„Nenorime leisti surišti rankas ukrainiečiams ir gruzinams“
URK Kaimynystės politikos pakomitečio pirmininko E. Zingerio teigimu, mūsų šalies Rytų politika paremta daugiau beveik šešių dešimtmečių senumo patirtimi. Įgyvendindama šią strategiją mūsų šalis esą vykdo nenuolankumo iš anksto nuspręstai geopolitinei lemčiai politiką. Lietuva esą jau pasimokė iš „tragiško nuolatinio netapimo Vakarų Europos tauta“.
„Ar mes galėjome išvengti mirties kilpos, kurią atliko mūsų tėvai, 1940 m. eidami į priklausomybę nuo sovietų, vokiečių, vėl sovietų? Ar toje baisioje šachmatų lentoje Baltiojs šalys galėjo išvengti Molotovo-Ribbentropo pakto? Jei grįžtume į 1937-39 m., ar galėtume įgyvendinti išmintingesnį išsigelbėjimo scenarijų? – retoriškai klausė parlamentaras. – Anuomet mums trūko politinės valios, didelė dalis elito buvo priklausoma nuo sovietų paramos ir įtakos. Dabar sukame galvas, ar buvo įmanomi žingsniai, kurie būtų mus išgelbėję nuo orumo naikinimo?“
Rytų politika esą gali atsakyti į klausimą, ar ši pragaro pamoka, per kurią Lietuva leido sau surišti rankas, buvo išmokta. Jos veiksmai, Seimo nario teigimu, kompensuoja 50 m. užtrukusį Lietuvos nebuvimą žemėlapyje.
„Mes nenorime leisti, kad dabar būtų surišamos rankos gruzinams ir ukrainiečiams, - kalbėjo E. Zingeris. – Rytų politika susijusi su tų tautų laisve, o ne su santykių su Rusija gadinimu. Ar geri santykiai įpareigotų mus nesiūlyti fiktyvius taikdarius pakeisti tikrais, ar dėl gerų santykių turėtume nesiūlyti prezidentui Valdui Adamkus nekovoti dėl Narystės veiksmų plano suteikimo, ar turime nesiūlyti atsižvelgti į Stalino laikų palikimą – tremtinius, kitus Lietuvos keltus klausimus?“
Kaip pažymėjo Seimo narys, Lietuvos Rytų politika nėra nei isteriška, nei radikali. Joje kalbama apie ES valstybėms žinomus dalykus. „Bet dėl (buvusio Vokietijos kanclerio Gerhardo) Šrioderio tipo mentaliteto ES valstybės to neišsako. Atsakomybė deleguojama kažkam nesančiam, o Lietuva, užsienio reikalų ministras ėmėsi šitos atsakomybės. Ministras neina jokius rinkimus ir tai ne ministerijos rinkimų triukai, o išmoktos pamokos abėcėlė“, - teigė parlamentaras.
Anot jo, siekdama į ES derybų su Rusija mandatą įtraukti kai kuriuos sau svarbius aspektus Lietuva garsiai įvardijo tai, ką kiti bijojo pasakyti.
„Mūsų kolegoms iš Ukrainos ir Gruzijos atrodo, kad jie vis vaikšto geopolitinio skustuvo ašmenimis. Mes turime padaryti visa, kad tas skustuvas būtų atitrauktas, o šios šalys galėtų prisijungti prie ramybės ir stabilumo zonos“, - pažymėjo E. Zingeris.
Jis džiaugėsi, kad Lietuva nepasirašė SSRS sukūrimo dokumentų. Belovežo girioje palaimintas šios imperijos panaikinimas esą įtvirtino sienų neliečiamumą. „Dabar kažkas nori revizuoti Sovietų Sąjungos išsiskirstymo aktą“, - svarstė Seimo narys.
