Tuo tarpu Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) docentas Vitalis Nakrošis teigia, kad Lietuvoje valstybės tarnybos politizacija nėra ypač didelė, bet pripažįsta, jog didžiausius administracinius resursus savo valdymo metu sukaupė socialdemokratai – ši partija turėjo palankiausias galimybes į valstybės tarnybą atvesti vadinamuosius „savo žmones“.
Po rinkimų – kadrų kaita valstybės tarnyboje?
Krašto apsaugos ministerijos (KAM) sekretorius Artur Plokšto yra socialdemokratas kaip ir krašto apsaugos ministras Juozas Olekas. Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) valstybės sekretorius Vidmantas Kanopa, taip pat du ministerijos sekretoriai - Gediminas Radzevičius ir Kazys Sivickis – valstiečių liaudininkų kandidatų sąraše dalyvavo šiųmečiuose rinkimuose į Seimą. Kaip žinoma, ŽŪM vadovauja valstiečių liaudininkų lyderė Kazimira Prunskienė.
Šie žmonės yra ne politinio pasitikėjimo, o karjeros valstybės tarnautojai – tai reiškia, kad prieš pradėdami eiti savo pareigas dalyvavo konkurse ir jį laimėjo. Dėl šios priežasties pasikeitęs ministras formaliai negali rengti perversmų ir lengva ranka įdarbinti savų partiečių. Tačiau realybė kartais būna kitokia – partijos siekia įsitvirtinti valstybės tarnyboje dėl kelių priežasčių: (1) nori užsitikrinti tarnautojų lojalumą; (2) siekia „pasirūpinti“ savo partiečiais; (3) pralaimėjus rinkimus tokiu būdu lengva išlaikyti įtaką sprendimų priėmimui ir jų įgyvendinimui.
„Žinot, ta lietuviška tikrovė: priklausyti partijai - ne nusikaltimas, bet visą laiką tai ką nors paliečia. Bet pirmiausia - jeigu viskas gerai su profesine kompetencija, problemų kilti neturėtų, bet jeigu yra problemų su profesine kompetencija, visada atsiranda ir politinių motyvų atleisti“, - situacijos nedramatizavo politologas Alvidas Lukošaitis.
Pasak jo, po parlamento rinkimų pasikeitus valdžiai galima tikėtis tam tikrų pokyčių ir valstybės tarnautojų gretose, tačiau jeigu šie pokyčiai drastiški – tuomet esą reikia susirūpinti.
A. Lukošaičiui antrina ir VU TSPMI docentas Vitalis Nakrošis. Jo teigimu, suformavus naują Vyriausybę, iš viso turėtų keistis apie 100 žmonių, tačiau tik politinio pasitikėjimo tarnautojai (viceministrai, patarėjai). Tuo tarpu ministerijų valstybės sekretoriai, ministerijų sekretoriai, departamentų, skyrių vadovai, jau nekalbant apie eilinius tarnautojus, savo vietas turėtų išlaikyti: „Jie neturėtų keistis po rinkimų, tačiau kiekviena politinė jėga nori daryti įtaką valstybės tarnybai, todėl yra grėsmė, kad kai kurie valstybės tarnautojai keisis“.
„Valstybės tarnybos politizacija Lietuvoje, palyginus su kitomis Rytų ir Vidurio Europos šalimis, yra mažesnė“, - DELFI pasakojo V. Nakrošis. Tai esą patvirtina ir kai kurie tyrimai, nors politizaciją, kaip reiškinį, ištirti yra sunkoka.
„Yra bendri tyrimai, kur Lietuva lyginama su kitomis šalimis ir klausiama, ar Lietuvoje įdarbinami politinių partijų šalininkai, kiti žmonės, susiję politiniais ryšiais. Tai šį teiginį palaiko apie 20-25 proc. pačių Lietuvos valstybės tarnautojų“, - sakė mokslininkas.
Socdemas – dažniausia biurokrato tapatybė?
Nepaisant pakankamai žemo lygmens Lietuvos valstybės tarnybos politizacijos, V. Nakrošis pripažįsta, kad socialdemokratams labiausiai pasisekė įtvirtinti „savo žmones“ įvairiose ministerijose bei departamentuose.
„Nuo 2001 m. keitėsi Vyriausybės, bet socialdemokratai buvo valdžioje ir jie sulaikė kitas partijas nuo valstybės tarnybos valymo“, - sako politologas.
DELFI primena, kad iškart po 2000 m. Seimo rinkimų Vyriausybę formavo Rolando Pakso tuomet vadovaujama Lietuvos liberalų sąjunga bei Artūro Paulausko Naujoji sąjunga. Premjeru paskirtas R. Paksas, tačiau 2001 m. vasarą koalicija žlugo ir valdžios vairą perėmė socialdemokratai ir ta pati Naujoji sąjunga.
Pasak V. Nakrošio, tik tapę valdančiaisiais socialdemokratai 2002 m. ėmėsi keisti Vyriausybės įstatymą – naikino viceministrų pareigybes (anksčiau jų būdavo ne vienas, o bent keletas), tačiau tuos pačius žmones priėmė dirbti į naujai įsteigtas ministerijų valstybės sekretorių ar ministerijų sekretorių vietas. Skirtumas tas, kad viceministras yra politikas ir traukiasi kartu su ministru, tuo tarpu karjeros valstybės tarnautojų pozicijos yra stabilesnės ir susietos su profesine kompetencija.
