Rugpjūčio antroje pusėje grįžau iš Afganistano, kur beveik metus vadovavau Lietuvos diplomatinei atstovybei – Specialiajai misijai. Tai nedidelė diplomatinė atstovybė, atliekanti daugumą ambasados funkcijų, išskyrus konsulinę veiklą.
Be to, Lietuvos specialioji misija Afganistane koordinuoja vystomojo bendradarbiavimo pastangas Afganistano Goro provincijoje. Tuo požiūriu esame Lietuvos misijos Gore „civilinis sparnas“, tuo metu Provincijos atkūrimo grupė (PAG) – „karinis sparnas“.
Lietuvos kariai, sudarantys PAG branduolį, drauge su sąjungininkais iš Kroatijos, Danijos, JAV, Ukrainos, Gruzijos savo buvimu Gore siekia sudaryti saugias ir palankias sąlygas civilinių projektų įgyvendinimui. Tai nėra lengva, nes saugumo situaciją Goro provincijoje lemia ne Talibanas (kaip kitose Afganistano dalyse), o painus vietinės reikšmės vadukų, genčių lyderių, narkotikų ir ginklų kontrabandininkų bei korumpuotų vietos valdžios pareigūnų tinklas.
Klausiant tiesmukai, ar gali du šimtai karių užtikrinti saugumą dviejų trečdalių Lietuvos dydžio teritorijoje, atsakymas būtų akivaizdus – ne. Tačiau taip klausti nekorektiška, nes PAG kontingentas skirtas ne kariauti, o paremti Čagčarane ir kituose provincijos rajonų centruose esančias valdžios struktūras, surinkti informaciją apie provincijoje vykstančius saugumo, socialinius, ekonominius procesus. Atsižvelgiant į šią informaciją, vietos gyventojų poreikius, formuojama vystomojo bendradarbiavimo projektų politika.
Lietuvoje mažai kalbama ir apie kitą Lietuvos karių misiją Afganistane – nuo 2007 m. liepos Specialiųjų operacijų pajėgų eskadronas „Aitvaras“ dalyvauja NATO kovinėse operacijose. „Aitvarai“ bazuojasi Kandahare, turi didelį atsakomybės rajoną Afganistano pietiniame regione, kur jiems skiriamos įvairios įslaptintos užduotys. Galima pasakyti tiek, kad jos rizikingos ir atsakingos, ir jų sėkmė lemia saugumo padėtį visame regione.
- Daug kas piktinasi: sovietmečiu siuntė žmones žūti į Afganistaną, dabar irgi siunčia. Ar tai pagrįsta analogija?
Visur stengiuosi atmesti šią analogiją kaip nepagrįstą. Sovietinė invazija į Afganistaną 1979-1989 metais, beje, kainavusi Lietuvai beveik šimto gyventojų gyvybes, buvo imperialistinis karas, kuriuo sovietai siekė išsaugoti sau lojalų režimą pietiniame imperijos pasienyje.
NATO ISAF (Tarptautinių saugumo paramos pajėgų) operacija – sankcionuota Jungtinių Tautų. Be Aljanso narių, joje dalyvauja keliolika NATO nepriklausančių valstybių. Galbūt tarptautinės teisės požiūriu tai ir yra sankcionuota išorinė intervencija, bet jos tikslai skiriasi nuo sovietinės invazijos.
Tarptautinė bendruomenė siekia, kad pačių afganistaniečių sukurta valstybė „atsistotų ant kojų“. Kitaip nei įsivaizduojama, Afganistanui neprimetama santvarka ar griežtas valstybės valdymo modelis.
Žinoma, kiekvienoje ministerijoje dirba Vakarų konsultantai, siekiantys įdiegti efektyvų ir modernų valdymą. Bet nepamirškime, kad „vakarietiškos“ ir islamiškos demokratijos modeliai skiriasi. Vienas nedidelis, bet išraiškingas pavyzdys – Afganistano teisinė sistema pagrįsta tradicinės paprotinės teisės, islamo šariato ir modernios teisės simbioze. Keista, bet pirmosios instancijos teismai teisia „kaip tėvai ir Koranas moko“, o apeliaciniai teismai – jau pagal įstatymus.
- Ar vertėjo Amerikai imtis karo veiksmų prieš Talibaną? Juk, kaip sakoma, afganų niekam nepavyksta įveikti. Ar NATO neįklimpo, kaip ir SSRS?
Talibanas, atsiradęs vos prieš trylika-keturiolika metų, nėra ir nebuvo susijęs su Afganistano ar jo tautų šaknimis. Talibų judėjimas buvo ilgamečio pilietinio karo ir suirutės, neteisybės ir neteisingumo nulemtas. Maža to, jį rėmė Pakistano specialiosios tarnybos.
