Visgi neįsileistas į Tiksi, G. Alekna rankų nenuleido. Viename viešbutyje pasinaudojęs internetu, jis surado FST centrinės būstinės Maskvoje koordinates. „Elektroniniu paštu nusiunčiau skundą, kad laikas vilkinamas, išvykti neleidžiama, o aš į Tiksi paprasčiausiai tenoriu nuvykti aplankyti kapinių. Paprašiau padėti“, - pasakojo G. Alekna.
Tuo pat metu Jakutsko FST jis perdavė su Syktivkaro televizija pasirašytą sutartį dėl medžiagos keitimosi, papildomą pluoštą kitų nepriešiškumą galinčių įrodyti dokumentų. G. Aleknos skundas centrinei FST persiųstas į Jakutsko FST, kuriai pavesta išsiaiškinti situaciją. Netrukus iš FST jis gavo leidimą skristi į Tiksi.
G. Alekna tikina, kad, nepaisant gauto leidimo, Pasienio tarnyba dar ilgai į ratus kaišiojo pagalius. Prieš išskrendant lėktuvui atėjo jaunas pareigūnas civiliais rūbais, kuris paaiškino tikrinantis migracijos dokumentų tvarkymą užsienio piliečiams. Tikrindamas dokumentus pamatęs, kad G. Alekna iš Lietuvos, pareigūnas G. Alekną nusivedė į atskirą kambarį oro uoste.
Tuo metu jau buvo prasidėjusi registracija į lėktuvą. „Esu tikras, kad jau prieidamas tikrinti mano dokumentų, pareigūnas žinojo, kad esu lietuvis. Matyt, buvo ieškoma, kaip sutrukdyti išskristi tuo reisu. Kito paaiškinimo neradau. Kažkodėl kitų piliečių netikrino – tik mane“, - pasakojo G. Alekna.
Visgi pareigūnas nerado prie ko prikibti ir G. Alekna į lėktuvą spėjo.
Laikė Vakarų šnipu
Į Tiksi atskridusius žmones oro uoste tikrinantis Pasienio tarnybos pareigūnas pretenzijų neturėjo. Tačiau mieste jam vėl teko prisistatyti Pasienio tarnybai.
Čia G. Alekna pasakoja susidūręs su tais pačiais karininkais, kurie jį buvo išsiuntę iš Tiksi apkaltinę pasienio zonos režimo pažeidimu. „Vienas leitenantas man atskaitė moralą, kad „jūs veržiatės į Tiksi kitų tikslų vedini, ne dėl kapų. Jūs Vakarų šalių šnipas, negali būti, kad šitaip veržtumėtės dėl kapų“, - leitenanto žodžius prisiminė ekspedicijų į Sibirą rengėjas.
Leitenantas taip pat domėjosi, ką G. Alekna nori veikti kapinėse. „Kaip jūs mūsų kapus gadinate, paminklus perkelinėjate, taip ir pas mus tvarkos didelės nėra ir nesitikėkite, nes ką jūs mūsų kapuose darote, pas mus nieko geriau nebus“, - kalbėjo leitenantas, dar atskaitęs moralą už Lietuvos politiką ir šalies prezidentą.
G. Aleknai liepta į Pasienio tarnybą prisistatyti kiekvieną dieną ir informuoti, kur gyvens ir kur vyks.
Mito uogomis
Po dviejų dienų G. Alekna išplaukė į Tit-Ary salą prie Lenos žiočių, kur yra lietuvių kapinės ir stovi didžiulis paminklas tremtiniams. Nors kažkada saloje buvo gyvenvietė, dabar čia telikę tik keli namai. Į salą sezono metu žvejoti atvažiuoja žvejų brigada.
Čia G. Alekna užtruko ilgai, nes dėl vėjo sukeltų bangų motorinė valtis upe, kurios plotis vietomis siekia dešimtis kilometrų, plaukti negalėjo.
