Vakarų regionas būtų valdomas iš Klaipėdos, Vidurio ir Pietų Lietuvos – iš Kauno. Kol kas neaišku, kaip bus su šiaurine šalies dalimi – sujungti Šiaulių ir Panevėžio apskritis ar palikti išskaidytas? Apie apskričių reformas, jų įtaką kultūrinei savimonei kalbamės su etnologu, mokslo istoriku, Etninės kultūros globos tarybos primininku Libertu Klimka.
– Kaip vertinate būsimą apskričių reformą? Kokie, jūsų manymu, teigiami ir neigiami aspektai?
– Pritariu, kad apskritys būtų reformuotos į stambesnius regionus. Tačiau reikia nepamiršti ir etnografinio momento. Būtų gerai, kad etnografiškumas būtų išlaikytas kiek galima daugiau – reikia plėtoti regioninę savimonę.
Manau, jei vietoj apskričių atsiras stambesni regionai, tai labai gerai, nes tų administracinių bei biurokratinių barjerų jau yra per daug. Žinau, kaip sunkiai apskritys rado savo vietą po saule, tačiau ateina laikas kažką keisti.
Daugelis apskričių funkcijų, kurios anksčiau buvo vykdomos, netenka prasmės, praranda aktualumą. Pavyzdžiui, greitai nebereikės prižiūrėti Europos struktūrinių fondų, nes jų paprasčiausiai nebebus. Tad reikia griežtai apibrėžti apskričių funkcijas ir įsitikinti, ar skirti tiek daug lėšų šio biurokratinio aprato išlaikymui. Manau, galima sutaupyti šalį skirstant į administracinius vienetus – stambesnius regionus.
– Baiminatės, kad apskričių reforma gali paminti etnografinius principus. Kodėl įžvelgiate tokį pavojų?
– Nežinau kaip politikai, bet mes, kultūrininkai, išskiriame 5 sritis arba taip vadinamus etnografinius regionus, kuriems būdingi tam tikri požymiai: Aukštaitija, Žemaitija, Mažoji Lietuva, Suvalkija arba Sūduva ir Dzūkija. Europos kontekste įdomu, kad tokioje mažoje teritorijoje kaip Lietuva yra tiek daug žmonių gyvensenos skirtumų. Tie skirtumai dažniausiai, žinoma, pasireiškia, kultūrinėje plotmėje. Jie turi gilias šaknis, atėję iš senų laikų. Pavyzdžiui, tarmės. Jos nuolat kito ir iki šiol pamažu kinta. Tai, kad tokioje mažoje valstybėje yra tiek daug skirtingų tarmių, rodo mūsų kultūros išskirtinumą. Visa mūsų etnografija susiklostė 19 amžiaus pabaigoje.
Nuo to laiko turime didžiulius kultūrinius kiekvieno regiono išskirtinumus. Kiekvienas kaimas, kiekvienas regionas savaip dalgį įtverdavo, t. y., skirtingas rankenas pritvirtindavo. Savo regiono – savos tradicijos ir papročiai. Ir gerai, kad žmonės norėjo tai išlaikyti, nesuvienodinti. Žinoma, inovacijos žemės ūkyje pamažu buvo perimamos, bet tas perimamumas vyko ne taip sparčiai. Žmonės įpratę prie pastovių dalykų. Valstiečiams būdingas konservatyvumas, apskritai lietuviams tai būdinga. Ši gyvensena mus lydi nuo senų laikų.
– Ar apskričių pertvarka galėtų būti vykdoma etnografiniu principu?
– Pagal etnografinius regionus išvesti administracinę sieną, manau, būtų mažų mažiausiai neprotinga, nes labai svarbūs yra ekonominiai ryšiai. Kebliausia būtų su Šiauliais, nes etnografinė riba eina per patį miestą. Kaip Šiaulius padalinti į 2 adminstracines sritis? Neįmanoma, juk Šiauliai yra to arealo centras. Tai vienas iš klausimų, kuris, vargu ar būtų išspręstas, jei išvis būtų svarstomas.
Kitas problematiškas atvejis – Klaipėdos. Pagal kultūrinę orientaciją šis miestas priskiriamas Mažajai Lietuvai. Bet juk čia gyvena tiek daug žemaičių. Vėlgi Klaipėda tampa didžiulio arealo, kurį saisto daugybė istorinių ryšių, centru. Taigi išvesti ribas pagal etnografinius požymius būtų neprotinga.