Pavyzdžiui, socialdemokratas Zenonas Kaminskas buvo atleistas iš Vyriausybės kanclerio politinio pasitikėjimo pareigų, nes tokių pareigų neliko, o po mėnesio tapo Vyriausybės kancleriu, tik jau kaip karjeros tarnautojas.
Tačiau V. Nakrošio tvirtinimu, politizuoti valstybės tarnybą bei mėginti susodinti „savo žmones“ labiau linkusios netradicinės partijos – Darbo partija, iš dalies „Tvarka ir teisingumas“.
Mokslininkas priminė, kad po 2004 m. rinkimų Seime susidarius socdemų, Darbo partijos, valstiečių liaudininkų bei socialliberalų daugumai, kilo teisminiai ginčai dėl to, kad „darbiečių“ sveikatos apsaugos ministras Žilvinas Padaiga ministerijos sekretoriumi įdarbino Darbo partijos narį Mindaugą Plieskį.
Būdai, kaip „įtupdyti“ saviškius
Politologas V. Nakrošis išskiria bent tris būdus, kaip partijai siekia siekia įsitvirtinti valstybės tarnybojs: (1) įstatymų keitimas, senų pareigybių naikinimas ir naujų kūrimas; (2) terminuotų sutarčių įteisinimas vadovams; (3) ministerijų reorganizacija.
Pasak mokslininko, socialdemokratai savo laiku pasinaudojo pirmuoju keliu, tuo tarpu Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) savo rinkimų programoje kalba apie tai, kad su vadovaujančius postus užimančiais ministerijų valdininkais (karjeros tarnautojais) būtų pasirašomos terminuotos sutartys.
„Dabar vadovų sutartys yra neterminuotos. Jie, kaip valstybės tarnautojai, dirba iki pensijos valstybės tarnyboje. Tai konservatoriai siūlo tokį postų valstybės tarnyboje modelį, kuris taikomas išvystytose šalyse, tokiose kaip Jungtinė Karalystė. Tokio modelio įvedimas gali būti naudingas vadybiniu požiūriu, bet jisai taip pat gali politizuoti valstybės tarnybą“, - DELFI sakė V. Nakrošis.
Liberalcentristai savo ruožtu šneka apie kai kurių ministerijų reorganizavimą: ši partija siūlo iš Ūkio ir Aplinkos ministerijų sulipdyti Energetikos ir būsto modernizavimo ministeriją, o Susisiekimo ministeriją paversti Ateities ministerija, atsakinga už valstybės įvaizdį, žinių visuomenės kūrimą.
„Reorganizacijos metu irgi yra gera galimybė keisti valstybės tarnautojus“, - sako V. Nakrošis.
A.Zuokas: ministerijų uzurpuoti nenorime
Tuo tarpu Liberalų ir centro sąjungos (LiCS) pirmininkas Artūras Zuokas atmeta bet kokius kaltinimus siekiant iš valstybės tarnybos mūrų išstumti socialdemokratų ar kitų politinių jėgų biurokratus: „Šiuo atveju tikrai ne. <...> Pas mane nėra nė vieno patarėjo, kuris būtų priimtas tik todėl, kad jis partijos narys“.
Tačiau klausiamas, jeigu tektų rinktis tarp profesionalaus bei sąžiningo nepartinio ir tokiomis pat savybėmis pasižyminčio partijos nario, A. Zuokas buvo atviras: „Jeigu yra lygiai vienodi, tada – partinis“.
Pasak liberalcentristų lyderio, politinės partijos siekia įgyvendinti savo programą, todėl profesionalus partijos narys šiam tikslui yra labiau tinkamas.
„Tam ir yra partijos narys – jis nori padėti įgyvendinti programą, kurią partija pristato. Kiekvienas, kuris turi ką nors bendro su valdymu, žino, kad apsisprendžiant, kokį darbuotoją priimti, lojalumas yra vienas iš svarbiausių penkių kriterijų“, - sakė A. Zuokas.
Kita vertus, politikas leidžia suprasti, jog šiuo metu valdininkija yra visiškai nelojali saviems lyderiams ir savoms partijoms. A. Zuokas pasakojo, jog, jo nuomone, daugiausia taip vadinamų „savų žmonių“ valstybės institucijose turi socialdemokratai bei konservatoriai, tačiau šių partijų lyderiai – Gediminas Kirkilas bei Andrius Kubilius - esą tapo pernelyg priklausomi nuo valstybės tarnyboje dirbančių partiečių valios.
„Aš kaip sakau, kodėl nei A. Kubilius, nei G. Kirkilas negalėtų atlikti valstybės valdymo reformos, kuri šiandien yra būtina? Todėl, kad daugumai partijos narių, kurie dirba valstybės sistemoje, lengviau pakeisti pirmininką, negu leisti vykdyti realias permainas“, - konstatavo A. Zuokas.
Remiantis Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, 2008 m. I pusmetį Lietuvoje buvo beveik 29 tūkst. valstybės tarnautojų, neįskaitant statutinių. Iš jų 852 - politinio (asmeninio) pasitikėjimo.