Kalbos apie komunizmo nusikaltimus – ne kerštas
Buvusi Latvijos užsienio reikalų ministrė, ambasadorė, 2004 m. dirbusi Europos Komisijoje, dabar – Seimo narė Sandra Kalnietė posėdyje tikino, kad Baltijos šalyse istorija suprantama kitaip nei Vakaruose.
„Daug mūsų istorijos faktų yra nežinomi. Liūdniausia, kad Vakaruose yra daugybė žmonių, kurie net nenori jų žinoti“, - apgailestavo viešnia.
Anot jos, būtina politinė valia pasmerkti komunizmo nusikaltimus taip pat, kaip buvo pasmerkti nacių veiksmai. Kol kas Europos Sąjunga esą demonstravo politinės valios stoką.
„Mūsų šalys dažnai įtarinėjamos kerštu. Bet tai – ne kerštas, o istorinis teisingumas“, - pažymėjo Latvijos parlamentarė.
S. Kalnietės žodžiais, tų, kurie gyveno už „geležinės uždangos“, pareiga yra parašyti teisingą istoriją. Kartu ji paragino ne tik suvienyti Europą politiškai ir ekonomiškai, bet ir pasiekti vieningą istorijos vertinimą. „Mes norime eiti į priekį, kad nebūtume įstrigę praeityje“, - apibendrino ji.
Išsivadavimo judėjimas Baltijos šalyse JAV sukėlė šoką
Lietuvos istorija besidomintis JAV profesorius Alfredas Erichas Sennas apgailestavo, kad ilgus dešimtmečius mūsų ir kitos okupuotos valstybės amerikiečiams buvo terra incognita. Baltijos šalių nepriklausomybė, nors Vašingtonas nepripažino jų okupacijos, nebuvo itin svarbus šios valstybės užsienio politikos klausimas.
Kaip posėdyje teigė svečias, JAV administracija nebuvo pasiruošusi turėti reikalų su SSRS, juolab imtis priemonių dėl 1989-ųjų įvykių Baltijos šalyse.
„Vakaruose buvo pernelyg lėtai suvokiama, kad Baltijos šalyse atsiranda Sąjūdis ir liaudies frontai. Iš pradžių, kai sužinojo apie šių organizacijų susikūrimą, žmonės Vakaruose patyrė šoką“, - prisiminė A. E. Sennas.
Sovietologija už Atlanto esą rimtai buvo vystoma tik po Antrojo pasaulinio karo, kai net buvo steigiami specialūs institutai. Baltijos šalys esą buvo tik šio mokslo, padedančio perprasti SSRS imperiją, dalis.
„Žinios ir suvokimas apie Sovietų Sąjungą buvo primityvus“, - teigė A. E. Sennas, primindamas, kad pirmaisiais metais po karo buvo kliaujamasi pabėgėlių vadinamųjų displaced persons (angl. „žmonių be vietos“ – DELFI) prisiminimais apie prieškarinį gyvenimą gimtinėse.
Siūlo nedėti lygybės ženklo tarp nacių ir sovietų nusikaltimų
Vokiečių profesorius Egbertas Jahnas prieš pradėdamas savo pranešimą apie nacionalsocialistų ir komunistų vykdytas masines žudynes prisipažino prieš gerus porą dešimtmečių nemanęs, kad SSRS tapo silpna ir atsidūrė ant žlugimo slenksčio. Apie tai jį tuomet įspėjo būsimasis pirmas faktinis Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis. „Negalvojau, kad tapsite visiškai laisvi. Maniau, kad vis tiek priklausysite kokiai nors federacijai“, - prisipažino svečias.
Anot E. Jahno, Vidurio ir Rytų Europa smarkiai nukentėjo tiek nuo nacių, tiek nuo sovietų. Vykdant politines masinio naikinimo programas – anot jo, tai galima vadinti ne genocidu, o policidu – nužudyti milijonai žmonių.
Po pastarųjų dviejų ES plėtros bangų istorinė Europos visuomenės atmintis pradėjo keistis. Dešimtmečius Vakarų Europos, ypač Vakarų Vokietijos, naujausių laikų istorinėje atmintyje esą dominavo žydų Holokaustas, o apie komunistų vykdytą masinį naikinimą kalbėta nedaug, ypač sumažėjus įtampai tarp dviejų blokų, kuriuos iki tol skyrė „geležinė uždanga“.
E. Jahno teigimu, nors politinės sistemos prasme naciai ir komunistai – tolygūs režimai, pastarųjų vykdyti nusikaltimai prieš savo visuomenę nebuvo traktuojami taip pat. Jis pateikė keletą tokios situacijos priežasčių.
Visų pirma SSRS per Antrąjį pasaulinį karą kovojo antihitlerinėje koalicijoje ir įveikė nacius. Nugalėtą politinę sistemą buvo lengviau pasmerkti nei tą, kuri toliau klestėjo. Nelengva buvo smerkti ir valstybę, su kuria reikėdavo bendrauti. Atšilimo laikotarpiu situacija esą dar pablogėjo – sovietus lyginti su naciais tapo dar sunkiau.
Pasak E. Jahno, prilyginti sovietų nusikaltimus nacių veiksmams nelengva ir dėl to, kad Vakarai, išskyrus Rytų Vokietiją, nepatyrė „komunizmo šmėklos“.
„Tautos, nenukentėjusios nuo komunizmo, žino, ką iš tiesų sovietai padarė. Štai estams komunizmas yra kur kas žiauresnis režimas ir galiu suprasti, kodėl jiems naciai nepasirodė tokie žiaurūs“, - kalbėjo jis.
E. Jahno žodžiais, ir nuo nacių, ir nuo sovietų vienaip ar kitaip nukentėjo milijonai žmonių. Abiem atvejais tai buvo „sąmoningas valstybės organizuojamas masinių žudynių aktas“. Anot jo, panašiai reikėtų traktuoti ir Turkijos vykdytą armėnų žudymą 1915 m. Svečias nuogąstavo, kad priėmus šią šalį į ES gali nutilti diskusija dėl armėnų genocido.
Tačiau išvardijęs nemažai argumentų, kodėl komunizmo nusikaltimai turėtų būti smerkiami taip pat, kaip nacizmo, E. Jahnas pasiūlė tarp jų nedėti lygybės ženklo ir nesvarstyti, kuris režimas blogesnis: „Abi sistemos yra nepriimtinos Europos demokratijai ir vertybėms“.
Replikuodamas į vokiečių profesoriaus pranešimą, europarlamentaras V. Landsbergis pabrėžė, jog švęsti pergalę prieš komunizmą „nėra jokio pagrindo, nes tokia pergalė nepasiekta, nebent kada nors ateityje, kai žmonija apsivalys nuo to reiškinio“.
Savo ruožtu signatarė Romualda Hofertienė priminė, jog komunizmas iki šiol gyvuoja, pavyzdžiui, Kinijoje. „Afrikoje būdama šalia (Zimbabvės diktatoriaus Roberto) Mugabės nejaučiau, kad komunizmas būtų išnykęs“, - kalbėjo ji.
Išgirdusi E. Jahno žodžius, kad iki šiol nėra komunizmo nusikaltimų aukų atminimo dienos, R. Hofertienė iškėlė mintį, kad ją būtų galima minėti kovo 11 d., kai švenčiama Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena. Tuo tarpu V. Landsbergis priminė, kad jau yra pasiūlyta tokią dieną minėti rugpjūčio 23-iąją – Juodojo kaspino dieną.