Gresia Stalino tipo autoritaras?
“Šiandien Rusija yra kelyje, kur apie tai, kad joje gali būti demokratijos, nėra prasmės galvoti. Yra autoritarinė V. Putino valdžia. Arba jis vienokia ar kitokia forma liks valdžioje, arba išeis. Jei išeis, aplink prasidės tokios pjautynės, kad iškils dar didesnis autoritaras. Tai bus vienintelė galimybė sustabdyti prasidėsiantį karą dėl valdžios”, - interviu DELFI sakė S. Šusteris.
Jo manymu, galimybė, kad dabartinis prezidentas lengvai užleis postą ar bent jau atsisakys galimybės daryti įtaką visam šalies gyvenimui, menka: “Turiu pacituoti Grigorijų Javlinskį – kitu Rusijos prezidentu bus V. Putinas. O kokia forma, lieka atviras klausimas”.
Anot pašnekovo, vargu ar Rusijos vadovo postas prieinamas žmogui iš privataus verslo arba demokratinių politinių jėgų. Mat liberalios demokratinės partijos dėl įvairių priežasčių yra silpnos, o verslo žmonės neturi įtakos šalies elitui ir visuomenei. Vienintelis verslo atstovas, turėjęs politinių perspektyvų, - buvęs “Jukos” prezidentas Michailas Chodorkovskis – sėdi kalėjime.
“Po V. Putino į valdžią neateis Michailas Gorbačiovas. Jei išvestume grubias istorines paraleles, gali ateiti Stalino tipo žmogus. Rusijoje prasidėjo ilgo autoritarinio valdymo periodas – turiu tokią nuojautą”, - kalbėjo žurnalistas.
Tačiau jis prisipažino matantis tam tikrų režimo silpnumo požymių: “Jie taip visko bijo. Jie bijo net žodžio, taip, kaip nebuvo bijoma Sovietų Sąjungoje. Yra šiokių tokių simptomų, bet Rusija tikrai žygiuos ne atgal į demokratiją”.
Trūksta nacionalinės idėjos, todėl žvalgosi į praeitį
S. Šusterio įsitikinimu, Rusijoje neįmanomas panašus perversmas kaip 2003 metų “rožių revoliucija” Gruzijoje arba 2004 metų “oranžinė revoliucija” Ukrainoje. Mat Rusijos visuomenė esą linkusi prisitaikyti prie valdžios primetamų gyvenimo aplinkybių.
“Ką valdžia duoda, tą galima turėti, - sakė pašnekovas. – Duoda valdžia demokratiją, galima pagyventi demokratiškai. Duoda totalitarizmą, galima pagyventi taip. Ar tai yra Rusijos problema? Iš esmės taip. Ji – per daug didelė šalis”.
Pasak žurnalisto, dauguma Rusijos gyventojų ilgisi Sovietų Sąjungos. Būtent todėl prisimenama ir vėl pradedama naudoti vis daugiau žlugusios santvarkos simbolių, pavyzdžiui, himno melodija. V. Putinas, numarinęs savo pirmtako Boriso Jelcino puoselėtas demokratijos apraiškas, mėgsta pabrėžti, kad SSRS žlugimas buvo tragedija.
“Šiandien nėra jokios valstybinės ideologijos. Sakykime, JAV tokia ideologija yra gerai gyventi, Prancūzijoje – gerai gyventi ir saugoti prancūzišką kultūrą. Rusijoje tokios nacionalinės idėjos, išskyrus nedidelės grupės žmonių turtinimą, nėra. Iš naftos ir dujų nacionalinės idėjos nesukursi, - kalbėjo S. Šusteris. – Todėl tenka grįžti į praeitį, ieškoti buvusios didybės. Veikia tartum imperinės tendencijos. Amerikoje tokių irgi yra, bet ši šalis sako veikianti demokratijos vardu. O Rusija kieno vardu tai daro? Naftos ir dujų? Būtent tuo yra šantažuojamos kitos šalys”.
Anot S. Šusterio, demokratija padeda sukurti “geresnės kokybės piliečius”, kurie šiandien padeda konkuruoti įvairioms kultūroms, tautoms ir šalims: “Jei jie yra išsilavinę, protingi, su galvomis ir rankomis viskas tvarkoje, šalys gali sėkmingai konkuruoti. Jei tau trūksta rankos ar galvos, nesi konkurencingas. Autoritarinėse visuomenėse galva neveikia, nebent labai nedidelėje visuomenės dalyje, pavyzdžiui, disidentinėje inteligentijoje. Rusija savo žmones, kurie yra itin talentingi – tai pripažino ir Billas Gatesas – verčia nekonkurencingais”.
Laisva spauda – tik figos lapelis
Žodis “laisvė” S. Šusterio gyvenime reiškia itin daug: dabar jis prisimena tuos 20 metų, kol gyveno sovietinėje Lietuvoje, jautęsis lyg kalėjime, devintajame dešimtmetyje pradėjo dirbti JAV vyriausybės finansuojamame “Laisvės radijuje”, atvykęs į Rusiją vedė laidą “Žodžio laisvė”, vėliau – laidą tokiu pačiu pavadinimu Ukrainoje. Nuo rudens šioje šalyje bus pradėtas transliuoti pokalbių šou “Saviko Šusterio laisvė”.