Pasak E. Zingerio, „turbūt be J. Karoso bandysime iki gruodžio suorganizuoti toms šalims Narystės veiksmų planą, nepaisant neigiamų signalų“. „Šioje šachmatų partijoje su kaulėta nebūtimi neleisime paskelbti mato ES kaimynėms, kurios siekia laisvės įtvirtinimo. Mūsų pareiga yra ištraukti iš istorijos nebūties spąstų Ukrainą, Moldovą, kai kurias Kaukazo valstybes“, - kalbėjo jis.
URK pirmininkas stoja į rinkimų kovą?
Anot Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) direktoriaus R. Lopatos, formaliai šias frazes galima laikyti prasidėjusios rinkimų kovos išraiška.
Jam „mažų mažiausiai keista“ aplinkybė, kad tai, kas daroma dabar ir jau nuveikta užsienio politikoje, kritikuoja URK pirmininkas, kitaip tariant, valdančiosios koalicijos atstovas, pagal pareigas – vienas iš svarbiausių užsienio politikos veikėjų. „Kyla retorinis klausimas – ką iki šiol darė URK pirmininkas?“ – sakė pašnekovas.
„Komiteto vadovas abejoja Lietuvos, kaip ES narės, Rytų politikos eiga. Bet tokias abejones buvo galima reikšti kur kas anksčiau – tos politikos derinimo metu, - aiškino R. Lopata. – Galima dėl to diskutuoti, bet reikia prisiminti, kad kiekvienas iš kalbančiųjų, juolab komiteto pirmininkas, turi įsipareigojimų ne tik prieš valdančiuosius, bet ir prieš partijų susitarimą dėl Lietuvos užsienio politikos, pasirašytą 2004 m. Tokių abejonių ilgą laiką nebuvo girdėti“.
R. Lopata paradoksu pavadino tai, kad abejonės dėl Rytų politikos pasigirdo, „kai ji, atrodo, skina laimėjimus“: „Kalbu ne tik apie NATO viršūnių susitikimą Bukarešte, bet ir mūsų įdirbio rezultatus Gruzijoje, ketvertuko Rytų politikai sutelkimą ne tik lenkų, bet ir mūsų pastangomis“.
Anot TSPMI direktoriaus, parlamentaro kritikuojamas P. Vaitiekūnas nepriešina vadinamųjų tikrųjų ir materialiųjų vertybių, atsispindinčių mūsų užsienio politikoje. „Pirmininkas (J. Karosas – DELFI) puikiai žino, kad po vertybiniais demokratinių struktūrų plėtros šūkiais, kurie yra nuoširdūs ir susiję su mūsų nacionaliniais interesais, slepiasi mūsų ekonominiai interesai. Ne paslaptis, kad iš paskos mūsų diplomatams, nevyriausybinėms organizacijoms eina verslas, pasitikėdamas tuo, kas yra padaryta“, - kalbėjo politologas.
Papiktino „pernelyg siauras požiūris į didįjį kaimyną“
J. Karosas sukritikavo Rytų politikos strategus dėl „pernelyg siauro požiūrio į didįjį kaimyną“, turėdamas omenyje Rusiją. Demokratinio tapsmo sunkumai šioje šalyje esą „tiesmukai laikomi vien politinio jos elito kalte“, kai „nuosaikesnė, lankstesnė, diplomatiškesnė pozicija aiškiai būtų stipresnis demokratijos Rusijoje palaikymo veiksnys“.
Pasak URK vadovo, sprendžiant regioninius konfliktus Lietuva neretai laikosi vienašališkos pozicijos, todėl pastangos esą negali būti efektyvios.
„Ne tiktai Lietuvos, bet ir apskritai vakarietiškosios demokratijos pozicija minėtų konfliktų atžvilgiu turi vieną savaip įdomų bruožą. Joje labai svarbią reikšmę įgyja nutylėjimas. Vadovaujamasi paprastu principu: arba gerai (blogai), arba nieko. Neigiamas arba bent jau įtartinas Rusijos vaidmuo tokiuose konfliktuose visuomet pastebimas ir akcentuojamas, o tie atvejai, kur jos politika yra gerokai teisi, paprastai nutylimi“, - teigė J. Karosas.
