Aplinkiniai gyventojai išsiaiškino, kad šiame sklype bendrovė "Metaloidas" ketina statyti daugiabutį - penkių aukštų gyvenamosios paskirties pastatą su administracinėmis patalpomis ir požeminiu garažu.
Pradėję atidžiau domėtis kaimynystėje vykstančiais darbais gyventojai buvo priblokšti. Jie sužinojo, kad yra dar 2001 metais patvirtintas teritorijos, esančios tarp K.Kalinausko, Mindaugo ir J.Basanavičiaus gatvių, detalusis planas.
Nei apie šį planą, nei apie būsimas statybas žmonės nebuvo įspėti, nors įstatymas reikalauja apie tai paskelbti viešai.
Iškirto medžius
Bendrovei "Metaloidas" pradėjus parengiamuosius darbus aplinkiniai gyventojai gegužės 16 dieną apskundė statytojus Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Tačiau statybininkai toliau dirbo ir dirba iki šiol.
Praėjusį ketvirtadienį K.Kalinausko gatvės 14-ame sklype buvo iškirsti visi medžiai.
Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento direktorius Aurelijus Kuisys LŽ patvirtino, kad statybos nėra sustabdytos ir bus tęsiamos, kol jį pasieks pranešimas iš teismo.
Bijo nukentėti
Teismui pateiktame ieškinyje gyventojai nuogąstauja, kad statomas objektas akivaizdžiai pablogins jų gyvenimo sąlygas. Teigiama, kad kilus gaisrui žmonių nepasieks ugniagesių technika, sunegalavus - greitosios medicinos pagalbos automobilis.
Iškilus naujam pastatui buitinių atliekų konteineriui beliks vienintelė vieta - prie pat langų.
K.L.Žoromskio našlė Kristina Žoromskienė teigia, kad "Metaloido" statomas namas užtvers įėjimą į šalia esantį namą. Esą tai reiškia, kad naujas statinys visiškai suniokos dar vieną Vilniaus kultūrinę erdvę.
Kaimynai taip pat piktinasi, kad naujasis daugiabutis atsidurs arčiau sklypo ribų, negu leidžia teisės normos. Baiminamasi, kad jis uždengs gretimų gyvenamųjų namų langus.
Žmonės tikina, kad žala aplinkai ir jų gyvenimo kokybei jau padaryta: atkasti K.Kalinausko gatvės 16-ojo namo pamatai, iškirsti medžiai, krūmai, apsauginėmis sienomis užtveriami ligi šiol buvę takai. Pasunkėjo ir automobilių įvažiavimas į J.Basanavičiaus gatvės 17A namo stovėjimo aikštelę.
Išgirdęs apie gyventojų skundus dėl sąlygų pablogėjimo, Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjo pavaduotojas Darius Daunoras teigė, kad statinio projektą parašais tvirtina nuolatinė statybos komisija.
"Ją sudaro ir priešgaisrinės apsaugos, ir Visuomenės sveikatos centro atstovai, stebintys, ar projektas atitinka teisės aktus. Nemanau, kad statytojai nukrypsta nuo patvirtinto plano, nes per kančias laimėję teismus vargu ar norėtų ką nors pažeisti. Už vengimą laikytis projekto numatytos didžiulės baudos - nuo 5 iki 25 tūkst. litų", - sakė D.Daunoras.
Pirko pagal skelbimą
"Metaloido" teisininkė Simona Rėmeikaitė tvirtino, kad sklypą K.Kalinausko gatvėje 14 bendrovė įsigijo nepažeisdama įstatymų. "Sklypo savininkui buvo suteikta teisė į žemę. Jis ją sumanė parduoti, o mūsų bendrovė nupirko", - pasakojo S.Rėmeikaitė.
Teisininkė tvirtino, kad "Metaloidas" apie parduodamą sklypą sužinojo iš skelbimo. Statybas bendrovė pradėjo, kai pastato projektas buvo patvirtintas reikiamose įstaigose ir gautas savivaldybės leidimas.
Užsiminus apie gyventojų priekaištus dėl kertamų medžių S.Rėmeikaitė patikino, kad bendrovė daranti tik tai, kas numatyta projekte.
Lieka popieriuje
1986 metais dailininkas K.L.Žoromskis grįžo į tėvynę ir padovanojo jai savo darbų kolekciją. Paveikslai pateko į Lietuvos dailės muziejų.