Pasibalnoję grynuolišką vahabitizmo ideologiją, talibų lyderiai nepaprastai nuožmiai kovojo su Afganistano žmones engusiais karo vadais ir korumpuotais valdininkais, savo kontroliuojamose teritorijose įvesdami drakoniškus įstatymus, prasilenkiančius net su kraštutinėmis islamo nuostatomis.
Asmeniškai sutikau daugybę žmonių, kurie ilgisi tvarkos ir saugumo „kaip prie talibų“, bet tuo pat metu purtosi, prisimindami talibų terorą ir absurdiškus įstatymus. Apie talibus rekomenduočiau pasiskaityti nuostabioje pakistaniečio žurnalisto Ahmedo Rashido knygoje „Taliban“, jaunos moters Latifa parašytoje „My Forbidden Face“, ir žinoma, norvegės Asne Seierstad - "The Bookseller of Kabul". Labai lengvai skaitomi, informatyvūs ir, beje, tikroviški kūriniai. Daugeliui oponuojančių grupuočių primetama talibų etiketė. Tačiau Afganistano valdžios ir NATO ginkluotų oponentų gretos – itin margos.
Tikrasis, „idėjinis“ Talibanas – smarkiai nukraujavęs ir išblaškytas, daugelyje provincijų egzistuoja savosios talibų atmainos, su „al Qaeda“ afilijuotos grupės, o kur dar gausybė ginkluotų grupių, dėl įvairių motyvų kovojančių prieš Hamido Karzai valdžią, narkotikų augintojų ir prekiautojų nusikalstamos grupės, kitos organizuoto nusikalstamumo grupės, savo tikslų siekiančios smurtinėmis priemonėmis. Itin pavojingi ir efektyvūs – profesionalūs ir patyrę kovotojai iš užsienio, kartais kovojantys už pinigus, o kartais – iš idėjos.
- Kokios tolesnės Afganistano ir NATO pajėgų jame perspektyvos? JAV parėmė afganus ginklais kovoje prieš sovietų armiją, bet nepadėjo kurti taikaus gyvenimo, kai SSRS kariai pasitraukė. Gal ir dabar Vakarai nusispjaus?
NATO misija Afganistane – ilgalaikė. Britai įvardija penkiasdešimties metų laiką. Gal trumpiau. Pasitraukti iš Afganistano bus įmanoma tik tuomet, kai šios šalies kariuomenė ir saugumo pajėgos bus pajėgios kontroliuoti teritoriją.
Viena esminių kartelių – radikalus gyvenimo kokybės ir valstybės valdymo pagerėjimas, veikiančios valstybės sukūrimas. Legalios ekonomikos lygis turi keleriopai viršyti nelegalią, pagrįstą aguonų auginimu ir opiatų gamyba. Turi atsirasti arba būti atkurtos ištisos ūkio šakos – žemdirbystė, kalnakasyba, pramonė, energetika.
Dar viena priežastis, kodėl NATO negali išeiti iš Afganistano be sėkmės – ši operacija lems Aljanso patikimumą. Pasaulyje yra nemažai konkrečių valstybių ir ekonominių jėgų, laukiančių, kad Aljansas susikompromituotų. Taigi Vakarai „nenusispjaus“ tikrai.
- Ko verta Lietuvos kariuomenė? Ar ji padarė Jums gerą įspūdį Afganistane?
Esu Lietuvos kariuomenės tvirtas šalininkas. Gerbiu jos tūkstantmetę tradiciją. Ištisus metus Afganistane stengiausi kiekviena galima proga būti šalia karių. Susumavau laiką, praleistą PAG: išeina daugiau kaip penki mėnesiai. Mūsų būstinėje Kabule taip pat kasdien lankydavosi Lietuvos kariai.
Manau, kad kariuomenė ir civiliai yra neatskiriami ir vieni kitus turi remti. Kas kita, kad kariuomenė yra mūsų visuomenės atspindys. Tikroviškas. Tad įvairių žmonių galima sutikti, kaip ir bet kurioje kitoje institucijoje ar ministerijoje.
Galėčiau išvardyti dešimtis karių, palikusių gilų įspūdį dėl savo profesionalumo, pasirengimo, asmeninių savybių. Natūralu, kad esama ir silpnų grandžių. Blogai, jei jos atsiskleidžia tik krizių metu.
Jau nebe paslaptis, kad egzistuoja rimtų aprūpinimo ir PAG stovyklos palaikymo problemų. Sąjungininkais gali pasitikėti labiau nei kai kuriais nacionaliniais pajėgumais. Didžiausias pastarųjų pusantrų metų nusivylimas – bandymas pastatyti ir įrengti stovyklą lietuviškų bendrovių rankomis.
