Laikraščius „nuspalvindavo“ tik per šventes
Jei nesi dalyvavęs panašiose demonstracijose, pajusti tokių masinių renginių dvasią gali paklausinėjęs tėvus, vyresnius giminaičius ar pažįstamus. Arba, pavyzdžiui, užsukęs į Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos archyvus. Čia „Tiesos“, „Komjaunimo tiesos“ ir kitų sovietinių leidinių prikrauta ne viena lentyna.
Nors iš daugumos jų puslapių nuolat dvelkdavo sovietinė dvasia, per Gegužės 1-osios, Pergalės dienos, Spalio revoliucijos metines ir panašias šventes ideologija būdavo persmelkta kone kiekviena žinutė. Sovietmečiu laikraščiai būdavo leidžiami nespalvotai, bet tomis dienomis pirmiejų jų puslapiai iš toli šviesdavo raudonais lozungais.
Lapkričio pradžioje pasirodydavusiuose straipsniuose būdavo šlovinama revoliucija, giriamos penkmečio planus vykdančios įmonės ir darbininkai, spausdinamos netrumpintos partinių veikėjų kalbos. Jos dažnai užimdavo gerokai daugiau nei puslapį, kuris, beje, būdavo dvigubai didesnis nei dabartinių dienraščių.
„Na ir talmudus prirašydavo“, - juokėsi bibliotekos darbuotojos, stebėdamos vartomus laikraščius.
„Jaudinančią džiugią nuotaiką sukelia iškilmingai pasipuošusi aikštė šalia Kremliaus. 6 valanda. Įsijungė Tarybų Sąjungos „Orbitos“ ryšių sistemos siųstuvai. Pradėjo veikti mūsų „kosminės antenos“ 40 tūkstančių kilometrų aukštyje – palydovai „Molnija-1“. Planeta ruošiasi priimti svarbiausią dienos reportažą – laidą iš Raudonosios aikštės.
Laikrodžių rodyklės artėja prie dešimtos. Kaip tik tą valandą 1917 metų lapričio 7 d. (spalio 25 d.) Leninas pasirašė atsišaukimą „Į Rusijos piliečius!“. Kaip tik tą valandą prieš pusę amžiaus gimė nauja istorinė epocha“.
Tai – eilutės iš 1967 metų lapkričio 8 dienos „Tiesos“ rašinio. Čia pat priminta, kad „spalio idėjos atvėrė naują erą žmonijos istorijoje, tapo kelrode žvaigžde kovotojams už laisvę, demokratiją ir socializmą visuose planetos žemynuose“.
Išvakarėse pasirodžiusiame straipsnyje lapkričio 7-oji buvo vadinama „pirmosios pasaulyje darbininkų ir valstiečių valstybės, pirmosios valstybės, kur visiems laikams buvo panaikintas žmogaus išnaudojimas, valstybės, kuri parodė kitoms šalims ir tautoms kelią į socialistinę ateitį, gimimo diena“.
Nuo veteranų ekskursijų iki penkmečio planų
Spaudoje būdavo detaliai aprašomos demonstracijos įvairiuose miestuose, gėlių dėjimas prie V. Lenino paminklų, veteranų ekskursijos, vardijami renginius stebėdavę svečiai iš socialistinių valstybių.
Beje, palyginus partijos veikėjų įvairiais metais sakytas kalbas, matyti, kad jų kūrėjai nepersistengdavo – kelias eilutes užimdavę kreipiniai dažnai būdavo identiški, o vėliau skambėdavo panašios frazės. Skirtinguose leidiniuose pasirodydavo panašios ar vienodos žinutės su lygiai taip pat skambančiais pavadinimais.
1977 metų „Tiesoje“ spausdintame reportaže buvo aprašytas vienas senyvo amžiaus klaipėdietis: „Stebėdamas uostamiesčio gatves užtvindžiusias demonstrantų kolonas, šūkiuose įrašytus raportus apie socialistinių įsipareigojimų Didžiojo Spalio 60-mečio garbei įvykdymą bei viršijimą, matydamas tūkstančius laimingų, besišypsančių veidų, revoliucijos veteranas pasijuto be galo laimingas”.
Kitame numeryje – žinutė apie penkmečio planų vykdymą: „Išplėtęs socialistinį lenktyniavimą Didžiojo Spalio 60-mečio garbei, Tauragės Skaičiavimo mašinų elementų gamyklos kolektyvas įvykdė dvejų penkmečio metų produkcijos gamybos planą. Viršyti visi pagrindiniai įmonės veiklos rodikliai, numatyti socialistiniuose įsipareigojimuose 1977 metams. Šimtų gamybininkų darbo kalendoriuje – jau trečiųjų penkmečio metų kovo-balandžio mėnesiai“.