Už 30 mln. litų įkainotą meno kūrinių rinkinį autorius paprašė gyvenamojo namo-kūrybinių dirbtuvių ir savo vardu pavadinto muziejaus, kuriame po dailininko mirties galėtų būti saugomi ir eksponuojami jo darbai.
Tuometinė valdžia įsipareigojo surasti sklypą ir pradėti statybas. 1988 metais kartu su Vilniaus miesto vyriausiuoju architektu Gediminu Baravyku dailininkas ėmė ieškoti sklypo.
Du sklypai K.Kalinausko gatvėje 12 (0,14 hektaro) ir 14 (0,11 hektaro) pasirodė tinkamiausi naujam kultūros objektui. 1992 metais atsižvelgdama į Kultūros ir švietimo ministerijos prašymą Vilniaus miesto valdyba patvirtino žemės sklypą dailininko K.J.Žoromskio galerijai bei visuomeninėms patalpoms projektuoti.
Gyvenamųjų patalpų-kūrybinių dirbtuvių statyba, trukusi beveik dešimtmetį, baigėsi 1995-aisiais.
K.Žoromskienė teigia, kad Vyriausybė įsipareigojo muziejų pastatyti dar 1991 metais, bet dėl sunkios ekonominės padėties pažado tesėti nesugebėjo. "Todėl buvo susitarta atidėti statybų pradžią, kol pagerės sąlygos", - prisiminė dailininko našlė.
Pora niekada nesisavino paskirtos žemės ir gyvenamųjų patalpų, nors K.Žoromskienė mano, kad galimybių šį turtą įsigyti būta. Iki pat vyro mirties jie gyveno pagal panaudos sutartį valstybės suteiktoje valdoje.
Nuo K.J.Žoromskio grįžimo į Lietuvą praėjo daugiau kaip 20 metų, bet tiek menininkui gyvam esant, tiek ir po jo mirties statybos darbai nebuvo pradėti. Muziejus liko valdininkų dokumentuose ir "atgyja" apsilankančių Vilniaus dailės akademijos studentų eskizuose.
Istorijos posūkis
2004-ųjų rudenį, praėjus pusmečiui po dailininko mirties, muziejaus statybos istorija pakrypo netikėta linkme. Dailininko našlė sužinojo, kad gretimas sklypas atsidūrė Vilniaus savivaldybės administracijos Plėtros departamento Investicinių projektų skyriaus paskelbtame aukcione, žemės sklypų pardavimo ir nuomos sąraše.
K.Žoromskienė kreipėsi į savivaldybę ir gavo patikinimą, kad be jos sutikimo joks statinys tame sklype nebus statomas. Po kelių dienų iš aukciono sąrašo sklypas išnyko, tad moteris pamanė, kad jos nuogąstavimai buvo išgirsti.
Tačiau K.Žoromskienė skaudžiai apsiriko. Netrukus ji išsiaiškino, kad tuometinis Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojas Zenonas Balsevičius, likus kelioms savaitėms iki tarnybos pabaigos, suteikė valstybinės žemės sklypą K.Kalinausko gatvėje lenkų tremtiniui Zbignevui Čerepovič mainais į šio turėtą žemę Antakalnyje.
K.Žoromskienės teigimu, po kelių savaičių sklypą už pusantro milijono litų nusipirko "Metaloidas". Šitaip K.L.Žoromskio galerijai pažadėta valstybinė žemė atsidūrė privačiose rankose.
LŽ kalbinta Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėja Laimutė Katkevičiūtė teigė, kad dar 2002 metais savivaldybė priėmė sprendimą, pagal kurį sklypas K.Kalinausko gatvėje 14 skirtas daugiaaukščiams gyvenamiesiems ir komerciniams objektams statyti bei eksploatuoti. Esą apskrities administracija turėjo teisę sklypą skirti grąžinamos žemės eilėje laukusiam asmeniui.
Vilniaus meras Juozas Imbrasas, paklaustas apie K.L.Žoromskio muziejaus ateitį, žadėjo pakomentuoti vėliau, kai labiau įsigilins. "Negaliu žinoti visų miesto užkampių", - sakė miesto vadovas apie prestižinėje sostinės vietoje jau antrą dešimtmetį formuojamą kultūrinę zoną.