Kita vertus, stiprinti kultūrinę savimonę administracinės sienos netrukdo. Kas trukdo Vilniuje gyvenantiems žmonėms jaustis žemaičiais, aukštaičiais arba dzūkais? Jau ne vienerius metus renkasi įvairios draugijos. Gražu, pavyzdžiui, kai žemaičiai vakare susirenka ir šneka žemaičių tarme. Žemaičiams ar aukštaičiams smagu laisvalaikį praleisti tarp savų.
Netrukus bus kuriami Tautos namai, kur dar labiau bus puoselėjama tautinė saviraiška. Niekas netrukdo reikštis kulūrinei savimonei, tik reikia noro. Žinau, kad klubinė žemaičių veikla vyksta Rokiškyje, Alytuje, kur veikia įvairūs etniniai būreliai. Tad jei norime tą etniškumą išlaikyti, tikrai tam yra visos galimybės.
Tiesa, gaila, kad daugeliui etnografinis paveldas nedaug reiškia. Tik laisvalaikiu žmogus pajunta to krašto žmogumi, o šiaip jis yra Lietuvos pilietis. Žemaičiu prisipažįsta tik žemaičių vakaronėje arba prie stalo su draugais, tuomet nesigėdi išskirti savo tapatybę.
– Kaip vyko šalies suskirstymas į etnografinius regionus?
– Tiesą pasakius, sudėtingai ir ilgai. Nemažai buvo nepatenkintų tokiu suskirstymu – Aukštaitija, Žemaitija, Mažoji Lietuva, Suvalkija ir Dzūkija. Ilgai buvo tartasi, pagal ką nustatomi šie regionai. Vien tik pagal tarmes? Be galo sunku. Mat vienos tarmės persikloja su kitomis, yra daug potarmių. Pavyzdžiui, Vilnijos kraštas pagal tarmę pakliūtų į dzūkų regioną. Tačiau tas regionų skirstymas buvo kurtas pagal visų etnografinių požymių visumą. Tai ir tautosaka, kalendorinės šventės, papročiai, tradicijos.
Manau, svarbiausia šioje reformoje – ekonominiai žmonių ryšiai. Jie susiję su transportu, pavyzdžiui, kaip ir kokie autobusai kursuos į atokų bažnytkaimį. Viskas bus formuojama to administracinio regiono ribose.
– Kokie apskritai buvo šalies administraciniai suskirstymai istorijos bėgyje?
– Jų buvo labai daug. Kiekviena politinė pamaina padarydavo savo reformą. Buvo vaivadijos, pavietai, valsčiai. O Rusijos valdymo laikais (nuo 1795 m.) šalis buvo suskirstyta net į gubernijas. Dar buvo konfesinis arba vyskupystės paskirstymas. Pavyzdžiui, Motiejaus Valančiaus vyskupavimo laikais Žemaitijos vyskupystė užėmė labai didelį plotą, apėmė net dalį Aukštaitijos – iki Tverečiaus. Kiekvienas istorinis Lietuvos suskirstymas žmonių atmintyje paliko tam tikrą atspaudą.
– Kaip Lietuva šios reformos požiūriu atrodo kitų Europos valstybių kontekste?
– Vokietija, pavyzdžiui, yra suskirstyta į žemes. Kiek žinau, vokiečiai neturi bendros federalinės kultūros ministerijos, nes kultūra puoselėjama atskirose žemėse. Žodžiu, yra atskirų žemių organizacinės struktūros. Jei su vokiečiu pasišneki atviriau apie kultūros reikalus, jis prisipažįsta, kad yra saksas, bavaras arba iš Vestfalijos žemės. Kitaip sakant, kiekviena Vokietijos žemė turi savų tapatybės išskirtinumų.
Lenkijoje yra kašubų etnografinis regionas, kuris ryškiai išreiškia savo etninį tapatumą kaip ir mūsų žemaičiai. Tai normalu ir sveikintina, kalbant apie savimonę, kultūrą.
Mūsų etninės kultūros taryba palaiko regioniškumą. Nesinori, kad kultūra būtų suniveliuota. Matome daugiakultūrinę, įvairiaspalvę ateities Europą. Vaizdžiai tariant, pieva nėra užsėta vienos rūšies gėlėmis – ji graži savo įvairumu, savais kvapais. Mes to ir siekiame, kad šalis kuo ryškiau išlaikytų savo etniškumą.
Aš pats esu tikras lietuvis. Tėvelis kilęs iš Aukštaitijos, Sėlių žemės, mama – iš Žemaitijos. Pasijuntu savas ir tarp žemaičių, ir tarp aukštaičių, nematau čia jokio vidinio konflikto. Svarbu, kad lietuvis išliktų lietuviu ir nepamirštų savo tapatumo.