Tinkamai šventei buvo pasirengta ir Panevėžyje. Miesto tarybos deputatas, jaunas komunistas, „Ekrano“ gamyklos stiklo pūtėjas Algimantas Vaicekauskas bei „jo baro darbininkai“, kaip buvo rašoma dienraštyje, garbingą Spalio sukaktį pasitiko pagal darbininkišką tradiciją – įvykdę dvejų penkmečio metų užduotis.
Transparantų nešikai uždirbdavo
Tame pat reportaže iš Panevėžio užsiminta, jog „prieš išsiliedama į gatves, šventė jau viešėjo darbo kolektyvuose, miesto salėse“. Raseiniškio Vidmanto tvirtinimu, žodis „šventė“ kartais slėpdavo ne tik ideologinį renginį, bet ir pasisėdėjimus su kolegomis prie taurelės.
„Būdavo dvi nedarbo dienos – lapkričio 7-oji ir 8-oji. Išvakarėse vykdavo šventiniai minėjimai su gamybinių pasiekimų pristatymais ir koncertais. O po to – eilinis išgėrimas, – prisimindamas kelių dešimtmečių senumo šventes, juokėsi DELFI pašnekovas. – Aišku, aktyvistai švęsdavo sau, liaudis – sau. O kitą dieną visi sunkiomis galvomis keliaudavo į demonstracijas“.
Vyrui demonstracijose teko dalyvauti ne kartą – ir būnant moksleiviu bei komjaunimo sekretoriumi, ir tarnaujant armijoje, ir dirbant.
Gyventojams ankstų lapkričio 7-osios rytą tekdavo rinktis nustatytose vietose. Į demonstracijas paprastai traukta būreliais – klasėmis, mokyklomis arba darbo kolektyvais, apsiginklavus vėliavomis ir transparantais. Šių parūpindavo mokyklos ar darbovietės. Vėliavas ir transparantus nešdavę darbininkai, pasak pono Vidmanto, gaudavo po 10 rublių.
Neseniai 50-metį atšventusios vilnietės Linos teigimu, kiekvienos mokyklos atstovų būrį lydėdavo iš moksleivių sudarytas pučiamųjų orkestras. Garsinį foną sudarydavo ir patys demonstrantai: vienas kuris sušukdavo „Tegyvuoja šlovingoji Komunistų partija!“ ar panašų lozungą, o kiti jam atitardavo.
Susilieję į vieną koloną, žmonės žygiuodavo pro miestų centruose įrengtas tribūnas. Šiose stovėdavo įvairaus lygio partijos veikėjai, nusipelnę asmenys. Iš tribūnų jie rėždavo audringas kalbas. Iš viso demonstracijos užtrukdavo po keletą valandų.
Jos būdavo tiesiogiai transliuojamos per televiziją – ne tik iš Vilniaus ir Maskvos, kur Raudonojoje aikštėje vykdavo karinis paradas, bet ir kitų didesnių Sovietų Sąjungos miestų.
Armijoje tarnaujantys jaunuoliai dalyvaudavo daliniuose vykdavusiuose paraduose.
Už nedalyvavimą – prastesnis pažymys
Vilnietei Loretai būnant moksleive demonstracijoje teko dalyvauti tik kartą, nes esą kiekvienais metais ši prievolė tekdavo vis kitoms mokykloms. 35-erių moteris teigė prisimenanti tik smarkiai besižnaibiusį šaltuką ir žygiuojančiųjų šūksmus.
Anot buvusios klaipėdietės Gražinos, jos gimtajame mieste vykdavusios demonstracijos nebuvo išskirtinės – reikėdavo žygiuoti nuo stoties per visą miestą, po to – pėstute namo. Tačiau šie renginiai jai įsiminė ne kaip sunki, ideologijos persmelkta prievolė, o kaip galimybė pabūti su draugais ir linksmai praleisti laiką. Tiesa, smagiau esą būdavę per Gegužės 1-osios iškilmes, nes būdavę šilčiau.
„Dėl ideologijos niekas nesukdavo galvos. Demonstracijas priimdavome kaip neišvengiamybę, todėl nebuvo jokio priešiškumo“, - prisiminė DELFI pašnekovė.