Tačiau J.Imbrasas prisipažino, kad jam žinoma Žoromskių istorija. "Žinot, tai istorija su barzdom ir uodegom. Reikia labiau pasidomėti, nenorėčiau dabar komentuoti", - kalbėjo meras.
Neturėjo kitos išeities
Bendrovė "Metaloidas" jau 2004 metais ketino pradėti statybas, tačiau miesto valdžia nedavė leidimo statyti. Savivaldybės administracijos Teisės departamento direktorius Jovitas Elzbergas sakė, kad taip pasielgta dėl teisės normų neatitinkančių statybos dokumentų ir projekto.
Bendrovė užginčijo savivaldybės sprendimą teisme ir bylą po ilgo bylinėjimosi laimėjo. Statybos leidimas šių metų kovo 27-ąją buvo patvirtintas.
Savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjo pavaduotojas D.Daunoras teigė, kad savivaldybė neturėjo kitos išeities ir vykdė Vyriausiojo administracinio teismo sprendimą. "Sprendimas buvo įsiteisėjęs, ir mes turėjome leisti "Metaloidui" statyti minimame sklype", - pabrėžė jis.
Anot D.Daunoro, stengtasi "sumažinti", "patraukti" projektuojamą pastatą. Jo nuomone, geriausia būtų buvę sklypą išpirkti. "Savivaldybė stengėsi, kad tame sklype nebūtų tokio didelio pastato, tačiau teismą pralaimėjo", - aiškino valdininkas.
Vizijų neatsisako
Dailininko našlė K.Žoromskienė teigia, kad net jei muziejus bus kada nors pastatytas, vienu metu visų menininko darbų eksponuoti nepavyks. Dar 1988 metais kataloguota 550 K.L.Žoromskio kūrinių. Gyvendamas tėvynėje jis nenustojo kurti ir kasmet kolekciją papildydavo vis naujais paveikslais.
K.Žoromskienė muziejuje rodytų nuolat atnaujinamą ekspoziciją. Ji nenorėtų apsiriboti tik parodomis - rengtų edukacines programas moksleiviams ir studentams. Net šiuo metu menininko našlė nori būti aktyvi kultūrinio gyvenimo dalyvė.
Ji stengiasi įtraukti K.L.Žoromskio kūrybines dirbtuves į Europos kultūros sostinės programą 2009 metais. Tačiau kol kas jokio atsakymo šiuo klausimu nėra gavusi.
K.L.Žoromskio muziejaus lemties sulaukė ir kitos garsenybės - tapytojo Antano Gudaičio - kūrybinis palikimas. Nuo sovietmečio žadėta jo vardu pavadinta galerija Gedimino prospekte prie Žemaitės paminklo net nepradėta statyti.
Originalus menininkas
Per Lietuvos okupaciją K.L. Žoromskis buvo priverstas rinktis tremtinio kelią. 1950 metais jis atvyko JAV: pradžioje įsikūrė Čikagoje, vėliau persikėlė gyventi į Niujorką. Ieškodamas savito kelio tapyboje menininkas tyrinėjo, kaip optinė šviesa sklaidosi spalvose.
Jis išplėtė optinio meno (oparto) koncepciją, nes sukūrė originalią jo atšaką - optinį impresionizmą.
Menininko ir įdėmaus tyrinėtojo kūryba sujungė senosios Europos kultūrinę patirtį su naujausiais šiuolaikinio meno atradimais. Jo įgytos žinios Vilniaus, Vienos ir Romos dailės akademijose tapo tvirtu pagrindu naujiems meniniams ieškojimams Niujorke.
K.L.Žoromskio paveikslai atsispindi autoriaus pasaulėjauta, meninės kalbos logika, o jų spalvų raiška - natūraliai paprasta, artima lietuvių tautinės kultūros dvasiai. Beveik 20 metų (1968-1986) tapytojas dėstė piešimo perspektyvos ir aliejinės tapybos kursą Niuarko dailės ir dizaino kolegijoje.
Menininkas iki smulkmenų buvo išstudijavęs garsiųjų menininkų tapybos techniką ir tapymo manierą, dažų pigmentinę sudėtį.
K.L.Žoromskio našlė sako, kad vyras iš drobės atraižos galėjo nustatyti, kas yra paveikslo autorius.