- Kaip tos bendrovės atsirado ir kodėl netenkino jų paslaugos?
PAG stovyklos įrengimo aplinkybių nekomentuosiu, tegu KAM atsiskaito – Valstybės kontrolei, o gal prokurorams. Pernykštė situacija, kai kariai, esant 35 laipsnių speigui, šalo neapšiltintuose barakuose be elektros ir vandens, buvo paprasčiausiai nepadori.
- Ką manote apie lietuvių kovinę dvasią? Ar nesame tauta, kurios kariai galvoja ne tiek apie garbę, pareigą ir pasiaukojimą, kiek apie buitį ir asmeninę naudą?
Esu vienas iš nedaugelio laimingųjų, kuriam teko iš arti pamatyti Specialiųjų operacijų pajėgų karius ir jų darbą. Girdėjau amerikiečių, britų, australų, lenkų specialiųjų pajėgų karininkų (šios valstybės turi neginčijamai geras specialiąsias pajėgas) nuomonių apie „Aitvaro“ kovinę dvasią, veiklą ir jos rezultatus. Gaila, kad šie duomenys yra neskelbtini – pakaktų medžiagos ir holivudiniam filmui, ir enciklopedijoms, ir istorijos vadovėliams.
Iš arti mačiau ir trijų PAG pamainų karius. Dešimtys jų jau ne sykį „praėję“ ir Iraką, ir Afganistaną. Po tragiškos mūsų kario žūties praėjusią gegužę visi patyrė šoką. Kaip žinote, keli palūžo ir grįžo. Kiti liko. Kai praėjus kelioms savaitėms po minėtojo incidento mūsų patrulis naktį buvo užpultas kalnuose, užpuolikai gavo atsaką, kurio nesitikėjo – priešo pozicijose telkšojo daug kraujo. Nuo to laiko iš pasalų į mūsiškius nebešaudo. Dėl tariamos asmeninės naudos – neskaičiuokime krauju ir prakaitu uždirbamų pinigų, beje, ne per didžiausių. Vienas žinomas Vakarų valstybės generolas parašė savo knygoje, kad karys ir visuomenė pasirašo kontraktą. Iš savo pusės karys moka krauju ir artimųjų patiriamu skausmu. Visuomenė mažų mažiausia privalo atsilyginti pagarba ir teisingu atlyginimu.
Vykdami į misiją, kariai atima milžinišką dalį gyvenimo kokybės iš savo brangiausių žmonių. Ar pamatuojamas pinigais artimųjų ilgesys, nuolatinė įtampa, krūpčiojimas dėl vėlai vakare suskambėjusio telefono?
- Kai tik atsitinka kas nors truputį panašaus į karą, Lietuvos viešojoje erdvėje tuoj imama aimanuoti, kad ten, kur šaudo, neturi būti mūsų karių. Mat, pavojinga. Kas tai per mentalitetas ir požiūris į kariuomenės misiją?
Tai liguistas ir iš esmės neteisingas požiūris, iš dalies nulemtas ir mūsų politikų klaidų. Ką mes girdėjome pastaruosius trejus metus iš ministrų ir kitų aukštas pareigas einančių asmenų? Kad misija Afganistane nepavojinga, kad Goro provincija rami? Galiausia net ir kariai į šią misiją pradėjo važiuoti lyg į skautų stovyklą.
Goro provincija niekada nebuvo saugi. Joje nėra talibų – taip. Bet gausu kitokių pavojų, kuriuos nuvertinti neatsakinga. Jei Goro provincija būtų saugi, PAG kontingentą turėtų sudaryti ne kariai, o pusantro šimto civilių ir keli policininkai.
Karys duoda priesaiką tarnauti Tėvynei net ir savo gyvybės kaina. Visuomenė turi tai suprasti. Pasakysiu žiaurią tiesą – Afganistane gali žūti ir daugiau mūsų karių. Tai visuomet bus tragedija, kuri, viliuosi, niekada nevirs statistika. Mūsų valstybės atsakomybė – geru aprūpinimu, parengimu, ginkluote sumažinti kario žūties riziką ir pasirūpinti karių šeimomis.
- Kaip vertinate krašto pasaugos sistemos reformą? Ar Lietuva gali ramiai gyventi turėdama vien profesionalią kariuomenę?
Esu transformacijos šalininkas. Šis po NATO viršūnių susitikimo Prahoje pradėtas procesas – objektyvi Aljanso karinė būtinybė. Kita vertus, kariuomenės transformacijos planams Lietuvoje politikai užmovė apynasrį. Turiu galvoje nuolat mažėjantį krašto apsaugos finansavimą.
