Sutapimas, kuris, manau, nėra blogas. Turėjau koncertą užsienyje. Vykome kartu su žmona Gražina spalio 24 d. ir dar šiek tiek pasilikome poilsio. Europos Parlamente man kaip tik buvo laisva savaitė. Be šio sutapimo, sutapo ir tai, kad Lietuvoje – porinkiminė situacija, daug sumaišties, spekuliuojama derybų tarp partijų klausimais... Būdamas Lietuvoje tomis dienomis tik privargčiau.
Jūs buvote minimas tarp kandidatų į užsienio reikalų ministrus. Ar su Jumis po to tartasi?
Manęs anksčiau buvo klausta, ir aš buvau sutikęs, kad mano pavardė būtų minima tarp kandidatų.
Ar ligšiolinės valdžios atstovai, kurie lyg ir nebūtų priešinęsi Jūsų kandidatūrai, kalbėjosi su Jumis ta tema?
Ne tik nesikalbėjo, bet niekada net apie tai negirdėjau.
Kokios didžiausios problemos ištiko Lietuvą per septynerius socialdemokratinių koalicijų valdymo metus?
Didžiausia bėda yra kultūrinio pobūdžio. Kultūrą suprantu kaip dvasinio gyvenimo ir žmonių santykių kokybę, vertybinius požiūrius. Padėtis šioje srityje tapo labai bloga.
Dabar jaučiama lyg ir vilties banga: galbūt kas nors Lietuvoje gali keistis. Gal ne viskas yra beviltiška. Iš to kyla didelė atsakomybė. Nes tie, kurie norėtų, kad būtų taip, kaip buvo iki šiol, stengsis tą vilties, pozityvaus laukimo nuotaiką būtinai sudergti ir įdiegti dar didesnę depresiją.
Tėvynės sąjungos pirmininkas Andrius Kubilius, kalbėdamas apie būsimus nesocialdemokratinės valdžios darbus, ne kartą vartojo žodį „išsišluoti“. Kaip manote, ką pirmiausia nauja valdžia turėtų „iššluoti“?
Stebėjau, ką veikė nueinanti vyriausybė. Šios partijos ar bendrų su ja šaknų turinti nomenklatūra, prieš užleisdama valdžią, paprastai stengdavosi įsitvirtinti įvairiuose administraciniuose postuose, prikurti naujų etatų ir įdarbinti juose savų, nebūtinai gabių žmonių. Jei kas nors po to norėjo geresnio ir taupesnio administravimo, tai turėdavo daug bėdos.
Atsimenu, kaip 1996 metais tuometė valdančioji LDDP, baigiantis jos valdymui, pristeigė etatų ir prikaišiojo visur savo žmonių, ciniškai apsunkindama būsimą darbą. Buvo tuomečio prezidento Algirdo Brazausko neoficiali direktyva – ginti kiekvieną postelį iki paskutinio kraujo lašo, visais įmanomais būdais. Administracija – labai svarbus dalykas.
1990 metais Stasys Lozoraitis iš Vašingtono klausė: kaip rinkimus laimėjęs Sąjūdis galės valdyti valstybę, jei išlieka visa senoji administracija?
Tačiau būtent Tėvynės sąjungos valdymo laikais buvo priimtas Valstybės tarnybos įstatymas, padaręs biurokratinį aparatą galingą ir veik nekeičiamą, o politinę valdžios grandį susilpninęs. Tą tendenciją vėliau pratęsė socialdemokratai. Kaip dabar ketinate pertvarkyti valdymą?
Jūs per daug iš manęs norite: norite, kad pasakyčiau, ką reikės daryti, tarsi aš kam nors nurodinėju. Neturiu tokios užduoties ir atsakomybės – spręsti, kaip turi būti.
Galiu pasakyti tik tiek: geriausia būtų peržiūrėti visus vėliausius paskyrimus ir naujų struktūrų steigimus. Ir pritaikyti seną Andriaus Kubiliaus idėją apie biurokratijos saulėlydį. Apskričių viršininkai turėtų būti keičiami iš karto – nelaukiant savivaldos reformų.
Yra dar įtakingų ministerijų sekretorių, tokių, kaip Ūkio ministerijos sekretorius Anicetas Ignotas. Kaip pavyks atsverti jų įtaką, jei politikai neturės ministerijose pakankamos politinio pasitikėjimo atramos ir svertų „išsišluoti“?
Tai bendra užduotis – ir administracijai, ir tiems, kurie gali naudotis įstatymo leidybos teikiamomis galimybėmis.
Per vadinamąjį „valstybininkų“ skandalą išryškėjo kai kurių politiškai nerinktų ir tautai neatsakingų, bet didelę politinę įtaką darančių pareigūnų galios. Daugelio jų įtakos „siūlų galai“ – Užsienio reikalų ministerijoje. Kai kuriuos pareigūnus URM deleguoja į kitas institucijas. Ar tai normali padėtis?
Manau, padėtis turėtų būti išnagrinėta. Ar tokie delegavimai teisiškai nepriekaištingi? Galbūt vienus deleguotus asmenis reikėtų pakeisti kitais?
Ar reikia radikaliai pertvarkyti Valstybės saugumo departamentą?
Kas tai būtų – radikalus pertvarkymas? Kiek pamenu, buvo reiškiamas nepasitikėjimas dviem ar trimis pareigūnais. Nauja vyriausybė turbūt neturi galios įsakyti, bet ji gali aptarinėti tuos klausimus su naujuoju VSD vadovu. Galbūt ir VSD vadovas turi savų argumentų, informacijos, kuria galėtų pasidalinti ir padėti nuspręsti, ką daryti, kad būtų daugiau pasitikėjimo.