Paklaustas, ar dabar Rusijoje esama laisvos spaudos, žurnalistas tik papurto galvą: “Nėra, nebent labai marginalinė. FST (Federalinė saugumo tarnyba – DELFI) nėra kvaila organizacija, supranta, kad reikia kažką parodyti, kažkokio figos lapelio. Taigi šioks toks nepavojingas figos lapelis yra – “Echo Moskvy, “Kommersant”, “Vedomosti”, gabaliukas televizijos kanalo “Ren TV”, keli tinklalapiai – Gario Kasparovo, Michailo Chodorkovskio, grani.ru. Jei matuotume visos auditorijos dydį, tai gal ir sudaro 0,5 proc. FST gali leisti sau taip rizikuoti”.
Anot S. Šusterio, šios šalies žurnalistikos aukso amžius buvo praėjęs dešimtmetis. Vienintelio SSRS prezidento M. Gorbačiovo pradėta glastnost nesibaigė su B. Jelcino atėjimu į valdžią. Pirmasis Rusijos vadovas esą nelietė žiniasklaidos, tada išaugo stiprių žurnalistų karta.
“Tokie žmonės kaip mes jautėmės lyg namie. Visi galvojome vienodai, - prisiminė žurnalistas. – Kaip perėjau į NTV, pamenu, buvo trys žmonės: Tania Mitkova – Lietuvoje ji tikra didvyrė (per 1991 metų sausio įvykius ji atsisakė Pirmojo kanalo eteryje skelbti, kad Vilniuje nieko neatsitiko – DELFI), Leonidas Parfionovas, aš irgi atėjau.
Jevgenijus Kiseliovas, Svetlana Sorokina, Viktoras Šenderovičius pradėjo dirbti kitame kanale (TV-6 – DELFI). Tai buvo Rusijos žurnalistikos aukso amžius – du liberalūs televizijos kanalai konkuravo tarpusavyje. Faktas, kad ir vienas, ir kitas turėjo neblogus reitingus, rodo, jog to reikėjo”.
S.Šusterio įsitikinimu, santykiuose su Rusija, nors jie ir nėra malonūs bei sklandūs, mūsų šalis turi vieną didelį pranašumą prieš Latviją ir Estiją – istoriją.
“Jūs neturite jokio nepilnavertiškumo komplekso, - tvirtino žurnalistas. – Lietuviai kažkada valdė Rusiją, net buvo užėmę Maskvą. Lietuva – maža, bet išdidi šalis. Estai ant manęs supyks, tačiau manau, kad Bronzinio kario istorija rodo nepilnavertiškumo kompleksą. Kai taip pasakiau Lvove per paskaitą, kolegos išdėstė mintį, kad Estija norėjo parodyti Rusijai, jog gyvena nesidairydama į ją. Kurgi ne – uodas kanda drambliui, nežiūrėdamas, ar tai dramblys, ar ne”.
Anot pašnekovo, Lietuvai lengviau ir dėl to, kad čia nėra didelės rusų diasporos, taigi išvengiama kalbos problemų. Net tranzito į Kaliningradą problemą esą buvo išspręsta taip, kad tinka ir Rusijai, ir ES – tai nebūtų pavykę nei Latvijai, nei Estijai.
“Nei Rusijos specialiųjų tarnybų darbuotojai, nei imperines nuotaikas palaikantys veikėjai niekada negerbė žmonių, kurie jiems arba padlaižiauja, arba kenkia. Giliai viduje – atvirai to nesako – jie gerbia tuos, kurie gali atsistoti ir kaip lygus lygiam pasakyti: “Atsiprašome, mes galvojame kitaip”.
Karjerą pradėjo kaip karo žurnalistas
S. Šusteris gimė 1952 metais Vilniuje, vietos futbolo klubo “Spartakas” žaidėjo ir trenerio šeimoje. Vaikystėje ir paauglystėje jis pats gainiojo kamuolį, tačiau patirta trauma sutrukdė tęsti sportininko karjerą.
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje Šusterių šeima sulaukė kvietimo iš Kanadoje įsikūrusių giminaičių važiuoti pas juos. Pirmiausia buvo nuspręsta vykti į Izraelį, po to – už Atlanto.
Būsimasis žurnalistas Kanadoje baigė medicinos studijas ir išvyko dirbti į Italiją, tačiau gydytojo karjeros taip ir nepadarė.
Sovietų Sąjungai įsiveržus į Afganistaną, S. Šusteris rašė apie šį karą, vėliau – ir apie kitus karinius konfliktus Libane, Čade, Nikaragvoje Vakarų spaudai.
1988-2001 metais jis dirbo “Laisvės radijuje”, penkerius metus vadovavo Maskvos biurui. Nuo 2001-ųjų žurnalistas perėjo į Rusijos televizijos kompaniją NTV, kur vedė pokalbių šou “Žodžio laisvė”, laidas “Dienos herojus”, “Įtaka”, laidą apie sportą “Trečias kėlinys”, buvo generalinio direktoriaus pavaduotojas dokumentiniam kinui.
Į Ukrainą S. Šusteris atvyko po “oranžinės revoliucijos” – 2005-ųjų gegužę. Čia jis televizijoje ICTV vedė laidą tokiu pačiu pavadinimu, kaip Rusijoje, - “Žodžio laisvė”, kuri tais metais buvo įvertinta kaip geriausia pokalbių laida.
Šiemet jis perėjo į televiziją “Inter”, kur nuo rudens ves laidą “Saviko Šusterio laisvė”.