Jei žiūrėsime į valstybę kaip į tam tikrą organizmą, kuris kuriasi, keičiasi, patiria brandą ir nuopuolius, tai galima sakyti, kad šiandien iškilo noras iš naujo apmąstyti Lietuvos istoriją ir jai svarbias datas. Mindaugo karūnavimo diena simboliška kaip Lietuvos pripažinimo Europoje diena. Mindaugo karūnavimo diena rodo Lietuvos orientaciją į vakarietiškas vertybės ir krikščionišką paveldą. O LDK juk siejame su krikščioniškosios kultūros perėmimu.
Dabartinės atkurtos nepriklausomybės pradžioje mūsų tapatybė, susivokimas stokojo pozityvių herojų – tų, kurie kūrė valstybę. Neturime jokio herojinio epo, mito. Šiuo atžvilgiu Mindaugas yra herojus – istorinė figūra, užmezgusi ryšius su krikščioniškąja Europa. Tai labai svarbu mūsų savimonei.
Tarpukario Lietuvoje iki herojaus, valstybės vienytojo simbolio buvo iškeltas Vytautas. Jis buvo tas, kuris kovose su kryžiuočiais sukūrė tautinę – ar neva tautinę valstybę. Mindaugas savo ruožtu peržengia tautinės valstybės ribas. Jis – herojus, paklojęs pamatus visai tolesnei valstybės raidai.
Mindaugo karūnavimo data, manau, labai kontrastuoja su Lietuvos tūkstantmečio paminėjimo data. Nes pastaroji data kaip tik susijusi su krikščionių misionieriaus nužudymu. Ji simbolizuoja kitokį – barbarišką – santykį su Europa. O Mindaugo karūnavimo diena – tai angažavimasis civilizacijai.
Su kuo turėtų asocijuotis valstybė piliečiui, kai Valstybės diena asocijuojama su XIII a. kunigaikščio iškilimu? Antai JAV Nepriklausomybės diena turi aktualių prasmių, įkūnytų Nepriklausomybės deklaracijoje. O kuo mums prasminga Valstybės diena ne simbolių, bet politikos turinio prasme?
Mes minime kelias dienas, susijusias su mūsų dabartiniu valstybingumu. Man atrodo, kad svarbiausia data yra Vasario 16-oji.
Mūsų aktualiai istorijai ji nepalyginamai svarbesnė už Mindaugo karūnavimo datą būtent todėl, kad ji turi ne vien simbolinę, bet ir aktualią reikšmę. Ši data sovietmečiu palaikė Lietuvoje žmonių dvasią. Ir šiandien ji, mano manymu, yra svarbesnė už Kovo 11-ąją, kuri, galima sakyti, buvo Vasario 16-osios padarinys.
Mindaugo karūnavimo datos paskelbimas nebuvo neutralus veiksmas. Istorikai jos ieškojo, intelektualai rengė dirvą jai paskelbti. Kaip sakė Gintaras Beresnevičius, lietuviams reikia vado. Anot jo, tai genties mentalitetą atitinkantis noras turėti „genties vadą“.
Manau, Lietuvoje galime aptikti „karalystės“ mentaliteto apraiškų. Daugelyje Europos valstybių prezidentas atlieka buvusio monarcho funkciją, o Lietuvoje, žinia, žmonės prezidentu pasitiki. Mindaugo iškėlimas atitinka tam tikrus žmonių lūkesčius – tai, kokios jie nori valstybės.
Žmonės nori ne tik parlamentinės respublikos, bet ir tokios valstybės, kurioje būtų matomas lyderis. Šiuo atžvilgiu remiuosi lietuvių tautinį charakterį tiriančių intelektualų, kultūrologų pastebėjimais.
Ar kultūriniai tautos charakterio bruožai atitinka politinį jos gyvenimą?
Kultūrinis dėmuo yra tai, kas glūdi mūsų savimonėje ir turi gilesnes nei vieno dešimtmečio senumo šaknis. Savo ruožtu politinis lygmuo – tai dalykai, dėl kurių mes susitariame. To susitarimo išraiška yra Konstitucija.
Kultūriniai elementai ir politinė tikrovė – skirtingi dalykai.
Knygoje „Šiaurės Atėnų tremtiniai“ teigiate, jog kai kurių mūsų valstybės raidos projektuotojų pastangomis „pati Lietuva ir lietuviškumas tapo kultūros kūriniu, kurį reikia eksponuoti, saugoti ir gėrėtis“. Iš šio kūrinio, anot Jūsų, pranyksta politiškumas. Kaip ir kodėl tai vyksta?
Ir dabar laikausi pozicijos, kad šiek tiek per daug dėmesio Lietuvoje kreipiama į tai, kaip Lietuva atrodo, ką reiškia „būti lietuviu“. Labai daug mąstoma apie savo tapatybę, apie tai, kaip mes patys sau atrodome. Ir labai mažai dedama pastangų, kad geriau gyventume, kad Lietuvoje žmogui būtų gera.
Trūksta dėmesio kasdieniams santykiams. Politiškumą kaip tik ir suvokiu tuo kasdienybės lygmeniu. Tai bendras tvarkymasis ir sprendimų priėmimas, susitarimų laikymasis, pastangų vienijimas. Tų dalykų labai trūksta, užtat esame nepaprastai susidomėję tuo, kaip mes atrodome. Tiesa, ši padėtis pamažu keičiasi, Lietuvai įstojus į ES.
Atkreipiate dėmesį į Lietuvos kultūros apolitiškumą, būdingą, anot Jūsų, tiek lietuviškąjį folklorą puoselėjusiam sovietmečiui, tiek jį puoselėjusiam „lietuvybės daktarui“ Jonui Basanavičiui. Kokios šio apolitiškumo priežastys?
