacionalinį susitarimą su profesinėmis sąjungomis ir verslo asociacijomis, kurios pritarė jame išdėstytam kitų metų priemonių planui. Manau, kad tai padeda išlaikyti socialinį stabilumą. Be to, norėčiau paminėti, kad per pirmąjį pusmetį mums pavyko įgyvendinti didelį, beveik 8 procentų, išlaidų mažinimą. Žmonės pasitiki koalicija. Jie tikrai supranta, kokios yra problemos ir ką mums reikia daryti.
J. C.: Esant tokiai sunkiai ekonominei situacijai Lietuva nori išspręsti ir kitas problemas, kaip antai Lietuva siekia, kad Europos Sąjunga pasmerktų praėjusiojo amžiaus penktajame dešimtmetyje Sovietų Sąjungos vykdytą šalies okupaciją. Kodėl Lietuvai yra svarbu, kad Europos Sąjunga pripažintų praeityje vykdytus Sovietų Sąjungos nusikaltimus?
A.K.: Mes matome, kad Europoje ar senojoje Europoje, jei taip galėtume ją pavadinti, visi pripažįsta nacių vykdytus nusikaltimus. Rytų ir Centrinėje Europoje mes patyrėme ne tik Hitlerio, bet ir Stalino režimų vykdytus nusikaltimus. Mes paprasčiausiai norime, kad senosios Europos gyventojai pripažintų ir suprastų, kad Stalino vykdyti nusikaltimai buvo nemažiau baisūs. Iš tikrųjų, turbūt daugiausia Stalino režimo aukų galima rasti pačioje Rusijoje.
J. C.: Kodėl Lietuva nori įvelti Europos Sąjungą į savo senus ginčus su Rytų kaimyne?
A.K.: Aš nemanau, kad tai seni ginčai.
J C.: Na, juk tęsiasi apie 20 metų.
A.K.: Pažiūrėkime, kaip Europa reaguoja į nacių padarytus nusikaltimus. Iki šio momento Europa ir kitos šalys padarė svarbių žingsnių šia linkme. Istorija lieka istorija. Jei nesugebėsime visame regione pasiekti tam tikro bendro istorijos supratimo, šiandien neišvengsime problemų. Kas nepripažįsta istorijos, nesugeba suvokti, kas bus ateityje.
J. C.: Daug kas sako, kad Lietuva yra labai greitai linkusi kritikuoti Sovietų Sąjungą, tačiau pati nenoriai pripažįsta savo pačios karo metais įvykdytų nusikaltimų prieš žydus.
A.K.: Mes tai puikiai suprantame ir smerkiame tai. Ir toliau ieškome galimybių kompensuoti žydų bendruomenei už prarastą turtą. Puikiai suprantame negailestingą istorijos posūkį žydams Lietuvoje. Tai buvo pati stipriausia žydų bendruomenė visoje Rytų Europoje, išliko daug kultūrinių paminklų Vilniuje, mes siekiame juos išsaugoti. Tai tokie yra mūsų darbai.
J. C.: Kaip jūs manote, kodėl tada žmonės Lietuvoje pasigenda to, kad šiems nusikaltimams būtų skiriamas toks pat dėmesys kaip sovietų padarytiems nusikaltimams?
A.K.: Negaliu sutikti. Manau, kad lietuviai labai gerai supranta, kas nutiko su žydų bendruomene Lietuvoje. Žinoma, galime ginčytis dėl to, kiek lietuvių dalyvavo, tačiau, kita vertus, labai daug lietuvių padėjo žydams, gelbėdami juos ir jų vaikus.
J. C.: Ir visgi labai daug kolaboravo su naciais.
A.K.: Aš nesakyčiau, kad labai daug, bet reikia pripažinti, kad taip buvo. Naciai buvo užėmę Lietuvą. Istorija buvo labai komplikuota, ir mes prisiimame visą atsakomybę. Darome, ką galime, kad kompensuotume žydams už nuosavybę.
J. C.: Pasiklausęs to, ką jūs pasakojote per šias 20 min. apie visas ekonomines problemas, užklupusį sunkmetį ir neišspręstus istorijos klausimus, susidaro įspūdis, jog Lietuva nesijaučia patogiai, yra nerami dėl savęs.
A.K.: Man taip neatrodo. Žinoma, mūsų šalyje įvyko dinamiškų pasikeitimų, kaip ir kitose Baltijos valstybėse. Mūsų istorija ne iš lengvųjų – penkiasdešimt metų trukusi okupacija, galybė žmonių deportuota į Sibirą, daug ten kalėjo kaip politiniai kaliniai. Tikrai sunkūs laikai. Tačiau mes labai greitai atsitiesėme, sukūrėme savo demokratines institucijas, rinkos ekonomiką, įstojome į ES ir NATO. Nors dabar ekonominė situacija nelengva, bet turime pakankamai politinės valios ir drąsos suvaldyti dabartinius procesus. Galime palyginti mūsų žmonių gebėjimą suprasti kilusius iššūkius su kitomis šalimis. Štai pavyzdžiui vakar mačiau reportažą apie didžiulę protesto akciją Dubline prieš Vyriausybės ketinimus mažinti darbo užmokestį, tai žmonės ten tikrai nebuvo laimingi. Taigi mūsų žmonės gal nėra laimingi, bet jie turi daugiau optimizmo.
J. C.: Labai ačiū, kad dalyvavote mūsų laidoje.