Pirmosiomis dienomis upe neplaukė net laivai, o vėliau vienas kitas Lena plaukiantis laivas G. Aleknos nepaimdavo. „Nesupratau, kodėl. Vietoje dirbantys žvejai irgi stebėjosi, esą pasitaiko, kad vienas kapitonas nepaima, tačiau kad visi neimtų - keista“, - prisimena pašnekovas. Grįžęs į Tiksi, G. Alekna sako iš pažįstamų sužinojęs, kad jau minėtas pasienietis leitenantas visoms žinyboms buvo nurodęs lietuvio iš salos neimti.
Saloje nebuvo radijo ryšio, dėl išnaudotos sąskaitos žvejai negalėjo naudotis palydoviniu mobiliuoju telefonu. „Sėdėjau ir laukiau, kada kas iš kažkur atskris, atplauks ir mane paims. Buvo baisi situacija, kai nežinai, ko laukti. Diena viena, antra, trečia... Labai nervinausi“, - sakė G. Alekna.
Pašnekovas aiškino maisto pristigęs jau po trijų keturių dienų. „Valgiau uogas, o vakarais eidavau į namelį pas žveją. Jis su kolega vakarais virdavo valgyti ir truputėlį duodavo man“, - prisiminė jis. Laimė, saloje augo mėlynių, laukinių braškių, vilkauogių, vaivorų, tad iš jų buvo galima šiek tiek prasimaitinti. Po pusantros saloje praleistos savaitės G. Alekną į Tiksi malūnsparniu pargabeno pas žvejus į salą atskridęs vienas verslininkas.
Lietuviams priskiria latvių ir estų nuodėmes
„Tokio priešiškumo lietuviams dar nebuvau patyręs“, - ekspediciją apibūdino G. Alekna. Anot jo, pareigūnai lietuvio aiškiai nemėgo, nenorėjo, kad jis patektų į norimas vietas. Jei kiti pareigūnai elgdavosi gan diplomatiškai, tai minėtas leitenantas tiesiai rėždavo: „Kaip elgiatės su rusais, taip ir mes su jumis“.
Anot G. Aleknos, šaltai lietuvių atžvilgiu buvo nusiteikę ir vietiniai gyventojai. „Po įvykių Gruzijoje, ypač Valdo Adamkaus vizito, jie klausė, kodėl jūs taip prieš mus nusiteikę, kodėl jūs – mūsų priešai“, - pasakojo pašnekovas.
Štai ant lovos Tit-Ary saloje išsitiesęs žvejys, kolegų sugėdintas, kad neduoda atsisėsti G. Aleknai, atrėžė: „Jie mūsų priešai – pirmieji atsiskyrė nuo Sąjungos“.
Tačiau, anot jo, teko sutikti ir nusiteikusių maloniai, nekreipiančių dėmesio į tarptautinius santykius.
G. Alekna pastebėjo, kad rusai lietuvius sutapatina su estais ir latviais. Rusai visas tris šalis vadina „Pabaltiju“. Jei rusai žino, kad Latvijoje rusakalbiai patiria daug problemų, tai jos krinta ir ant lietuvių. Jei estai perkėlė Bronzinio kario paminklą, dėl to kalti ir lietuviai.
G. Alekna apgailestauja, kad dėl vėlavusios ekspedicijos Lenos deltoje liko neaplankytos 2-3 lietuvių tremties vietos. Taip atsitiko dėl prasidedančios žiemos ir dėl ribotų transporto galimybių. G. Alekna nebuvo ir Janos deltoje – čia galima patekti tik skrendant malūnsparniu.
DELFI jau rašė, kad G. Alekna į Sibire esančias lietuvių tremties vietas ekspedicijas rengia beveik 20 metų. Jo tikslas - aplankyti beveik visas įmanomas tremties vietas. Iki šiol jis nebuvo tik kai kuriuose Krasnojarsko srities rajonuose. Trečius metus iš eilės G. Alekna į Sibirą lydėjo Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos organizuotos ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyvius.