Jos sąlyginis politinis saugumas yra net ne tiek jos nuopelnas, kiek jai palankiai susiklosčiusių aplinkybių padarinys.
Viena svarbiausių aplinkybių yra ta, kad ekonominio sunkmečio sąlygomis pernai ir užpernai opozicija visai nesiveržė perimti valdžios. O dabar, iki Seimo kadencijos pabaigos likus ne ką daugiau nei pusantrų metų, perimti valdžią gali būti tiesiog nenaudinga. Kam prisiimti atsakomybę ir rizikuoti prarasti prieš bet kurią valdžią greitai nusistatančių rinkėjų balsus, jei galima ramiai laukti Seimo rinkimų? Ir galop prisiimti „gelbėtojų“ – ilgai lauktos daug ką nuvylusios valdžios alternatyvos – laurus...
Kita Vyriausybei palanki aplinkybė – politinė migla ir nesutarimai parlamentinės opozicijos stovykloje. Nors dvi didžiausią potencialą turinčios opozicinės partijos – Socialdemokratų partija ir Darbo partija – šiuo metu yra reitingų viršūnėse ir gerai pasirodė per savivaldybių tarybų rinkimus, joms trūksta labai daug balsų iki parlamentinės daugumos. Šios dvi partijos kartu neturi nė ketvirtadalio vietų Seime. Toks politinis branduolys – kiekybiškai per menkas, kad galėtų efektyviai telkti alternatyvią daugumą ir lemtų jos politinį stabilumą bei veiklos kryptį.
Maža to, solidžiausią opozicinę jėgą – Socialdemokratų partiją – drasko vidaus prieštaravimai ir persekioja Gedimino Kirkilo bei Algirdo Brazausko vyriausybių šešėliai. Buvusi G. Kirkilo Vyriausybė neturi geros reputacijos dėl liūdnai pagarsėjusio „Leo LT“ projekto ir švaistūniškos finansų politikos krizės išvakarėse.
O A. Brazausko vykdyta politika tarp pačių socialdemokratų dažnai minima kaip ne kažin ką bendra teturėjusi su tikra socialdemokratija. O ką jau kalbėti apie jos sovietinį šleifą ir „Draugystės“ viešbučio prieskonį.
Be to, dabartiniam Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkui Algirdui Butkevičiui, vedančiam socdemus lyg ir skaidresne bei labiau socialdemokratine kryptimi nei jo pirmtakai, koją kiša stipri vidaus opozicija jo vadovaujamoje partijoje.
Ta opozicija, tarp kurios lyderių – Juozas Olekas ir Gediminas Kirkilas, pernelyg nepopuliari ir silpna, kad pajėgtų suteikti partijai daugiau raumenų ir patrauklesnį nei dabartinis politinį veidą. Tačiau kartu ji pakankamai įtakinga, kad apjauktų socialdemokratų vidaus būklę ir apsunkintų rinkėjų telkimo bei stipriausios partijos įvaizdžio kūrimo darbą.
Tuo metu opoziciniai „tvarkiečiai“ ir „krikščionys“ apskritai nepanašūs į tas politines jėgas, kurios galėtų sėkmingai imtis naujos Vyriausybės formavimo. „Krikščionys“ turi Gediminą Vagnorių, bet jų partija per rinkimus tesurenka 1–2 proc. balsų, jų politinis tapatumas neaiškus, pavadinimas keistas, o frakcija Seime – byranti. „Tvarkiečiai“ neturi net G. Vagnoriaus.
Tiesa, jie turi Rolandą Paksą, bet šiam keliai į didžiąją Lietuvos politiką kol kas aklinai uždaryti. Ir nors ši partija gavo daug balsų per praėjusius Seimo rinkimus, jos potencialas siūlyti patikimų ir profesionalių kandidatų į ministrus ir ministrus pirmininkus – labai abejotinas. Sunku net įsivaizduoti, ką ji galėtų pasiūlyti, išskyrus savo frakcijos Seime seniūną Valentiną Mazuronį. Bet juk neklonuos V. Mazuronio. O dar kalbama apie nesutarimus tarp jo ir „tvarkiečių“ lyderio R. Pakso...
Kai opozicijos stovykloje viskas taip sujaukta, valdantieji beveik gali trinti rankas ir pamažu vilioti į savo gretas „krikščionis“ bei kitų partinių tikėjimų ir apeigų atstovus. Gal tai ir neteiktų daug vilčių išlaikyti valdžią iki kadencijos pabaigos, jei ne vienas esminis „bet“ – ir tas „bet“ yra prezidentės Dalios Grybauskaitės parama.
Ji atvirai pasako, kai jai netinka kurio nors ministro darbas, tačiau A. Kubilių kaip ministrą pirmininką ir jo Vyriausybę ji remia gana nuosekliai.