Šiuo metu transformacijos negalime laikyti baigta, nes neįgyvendinti keli esminiai jos elementai. Vienas svarbiausių – kariuomenės modernizavimas. Ministrės Rasos Juknevičienės laukia „neįmanoma misija“ – modernizuoti kariuomenę neturint tam lėšų.
Dėl kelerius metus įvairių valdančiųjų daugumų ir mažumų vykdytų politinių žaidimų krašto apsaugos finansavimas grįžo prie embrioninės būklės, kai sukeliamas rimtas pavojus nacionaliniam saugumui. Šis pavojus ne ką mažesnis nei užsienio valstybių ardomoji veikla ar energetinė priklausomybė.
Beje, dešinioji opozicija, prieš aštuonerius metus inicijavusi išlaidų gynybai didinimą, turi dalintis atsakomybe dėl problemos – ji „sarginio šuns“ vaidmens neatliko.
Nerasite valstybės, kur, be profesionalios kariuomenės, nėra deramo aktyviojo rezervo. Galime tai vadinti nacionaline gvardija ar kaip kitaip. Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) mažinimas – manau, vienas skaudžiausių mūsų gynybai veiksmų.
Tačiau, užuot kaltinę transformacijos iniciatorius, politikai turi prisiimti atsakomybę sau – KASP sumažinimą lėmė lėšų trūkumas, o ne noras panaikinti savanorius ar sugriauti teritorinės gynybos fundamentinius principus. Mūsų kišenė tuščia, ir valstybė gali sau leisti tik nedidelę mobilią kariuomenę ir nedidelį rezervą. Mano, kaip „vanago“, didžiausia svajonė – moderni, galinga kariuomenė, bet kartu „ir po karį už medžio“.
- Profesionalios kariuomenės atotrūkis nuo pilietinės visuomenės – seniai svarstoma problema. Vieni – samdiniai, kiti – Tėvynę ginti idėjiškai pasirengę piliečiai. Ar profesionalios kariuomenės buvimas nedemoralizuoja visuomenės pilietiniu-gynybiniu atžvilgiu?
Visuomenė gauna tai, ko yra verta. Kai valstybės vientisumas, jos tradicijos, istorija nėra kiekvieno visuomenės nario puoselėjamas dalykas, įvyksta jūsų minimas atotrūkis. Manau, niekas labiau nedemoralizuoja, nei akivaizdus pilietinis konfliktas mūsų visuomenėje tarp keistais sąlyginiais vardais pasivadinusių grupių. Juk iš esmės „valstybininkas“ turi būti „patriotas“ ir atvirkščiai.
- Kokios problemos šiuo metu, Jūsų akimis, labiausiai silpnina krašto apsaugą Lietuvoje?
Vienareikšmiškai – apgailėtinas finansavimas. Turime išsiugdę gerą karininkų, puskarininkių, seržantų korpusą, egzistuoja gera infrastruktūros bazė. Tačiau kariuomenė negali likti prie labdarinių „geležų“. Kariuomenė privalo laiku gauti naujų šarvuočių, sraigtasparnių, transporto lėktuvų, pakrantės apsaugos ir išminavimo laivų, toliau ugdyti brangiai kainuojančius įvairių sričių specialistus.
Vienas didžiausių pavojų – strateginio mąstymo potencialo trūkumas. Neatmetu galimybės, kad politinė konjunktūra gali lemti praėjusios dienos karinio mąstymo sugrįžimą. Praėjusio dešimtmečio karinės doktrinos turi teisę gyventi tik vadovėliuose.
Tiems, kurie nepasitiki kolektyvinės gynybos garantijomis, teigiu, kad ir požiūris į teritorinę gynybą gali būti modernus. Ar kas nors, dabar keliantis balsą dėl esą sužlugdytos teritorinės gynybos, susimąstė, jog egzistuoja atsakymas? Kodėl karo padėtis sovietų okupuotoje Lietuvoje buvo panaikinta keliolika metų vėliau nei pasiekta pergalė prieš nacių reichą?
Atsakymą suponuoja ir skaudi amerikiečių patirtis Irake, ir sąjungininkų išmoktos pamokos Afganistane. Partizaninė kova gali visiškai paralyžiuoti konvencinių pajėgų veiksmus, padaryti milžiniškų nuostolių. Kaip ir prieš pusę šimto metų, invazijos į Lietuvą atveju, jei NATO garantijos bankrutuotų, pasipriešinimą lemtų ne tiek reguliarioji kariuomenė, kiek partizaninis judėjimas.
Pokario partizaninio judėjimo ir nekonvencinių veiksmų pagrindu parengtos Specialiųjų operacijų pajėgos. Visuomenė, jei būtų neabejinga, turėtų siekti, kad būtų ugdomi partizaninės kovos ir pilietinio pasipriešinimo metodai.