„Motyvai, be abejo, buvo politiniai, ideologiniai. Sovietizuojant Lietuvą, vykdant kolektyvizaciją reikėjo slopinti pasipriešinimą, kuris Lietuvoje buvo intensyvus“, – lrt.lt sakė A. Anušauskas.
Pasak jo, kadangi pagrįstai manyta, jog pagrindiniai ginkluoto pasipriešinimo dalyviai buvo ūkininkai, daugiausia jiems ir teko tremtinių dalia.
A. Anušausko teigimu, tokios represijos dar sustiprino baimės pojūtį, jog valdžia su žmogumi gali daryti, ką nori – atimti namus, sveikatą, gyvybę.
„Ir poveikis buvo milžiniškas. Ta baimė Lietuvoje liko užsikonservavusi dešimtmečiais. Dešimtys tūkstančių žmonių buvo sunaikinti ne tik fiziškai – sugriauti daugelio likimai“, – aiškino A. Anušauskas.
Anot Felikso Klupšo iš Lietuvos žemės ūkio universiteto, kolektyvizuotos žemės praradimas paveikė kaimo žmonių moralę.
„Kaimo žmogus gyvenimo pagrindu laikė žemę, gyvulį. Praradus tą pagrindą, kai jis buvo išmuštas, žmonių santykiuose atsidaro dirbtinumas, plito ydos, tokios kaip girtuoklystė. Visuomeninis turtas atrodė lyg niekieno, tad jį atrodė galima ne taip tausoti, jį galima kartais ir pasisavinti“, – Lietuvos radijui pasakojo F. Klupšas.
Anot jo, taip sunyko didžiųjų ūkininkų sluoksnis, o sunkiai dirbę kolūkiečiai visais būdais stengėsi vaikus išleisti į miestus. Senuosius žemdirbius pakeitė naujai išugdyta žemės ūkio specialistų karta.
Krosnos „Švyturio“ kolūkio darbuotojas Anicetas Pankūnas, kuris dirbo traktorininku, elektriku, dujininku, vairuotoju, pasakoja bendro turto pasisavinimo nelaikęs blogybe.
„Dideliais kiekiais ne, bet po truputį pasiimdavom. Jei man neduoda, kiek aš uždirbęs, tai pasiimu“, – sakė pašnekovas.
Krosniškis Gintautas Česnulis, kuris matė, kaip kolūkiai dirbo sėkmingai ir kaip paskui jie žlugo, prisiminė, kad tuo metu, kai viskas buvo valdiška, žmonės net neįsivaizdavo, kaip galima gyventi nevagiant.
„Kaip šėrikas galėjo išvažiuoti į vežimą neįsimetęs maišo miltų? Kas prie tos sistemos nepritapo, buvo nušvilpti, durniais laikomi. Visi iš to gyveno ir tuo naudojosi“, – kalbėjo krosniškis.
Šiandien kolūkiuose dirbę žmonės sako, kad jiems gerai buvo ir dabar, ir anksčiau. Sunkiausia visada išgyventi permainas.
Lrt.lt primena, kad 1948 metų gegužes 22-osios rytą iš Lietuvos į įvairias tremties vietas pajudėjo pilni ešelonai žmonių. Tai buvo didžiausias lietuvių trėmimas. Iš tėvynės išgabenta apie 40 tūkst. žmonių, iš jų beveik 11 tūkst. buvo vaikai.
Seime paminėtas Didžiosios 1948 m. tremties 60-metis
Ketvirtadienį Seimas paminėjo liūdną istorijos puslapį - Didžiosios 1948 m. tremties 60-metį. Minėjime kalbėjęs Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas Algis Čaplikas pažymėjo, kad būtinas giluminis pokario įvykių, rezistencinių kovų, trėmimų padarinių įvertinimas.
"Kartais susidaro įspūdis, kad apsiribojame dainomis, eilėmis bei liūdesio emocijomis, nors trūksta daugiau racionalių svarstymų ir konkrečių žingsnių. Kita vertus, Lietuva jau seniai pribrendo savajam "Šindlerio sąrašui", savai "Katynei", nes vien tik faktais išties sunku paaiškinti ir įtikinti su šia tragedija tiesiogiai nesusilietusias kartas. Sunku įtikinamai pavaizduoti tragedijos mastą: kai per vieną akimirką sugriuvo tūkstančių Lietuvos gyventojų likimai. Tik visi kartu permąstę, deramai įamžinę tokių įvykių atminimą galėsime jaustis ramesni", - teigė A. Čaplikas.
Jis priminė, kad per dvi 1948-ųjų gegužės paras iš Lietuvos prievarta gyvuliniuose vagonuose į svetimą šalį badui, pažeminimui, vergiškam darbui ir mirčiai buvo ištremti daugiau kaip 40 tūkstančių žmonių.
"Kad būtų aiškiau ir suprantamiau, per 2 paras - be teismo, be kaltės, tik dėl to, kad yra lietuviai, prapulčiai buvo pasmerkti beveik 1 procentas šalies gyventojų. Panašiai tiek žmonių dabar gyvena Marijampolėje", - kalbėjo A. Čaplikas.
Parlamentaras apgailestavo, kad tokių skaudžių įvykių minėjimai dažniausiai tampa tik tų mūsų piliečių, kurie buvo tiesiogiai jų paliesti, diena. "O taip neturėtų būti", - mano jis.
Savo mintimis apie tragiškas istorijos akimirkas pasidalino taip pat Seimo Kovo 11-osios salėje kalbėję Jo Eminencija Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius istorikas Arvydas Anušauskas. Iš parlamento tribūnos kalbėjo tremtinė, Seimo narė Dalia Teišerskytė, 1948 m. gegužės 22-osios tremtinys, Kauno miesto mero pavaduotojas Kazimieras Kuzminskas, Krasnojarsko regioninės lietuvių tautinės kultūrinės autonomijos "Lietuva" pirmininkas Antanas Rasiulis, 1948 metų tremtinė, aktorė Dalia Jankauskaitė.
Seimas tylos minute pagerbė visus žuvusius tremtyje.
Ketvirtadienį Seimo narė Vincė Vaidevutė Margevičienė Seimo parodų galerijoje ketina pristatyti parodą "Sibiras - mano lemtis". Renginio metu Zarasų Ąžuolo gimnazijos teatro studija ir gimnazijos choras atliks poetinę muzikinę kompoziciją "Sušaudytos ir nesušaudytos dainos".