Sovietmečiu didžioji pastangų dalis būdavo nukreipiama į vadinamąją Lietuvos kultūrą, arba gimtojo krašto kultūrą. Kai šiandien skaitome ano meto nomenklatūros veikėjų prisiminimus, randame argumentų, jog jie labai stengėsi, kad išliktų Lietuvos kultūra ir jos kūrėjai. O kūrėjai sako norėję, kad išliktų kūryba.
Jie vadovaujasi mąstymu, jog nepaisant to, koks yra politinis gyvenimas, nepaisant to, kad politinė sistema yra supuvusi, vis tiek reikia prie jos prisitaikyti, nes būtina „išsaugoti“. O griuvus SSRS paaiškėjo, kad tai, kas išsaugota, esant naujai situacijai yra absoliučiai nevertinga ir nepadeda gyventi.
Tai, kas sukurta sovietmečiu, – literatūra, ekonomika – dabartinėje Lietuvoje, kai nukrito pančiai, pasirodo, neturėjo jokios vertės. Prasidėjo prasmės krizė. Žmogus atsidūrė vakuume, kur nėra, ko griebtis. Nei intelektualai, nei kultūrininkai, nei filosofai žmogui nebepasiūlo, kuo remtis. Viena matomiausių krypčių posovietinės Lietuvos filosofijoje yra nihilizmas, ir tai daug ką pasako.
O kas yra vertinga? Manau, kultūriniu atžvilgiu vertingiausi yra dabar leidžiami partizanų dienoraščiai. Tai yra prasmingi dalykai, suteikiantys žmonėms atramas gyventi dabartyje, o ne tai, kas buvo nuveikta prisitaikant prie politinės sistemos.
Įprotis veikti taip, tarsi politika ir politinis pasaulis neegzistuotų, yra išlikęs. Žmonių pasyvumas, abejingumas, tikėjimas, kad nieko negalima padaryti ir pakeisti, yra labai stiprūs. Galbūt tai nelabai matyti sostinėje, bet regionuose tai akivaizdu. Žmonės įsitikinę, kad nieko negalima pakeisti – nei Lietuvoje, nei jų gyvenamose vietovėse. Toks įsitikinimas griauna valstybės pagrindus.
O kas lietuviui, kadaise jautusiam prasmę prisitaikyti prie sovietinės sistemos, yra valstybė? Antai Seimo pirmininko pavaduotojas Alfredas Pekeliūnas yra sakęs, kad sovietmečiu Lietuva buvo aplinkinių gerbiama valstybė.
Akivaizdu, kad dalis žmonių taip mąsto. Problema ta, kad sovietmečiu lietuviai galėjo jausti tam tikrą pasididžiavimą. Sociologai formuluoja savo klausimą – kuo lietuvis gali Lietuvoje didžiuotis? Taip dažnai suvokiama tapatybė.
Tačiau iš tikro tapatybė yra ne tik tai, kuo gali didžiuotis, bet ir tai, ko gali gėdytis. Tapatybė yra ir tai, dėl ko pripažįsti kaltę ir atgailauji. Tai matyti, pavyzdžiui, Vokietijoje. Bet kad šiuo metu lietuvis Lietuvoje dėl ko nors jaustų kaltę ir atgailautų? Nėra tokio reiškinio.
Gal tiesiog nėra pagrindo jausti kaltę?
Manau, kiekvieną dieną lietuvis turi jausti bent jau gėdą, kai neapginami silpni žmonės, kai gatvėje bejėgiai žmonės sumušami ir paliekami be pagalbos arba kai paauglių padegamas benamis. Gėdą turi jausti ne tik tie, kurie tai daro, bet ir žmogus, galvojantis, kad priklauso šitai visuomenei.
Bet jei mąstoma, kad su ta visuomene nenorima turėti nieko bendra, kad geriau yra išvykti iš Lietuvos ir nesieti savęs su ja, tai apie kokią tapatybę galime kalbėti? Kai norima tapatintis tik su gerais dalykais ir nenorima prisiimti atsakomybės už blogus, visuomenės nelieka: yra tik infantilų grupė, kuriai reikia vis naujų žaislų, papuošalų ir reginių. O daugeliui lietuvių būtent toks mąstymas būdingas.
Vyriausybės pastangomis buvo sukurtas „drąsios Lietuvos“ prekės ženklas. Ar drąsios Lietuvos įvaizdis jums atrodo prasmingas?
Visi supranta, kad įvaizdis yra tik iškaba. Klausimas – kaip tai priima žmonės, kaip tai įgyvendinama. Jei norime tapti drąsia Lietuva, reikia nuveikti nemažą darbą, kad žmonėms tai netaptų keiksmažodžiu. Juk pirma reakcija į „drąsią Lietuvą“ buvo ironiška.
Pastarojoje savo knygoje rašote, kad iš sovietmečio lietuviai paveldėjo daug baimės ir prisitaikėliškumo. Ar ne keistai tokiu atveju atrodo „drąsios Lietuvos“ iškaba?
Drąsa būna įvairi. Drąsiai galima pripažinti savo klaidas. Drąsa nėra vien mojavimas kardu ar kuoka. Drąsu yra ir pripažinti savo silpnybes, ir matyti savo galių ribas – o Lietuvoje jos anaiptol ne visada realistiškai matomos ir pripažįstamos. Norėčiau priklausyti drąsiai Lietuvai, kurioje nebijoma atvirai pažvelgti į savo prisitaikėliškumą, silpnybes.