Panašiai esą vertinamos ir Rusijos politinės stovyklos: valdžia kritikuojama, nepastebint teigiamų sprendimų, kartu akcentuojami teisūs opozicijos veiksmai, o atvejai, kai akivaizdžiai pažeidžiama demokratija, lydi tyla.
R. Lopatos teigimu, URK pirmininkas turėtų girdėti ne tik viešąją retoriką, bet ir tai, ką jaučia nevyriausybinių ar akademinių organizacijų atstovai, dirbantys Rusijoje: „Situacija yra kur kas įdomesnė. Po paviršiniais kaltinimais slepiasi normalus pragmatinis bendradarbiavimas rūpimais klausimais“.
Taikosi prie Rusijos siūlomos formulės?
Savo komentare J. Karosas kalba apie sovietinės Lietuvos užsienio politiką, kurioje dominuojanti esą buvo Vakarų kryptis: „Iš ten tada sklido grėsmės, į ten reikėjo skleisti išganingą socializmo įtaką. Ir aišku, kad tai buvo daroma visos Sovietų Sąjungos vardu. (…) Dabartiniuose Lietuvos užsienio politikos aptarimuose apverstu pavidalu šiek tiek atsikartoja ta pati mąstymo struktūra. Tokioje mąstymo struktūroje esminis dalykas yra griežtas savų ir svetimų, draugų ir priešų atskyrimas. Čia svarbiausia – su kuo ir prieš ką. Tokia politika praranda objektyvesnius kriterijus, ji remiasi tik simpatijomis ir antipatijomis“.
Analogijų ieškojimą sovietinėje Lietuvoje ir aiškinimą, neva ji turėjo savo užsienio politiką, R. Lopata pavadino primityviu. „Tokia ekvilibristika negalima žaisti, nes būtų paprasta suabejoti URK pirmininko lojalumu Lietuvai. Užtenka šitos vienos pastraipos ir paaiškėja, kad toliau neapsimoka skaityti“, - pažymėjo politologas.
Daugelis Lietuvos diplomatų, kalbėdami apie pastangas Gruziją ir Ukrainą išlaikyti euroatlantinės integracijos kelyje, teigia, jog leidus joms pralaimėti ateis mūsų eilė. Šiuo atveju omenyje turimi Rusijos veiksmai – esą palaužusi gruzinus ir ukrainiečius ji gali imtis Baltijos šalių.
R. Lopatos teigimu, pastaruoju metu Rusijos užsienio politika tapo itin koncentruota: „Nejau mes nejaučiame Rusijos įdirbio Lietuvoje? Ar nereikėtų, kalbant apie savo pragmatinius nacionalinius interesus, visą spaudimo svorį padalinti?“
Anot jo, Gruzijoje situacija itin sudėtinga, o su mumis pradėtas subtilesnis žaidimas: „Niekas nekalba apie aktyvius veiksmus, kurie gali būti susiję su branduoliniu ar panašiu šantažu, juo labiau – kariniu. Tačiau nesurandama pragmatinio sutaikymo forma, kai būtų gerbiami kiekvieno nacionaliniai interesai, juolab kad iš ES ir NATO pusės siūloma „win-win“ (angl. „laimėti-laimėti“) situacija. O rusai visą laiką žaidžia, ir tai nelabai slepiama, su „nuline suma“. Tokiame kontekste URK pirmininko siūlymai yra ne kas kita, kaip prisitaikymas prie rusų formulės“.
J. Karoso mintys ir kai kurių kitų politikų veiksmai, pavyzdžiui, Seimo vicepirmininko Alfredo Pekeliūno siūlymai draugiškiau elgtis su Rusija, esą patvirtina žiniasklaidoje šmėžuojančias žinias apie Maskvos taktiką Baltijos valstybių atžvilgiu – įvelti jas į diskusiją apie Rusiją.