Vis dėlto A. Kubiliaus ministrų kabineto laukia nelengvos dienos. Savo partijoje A. Kubilius nėra itin populiarus, ir nors jo lyderystės niekas viešai neginčija, jis turi konkurentę, kuri visuomenėje už jį daug populiaresnė, – Seimo pirmininkę Ireną Degutienę. Ar galėtų I. Degutienė pretenduoti į ministro pirmininko postą?
Ji yra laikinai ėjusi ministro pirmininko pareigas ir dirbusi Vyriausybėje. Praktinės patirties jai netrūksta. Tačiau jai, tikėtina, trūksta dviejų dalykų – noro aukotis dėl partijos ateities ir stiprios komandos. Tai A. Kubiliaus koziris, leidžiantis jam turėti partijoje šalia savęs populiarią politikę, kuri renka konservatoriams balus, bet negresia jo asmeninei lyderystei.
Tačiau I. Degutienė nėra vien konservatorių ir krikdemų vidaus reikalas. Ji yra ta alternatyva, kuria gudriai naudojasi opozicija, sakydama, kad su A. Kubiliumi nebendradarbiaus, o su I. Degutiene dirbtų. Toks opozicijos nusistatymas nėra visai nenaudingas ir konservatoriams. Kodėl nepasinaudojus proga ir artėjant Seimo rinkimams nepakeitus labai nepopuliaraus A. Kubiliaus populiaria I. Degutiene, kurią remtų ir dalis opozicijos? Tarp opozicinių partijų ypač naudinga būtų pasitelkti socdemus, kurie ir I. Degutienei simpatizuoja, ir kaip „tradicinė partija“ konservatorių reputacijai nepakenktų.
Yra ir šio scenarijaus alternatyva: technokratų Vyriausybė. Įsivaizduokime, kad ministru pirmininku tampa ekonomistas Raimondas Kuodis. Konservatoriai galėtų sakyti, kad tai jų žmogus, nes prieš 2008 m. Seimo rinkimus prisijungė prie jų inicijuotos „Dešiniosios alternatyvos“. Prezidentė galėtų sakyti, kad tai jos žmogus, jei už jį paagituotų ir jam pasiūlytų užimti garbingą postą. Opozicija galėtų sakyti, kad tai iš dalies ir jos žmogus, nes esą „seniai reikėjo partinius konservatorius Vyriausybėje pakeisti specialistais ekonomistais“.
Ir technokratinės Vyriausybės, ir I. Degutienės kaip ministrės pirmininkės, ir opozicijos tapsmo pozicija su A. Butkevičiumi priešakyje scenarijai menkai tikėtini, nes A. Kubilius puikiai valdo situaciją, kurioje jis – tikėtinas pralaimėtojas, bet kiti pralaimi dar smarkiau už jį. Tokioje situacijoje pralaimėtojas yra laimėtojas.
Tačiau visą šį scenarijų gali sugriauti jo koalicijos partneriai. Nes, pavyzdžiui, aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas vargu ar yra geras ministras. Prezidentė gali pareikšti, kad juo nepasitiki. Seimo opozicija gali surengti parodomąją interpeliaciją. A. Kubilius aukojo savo žmones – Vygandą Ušacką ir Dainių Kreivį. Tad tektų aukoti A. Valinsko bendražygį G. Kazlauską.
Tuomet A. Valinskas su savo gražia politikos vaidybininkų draugija gali pasitraukti iš valdančiosios koalicijos. Dauguma virstų mažuma. Ir dar tokia mažuma, iš kurios gali pasitraukti liberalcentristai, kurių ministrai taip pat neišsiskiria gebėjimu išlaikyti postus. Šis scenarijus gali reikšti A. Kubiliaus Vyriausybės žlugimą. Kas tada? Įmanomas variantas – mažumos Vyriausybė. Bet tokiu atveju A. Kubiliaus po Seimo rinkimų gali laukti G. Kirkilo likimas. Kokie dar variantai? Darbo partija su dabartine dauguma dirbti atsisakė. Paims į savo būrį socdemus? Bet ar socdemai to norės? Vargu.
Įdomi situacija: A. Kubiliui taip pat įmanoma likti laimėjusiuoju pralaimėtoju (valdžia bloga, bet nėra geresnės), kaip ir pralaimėjusiuoju laimėtoju (valdžia tebevaldo, nors ir susimovė). Padėtis išties unikali ir labai palanki Tėvynės sąjungos pirmininkui. Gerai nors tai, kad šiam žmogui Lietuva visada rūpėjo labiau už „Draugystės“ viešbutį. Kita vertus, apie 2030 m. Lietuvą jis labiau mėgsta galvoti nei apie tą, kurioje mes gyvename.