I.Dabašinskienė aiškino, kad vis dažniau skambantys nuogąstavimai, kad ankstyvasis užsienio kalbų mokymas pakenks gimtajai kalbai, neturi pagrindo.
„Tikrai nėra ko nuogąstauti, nes įvairiais moksliniais tyrimais įrodyta, kad ankstyvasis kalbų mokymas kaip tik yra naudingas visais aspektais. Be kognityvinių veiksnių (kalbų mokymasis lavina dėmesį, įžvalgumą, atmintį, moko susikaupti, kurti idėjas, kritiškai mąstyti, spręsti problemas ir dirbti komandoje), kurie susiję su socialinių įgūdžių formavimu, nustatyta, kad vaikams lengviau mokytis matematikos ar kitų tiksliųjų mokslų“, - sakė I. Dabašinskienė.
Prodekanė pastebėjo, kad pastaraisiais mėnesiais, ypač po kelių konferencijų ir jau tradicija tampančio Europos kalbų dienos minėjimo rugsėjo pabaigoje, prasidėjo aštrios diskusijos apie kalbų situaciją Lietuvoje. Pasak jos, ypač sensacingų būdų padėčiai paaštrinti ieško žurnalistai, publikacijų pavadinimais „Lietuvai gresia daugiakalbystė“, „Ar vėl būsime dvikalbiai“, „Kalba „žudikė“ gąsdinantys visuomenę.
Anot I. Dabašinskienės, bėda ta, kad Lietuvoje institucijos, sprendžiančios kalbų klausimą, priimančios sprendimus, nutarimus, gaires ar net įstatymus, tarpusavyje nesikalba ir nediskutuoja. Jai kartais atrodo, kad nėra vienos ir vieningos kalbų politikos ir strategijos, kuri apimtų visas Lietuvoje vartojamas ir mokomas kalbas.
„Reikia mokytis, mylėti, puoselėti, saugoti ir mokėti savo valstybinę kalbą. Mano nuomone, lietuvių kalbos padėtis šiandien nėra labai gera, bet nemanau, kad jai gresia išnykimas, abejočiau ir dėl dvikalbystės grėsmės“, - sakė I. Dabašinskienė.
Ji pabrėžė, kad tik anglų kalbos vartojimas nėra daugiakalbystė. „Matome tendenciją, kad visose švietimo institucijose masiškai mokomasi anglų kalbos, o kitos lieka pamirštos. Šių metų ministerijos pateikti duomenys apie pradinių klasių mokinių pasirinkimą rodo, kad daugiau nei 90 proc. mokinių renkasi anglų kalbą, po to eina (nors labai mažas procentas) – rusų, ir tik vienetai – kitos kalbos“, - kalbėjo VDU mokslininkė.
Anot jos, visuomenėje populiarus požiūris, kad dabar vaikai lengviau išmoksta anglų kalbą nei gimtąją ir vis mažiau suvokia žodžių atspalvius, daugiaprasmiškumą, sunkiau mokosi gramatikos, vartoja daug barbarizmų, svetimybių. Visgi, įsitikinusi I.Dabašinskienė, prastesnį lietuvių kalbos mokėjimą lemia ne užsienio kalbų mokymasis, o vienos – anglų kalbos – skverbimasis. Svarbiausias veiksnys, anot jos, yra su globalizacijos procesais susijęs technologijų (SMS, televizija) įsivyravimas kasdienybėje bei su jomis atėjęs anglų kalbos dominavimas žiniasklaidoje, internete, popkultūroje ir kituose sektoriuose.
I. Dabašinskienė tikina, kad mokytis anglų kalbos šiandien reikia, tačiau išradingai, moderniai reikia skatinti mokytis ir kitų kalbų. Pasak mokslininkės, aukščiausiu lygiu reikia ieškoti išeičių deklaruojamai daugiakalbystei skatinti, anglų kalbos skverbimuisi stabdyti ir drauge lietuvių kalbai išsaugoti.
Universiteto absolventui – mažiausiai 3 kalbos
I. Dabašinskienė įsitikinusi, kad būtų idealu, jei universiteto absolventas mokėtų bent tris užsienio kalbas gerai, o ketvirtoji būtų privalumas. Anot jos, ne tik universitetai, bet ir mokyklos turėtų užtikrinti aiškų kalbų mokymą pagal bendruosius Europos standartus - A, B, C lygius.
„Jeigu iš mokyklos mokinys ateina su dviem užsienio kalbomis, idealu būtų, kad tos kalbos būtų toliau tobulinamos universitete, ir viena ar dvi būtų studijuojamos naujos. Mokėjimo lygis dviejų (trijų) užsienio kalbų turėtų siekti C1 ar C2, trečia ir ketvirta kalba – B lygiais“, - kalbėjo VDU fakulteto prodekanė. Kartu ji pripažįsta, kad šiandien baigiančių universitetą su 3 užsienio kalbų žinių bagažu nėra daug.
Jos nuomone, universitetams reikėtų pradėti ar tęsti daugiakalbių dėstytojų, kurie galėtų mokyklose dėstyti kelias kalbas, ruošimą. Tai, anot I.Dabašinskienės, padėtų spręsti įvairių kalbų specialistų trūkumą mokyklose.
„Tačiau stebime tendencijas, kad dėl finansinių problemų didinamos grupės, atsisakoma retesnių kalbų. Dažnai specialybės dalykai laikomi svarbesniais ir todėl mažinami kreditai, valandos kalboms“, - apgailestavo ji. Pasak I.Dabašinskienės, reikia suprasti, kad kalbų mokymasis yra viso gyvenimo veikla ir per metus ar dvejus labai daug ko pasiekti neįmanoma, tačiau per semestrą ar net per mėnesį galima gauti specialybės žinių.
Tačiau jei bakalauro studijose kalbų dar mokama, tai magistro studijose dažnai kalbų visiškai nebelieka. Kai kalbos neįeina į studijų programas, studentai susiduria su mokesčiu už kalbų studijas. Papildoma finansinė našta tampa atsisakymu mokytis kalbų.
I. Dabašinskienė įsitikinusi, kad universitetai – institucijos, kurios turėtų siūlyti kuo platesnį kalbų mokymosi spektrą. „Kalbu ne apie filologus – visiems kalbos turi būti prieinamos, kuo didesnis pasirinkimas, skatinamos ne tik pagrindinės Europos kalbos, bet ir rečiau vartojamos ar taip vadinamos egzotinės, pvz., Azijos kalbos. Kiekviena institucija gali turėti savo specifinę kalbų politiką, galbūt susijusią su universiteto tikslais, partneriais ir kitomis galimybėmis ar ištekliais“, - kalbėjo VDU atstovė.