Malonūs įspūdžiai iš demonstracijų likę ir minėtai poniai Linai: „Buvo labai smagu. Visi pasipuošę, geros nuotaikos, skambėdavo muzika“. Besimokydama mokykloje, ji demonstracijose dalyvaudavo kasmet, o pradėjusi studijuoti – tik kartą, mat studentams, kaip ir pradinukams, tai esą nebuvo privaloma.
Vyresniųjų klasių mokiniai neretai nuo eitynių stengdavosi išsisukti – iš ryto pasirodę mokytojams, vėliau dingdavo. Ponui Vidmantui už tai kartą buvo sumažintas elgesio pažymys.
Tuo tarpu vilnietei Ingai, nors ji su bendraklasiais demonstracijose irgi linksmindavosi, sovietinės šventės panėšėjo į parodiją ir absurdo teatrą. Moteriai įsiminė, kad pionieriai būdavo prigrasinami nepamiršti pasirišti raudonų kaklaraiščių, o į demonstracijas tekdavo susirinkti valanda anksčiau, nei viskas prasidėdavo, kad niekas nepavėluotų.
Revoliucija – SSRS gimimo pradžia
Lietuvoje ir daugumoje kitų posovietinio bloko šalių panašių demonstracijų jau seniai nebūna. Tačiau, pavyzdžiui, Maskvoje jų pasitaiko ir gegužės 9-ąją – Pergalės dieną, ir per Spalio revoliucijos metines.
Į nedidelius mitingus tuomet susirenka daugiausia pensininkai, jaučiantys nostalgiją sovietmečiui, taip pat prokremliško jaunimo judėjimo „Naši“ aktyvistai. Anot DELFI kalbintų maskviečių, mitinguotojai pamojuoja raudonomis vėliavomis, padainuoja „Internacionalą“, nueina į Lenino mauzoliejų.
Dabar Rusijoje daugiau reikšmės skiriama lapkričio 4-ąją Rusijoje švenčiamai Tautinės vienybės dienai, kuomet minimas lietuvių ir lenkų išvijimas iš Kremliaus.
Beje, nemaža dalis rusų Spalio revoliuciją iki šiol vertina teigiamai, rodo antradienį paskelbtos apklausos, kurią atliko Kremliaus kontroliuojamas Rusijos viešosios nuomonės tyrimo centras, rezultatai. Kaip pranešė ELTA, didžiausia respondentų grupė (26 proc.) įsitikinę, kad revoliucija „suteikė impulsą socialinei ir ekonominei šalies plėtrai". 22 proc. apklaustųjų pareiškė, kad ji „pradėjo naują erą rusų tautos istorijoje". Tik 11 proc. pavadino bolševikų perversmą „katastrofa", o 17 proc. mano, kad jis sustabdė ekonomikos plėtrą.
Nuvykus į Sankt Peterburgą, galima nesunkiai sugrįžti į 1917 metų spalio revoliucijos dienas. Smolnio rūmuose, kur dabar įsikūrusi miesto valdžia, veikia nedidelis Smolnio muziejus.
Čia, buvusioje merginų mokykloje, po Vasario revoliucijos, kai buvo nuversta Pirmojo pasaulinio karo susilpninta caro valdžia, įsikūrė laikinoji vyriausybė, pradėjo veikti karinis revoliucinis komitetas. Rūmai virto socialistinės revoliucijos štabu.
Dabar bet kam leidžiama žvilgtelti į patalpas, kuriose 1917 metais V. Leninas paskelbė sovietų valdžios pergalę, ir pamatyti kambarį, kuriame kelis mėnesius gyveno revoliucijos vadas su žmona Nadežda Krupskaja.
Spalio revoliucija vadinamas 1917 metų lapkričio 7 dieną (pagal seną kalendorių – spalio 25-ąją), vadovaujant V. Leninui ir Levui Trockiui, įvykdytas perversmas. Tai buvo pirmoji oficiali revoliucija pasaulyje, pagrįsta Karlo Markso idėjomis, kad pramoninis proletariatas turi pradėti revoliuciją, kuri pabaigs kapitalizmo viešpatavimą.
Ši revoliucija valdžią iš laikinosios vyriausybės rankų perdavė taryboms ir sukėlė pilietinį karą. Ji laikoma Sovietų Sąjungos susikūrimo proceso pradžia. Netrukus po revoliucijos buvo įvesta diktatūra, cenzūra, nacionalizuotas ūkis, planinė ekonomika, prasidėjo represijos.