Nes neetiški bandymai blokuoti Vytauto Pociūno žūties tyrimą labai sumažino pasitikėjimą VSD. O juk tai institucija, kuri turėtų turėti absoliutų pasitikėjimą. Turi nekilti įtarimų, kad ji gali būti naudojama kurių nors grupuočių politiniams interesams. O tokių požymių buvo.
Ar jų vis dar esama, ar jau neliko?
Man sunku pasakyti. Nematau, kad departamentas dabar politiškai žaistų. Atrodo, naujasis vadovas Povilas Malakauskas asmeniškai tikrai nežaidžia. Ankstesnis vadovas, gynęs ir save, ir galbūt – „grupę draugų“, sau leisdavo neleistinus dalykus. Tai per ilgai užsitęsė ir kompromitavo departamentą.
Bet „grupė draugų“ VSD išliko? Kad ir kai kurie buvę Arvydo Pociaus pavaduotojai?
Ne visi. Kai kurie šiek tiek pasikeitė, kai kurie – ne.
Pasikeitė kaip asmenybės, tapę doresni ir visokeriopai tobulesni, ar juos, kaip pareigūnus, pakeitė kitais pareigūnais?
Gal juos kas nors ir pakeitė. Įsakinėti niekas negali. Darius Jurgelevičius lyg ir išvyksta kitur. Buvęs direktoriaus pavaduotojas Alfonsas Balzaris – pakeistas, kaip ir kai kurie kiti. Pokyčiai vyksta. O valstybės interesas nėra taip sužlugęs, kad mūsų VSD būtų nieko vertas. Nors dėl grupinio susipriešinimo apraiškų įvyko ir tokių pokyčių, dėl kurių patys darbuotojai traukėsi iš departamento.
P. Malakauskas man yra sakęs, kad ne vieną nusprendusį pasitraukti darbuotoją jis bandė atkalbinėti. Galbūt juos suviliojo geresni pasiūlymai, bet galbūt ir nusivylimas per ilgai užsitęsusia krize departamente.
Ar galėtų VSD būti tiesiogiai pavaldus vyriausybei?
Manau, tai galimas variantas. Turbūt jis yra daugelyje valstybių.
Esate ne kartą rašęs ir kalbėjęs apie mūsų teismų sistemos ydingumą. Kaip manote, ar tvarkytis teisės ir teisėtvarkos srityse pretenduojanti Arūno Valinsko partija pajėgi tas ydas panaikinti?
Jūsų klausimas apie partiją koreguotinas: nežinau, ar yra tokia partija. Tai grupė žmonių. Partija yra kas kita. Tačiau ta grupė gal ir galėtų subręsti bei tapti partija. Nemanau, kad dabar jau būtų galima vertinti tos žmonių grupės galimybę prisiimti atsakomybę už svarbių ministerijų veiklą.
Kalbant apie ministerijas, kurios atiteks A. Valinsko grupei, matyt, turės būti labai konkreti kalba su kandidatais į ministrus: kokios jų intencijos, kaip jie mato jiems tenkančias užduotis. Galiausiai juk atsako A. Kubilius ir Tėvynės sąjunga.
Kaip elgtųsi Tėvynės sąjunga, jei koalicija su dabartiniais partneriais pasirodytų esanti nepatvari? Ar koalicijos su LSDP variantas atmestinas?
Jei ši koalicija būtų sugriauta socialdemokratų ar jiems palankios spaudos pastangomis, tai nepalengvintų jūsų minėtos perspektyvos svarstymo – eiti dirbti kartu su tais, kurie ką tik griovė tavo darbą. Būtų gerai, kad jie negriautų. Padėtis labai sudėtinga ir dar nežinia, kokio gilumo krizės mus gali ištikti. Sunkmečiu geriau nekasti duobės vieni kitiems. Valstybės interesas turėtų būti aukščiau už partinio revanšo troškimą.
Kuo A. Valinsko partija ir socialdemokratai, Jūsų manymu, yra geresni už „Tvarką ir teisingumą“?
A.Valinsko grupė yra nežinomas dydis. Nesu linkęs iš anksto nusiteikti neigiamai. Galima įtarti, spėlioti ir kritikuoti prasimušančią aroganciją, ambicijas. Bet tai susiję su žmonių charakteriais, kurie gali „nusišlifuoti“ politikoje, nebebūnant scenoje ar arenoje. O kai kurie kiti asmenys ar politinės jėgos jau turėjo progų pasireikšti. Informacija apie tai, kad jie pasireiškė negatyviai ar net pavojingai, išlieka.
R. Pakso partija, kai jai davė toną Jurijus Borisovas ir Lena Lolišvili (kažin, ar tada tai jau buvo partija), atrodė labai pavojingai. Nes per R. Pakso asmenį jie turėjo įtakos Lietuvos visuomenei. Prieš mus skleidėsi peronizmo ar „čavesizmo“ (turimas galvoje Venesuelos prezidentas Hugo Chavezas – Delfi) perspektyva su pseudorevoliucine retorika apie tai, kaip visiems bus sukurtas teisingumas.
Visa tai galėjo padaryti daug žalos – gal net išmušti Lietuvą iš nepriklausomybinio kelio ir paversti ją provincialia pokomunistine diktatūra, kurioje komunistai tampa nacionalistais. Ji būtu šiuo atžvilgiu panaši į Rusiją.
Ar artėjančiuose prezidento rinkimuose balsuotumėte už Dalią Grybauskaitę, jei ji kandidatuotų?
Tai priklausytų nuo konkuruojančių asmenybių. D. Grybauskaitė būtų prie teigiamų kandidatų.
