Šiandien prieškalėdinis periodas mums asocijuojasi su chaosu, skuba ir daugybe rūpesčių. Turime spėti ne tik visus darbus nudirbti, kurių metų pabaigoje, kaip tyčia, daug, bet ir visiems dovanas nupirkti. Po viso šio maratono per pačias šventes dažnas galvoja tik apie galimybę prisikimšti pilvą ir išsimiegoti.
Tačiau senovės lietuvių papročius tyrinėjantis L. Klimka teigia, kad žiemos šventės kadaise kaip tik išsiskyrė galimybe neskubėti. „Žiemą žmonės turėdavo daugiau laiko, todėl šventėms ruošdavosi iš anksto. Būdavo gaminami apeiginiai valgiai, kuriamos persirengėlių kaukės, puošiami namai“, - pasakojo pašnekovas.
Išskirtinė žiemos švenčių ypatybė – burtai. „Tai būdas bendrauti su protėviais. Beje, logiškai jie pagrįsti. Žmonės mąstė taip: ten, dausose, kur gyvena mirusieji, laiko nėra, todėl nėra skirtumo tarp praeities ir ateities. Vadinasi, mirusieji žino viską, kas bus. Ir jei pavyktų su jais užmegzti ryšį, sužinotume ateitį. Šia logika pagrįsti visi sapnininkai, nes buvo manoma, kad dažniausiai atsakymai ateina per sapną“, - aiškino L. Klimka.
Anot jo, kalendorius su visomis jame pažymėtomis šventėmis – būdas numatyti ateitį. Ir jei dabar burtais dažniausiai užsiima merginos, anksčiau juos darydavo šeimos galva. „Dabar rimti žmonės lankosi įvairiuose būrimo salonuose, - nusišypsojo pašnekovas. - Akivaizdu, kad žmogui būtina psichologiškai save sustiprinti, priimant vieną ar kitą sprendimą. Ir jei šis patarimas iš anapusinio pasaulio, jis atrodo daug svaresnis nei gyvo žmogaus“.
Tarp krikščionybės ir pagonybės
Senosios religijos ritualai, įsivyravus krikščionybei, po truputį nyko, neteko buvusio sakralumo ir virto papročiais, kurie atliekami tik iš pagarbos protėviams. Juk dabar niekas rimtai netiki, kad figūra, kuri gaunama lašinant į vandenį vašką, mums byloja apie ateitį.
Beje, lietuviai išlaikę labai seną tikėjimą, kad prie Kūčių stalo kartu su mumis susirenka ir protėvių vėlės. Todėl ir valgiai ruošiami taip, kad jos galėtų pasivaišinti. „Juk kas yra kūčiukai? Žmonės kūčiukus vadina Adomo ir Ievos ašaromis, kai jie iš Rojaus buvo išvaryti. Tačiau anot etnologų, tai yra vėlėms skirta apeiginė duonelė. Tokie mažyčiai jie todėl, kad vėlė kūno neturi. Tačiau duonelės turi būti daug, nes mūsų žemėje gyvena nesuskaičiuojama daugybė protėvių vėlių“, - pasakojo etnologas.
Vėlėms skirtas ir paprotys iki ryto nenukraustyti Kūčių stalo – kad jos pasivaišintų. Dar viena sena tradicija – prie Kūčių stalo pakviesti gamtos stichijas – vėją ir šaltį, kad jos nekenktų žmogui.
Bitininkai Kūčių vakarienę pradėdavo nuo medaus, sakydami, kad bitelės ne tik žmogui tarnauja, bet ir Dievui, nes jos suneša vašką, iš kurio gaminamos bažnytinės žvakės. Taip pat šeimininkas per Kūčias eidavo bitelių žadinti į sodą ir kviesdavo pasivaišinti.
Savo apeigas turėjo kiekvienas kraštas. Pavyzdžiui, Suvalkijoje šeimininkas su šeimininke Kūčių vakarienę baigdavo obuolį pasidalindami – kaip bibliniai Adomas ir Ieva.
„Ir sunku pasakyti, kada į visus šiuos ritualus pradėta žiūrėti su šypsena. Gal kažkas ir dabar rimtai tai daro, kaip kad daug kas vengia juodo katino“, - svarstė L. Klimka.
Patiekalų skaičius taip pat kito. Anksčiau jų būdavo devyni – pagal senovės kalendorių, kuris turėjo 9 mėnesius ir 9 savaitės dienas. Vėliau, kai atsirado 12 mėnesių, atsirado ir dvylika patiekalų. Šis skaičius siejamas ir su 12 apaštalų. Tačiau yra tradicija ant stalo dėti net 13 patiekalų. Esą būtent tiek žmonių sėdėjo prie paskutinės Jėzaus vakarienės stalo, nors ji su Kūčiomis ir neturi nieko bendra.
Beje, liturginiame bažnyčios kalendoriaus viena svarbiausių metų švenčių laikomos ne Kūčios, bet pačios Kalėdos. Tuo tarpu lietuviams tradiciškai svarbesnė Kūčių vakarienė.
Kas 40 dienų – po šventę
Kalėdos lietuviams buvo svarbios ne tik kaip religinė šventė, bet ir kaip kaimo gyvensenos atskaitos taškas. Pagal saulėgrįžą žyminčias šventes – Kalėdas ir Rasos šventę, kurios metus skelia pusiau, būdavo skaičiuojami visi darbai.
„Šventės prasmė mus pasiekia, ko gera, dar iš akmens amžiaus. Labai senais laikais ši šventė buvo netgi reikšmingesnė, nes ji susijusi su žmogaus išlikimu. Pagal saulėgrįžą žmonės vertindavo, ar užteks maisto iki pavasario. Tai laukimo, išsigelbėjimo nuo bado ir nepriteklių laikas. Nors bus dar visko – pūgų ir šalčio, psichologiškai lengviau laukti, kai žinai, kad dienos ima ilgėti“, - pasakojo etnologas.
Tiesa, šiuolaikinių technologijų dėka saulėgrįža nustatoma tiksliau. Šiemet ji įvyko gruodžio 22 d. rytą. Tačiau seniau žmonės galėjo pasitelkti tik savo pojūčius.
Anot etnologo, netgi advento papročiai susiklostė ne prieš tūkstantį ir ne prieš du tūkstančius metų, bet turbūt žymiai anksčiau, kai žmonėms tiesiog buvo būtina skaičiuoti laiką. Iki vienos šventės būdavo galima suvalgyti vienokią išteklių dalį, iki kitos – kitokią.
L. Klimka pastebi, kad didesnės kalendorinės šventės yra išdėstytos maždaug kas 40 dienų. Vienas iš tokio išdėstymo paaiškinimų: kas tiek laiko žmogui psichologiškai reikia didesnės šventės – kaip emocinio sukrėtimo, sakralumo pojūčio. Beje, kita didesnė šventė bus vasario pradžioje – namų židinio šventė, kurią senovėje globodavo dievaitė Gabija.
„Aš pats per Kūčių vakarienę iš tėvų labai daug išgirsdavau ir apie giminės istoriją. Tai taip pat būdinga Kūčių vakarienės pašnekesių tema. Juk dabar jauni žmonės kartais net savo senelių vardų nebežino, ką jau kalbėti apie šaknis. Todėl prie Kūčių stalo būtų proga šias spragas užpildyti“, - paragino etnologas, paklaustas, ko palinkėtų skaitytojams.