– Kokie yra didžiausi XXI a. iššūkiai Katalikų Bažnyčiai ir kaip sekasi juos priimti?
– Katalikų Bažnyčia šiais laikais neturi tokių didingų iššūkių kaip Apšvietos epochoje. Tada buvo įtikėta, jog pakanka išlavinto proto idealiai politinei bendrijai ir asmeninei laimei teisingai sukurti bei nustatyti, o Apreikštoji religija tesanti nepraktiškas prietaras – vieno tuomečio astronomo žodžiais tariant, “nereikalinga hipotezė”.
Dabar Bažnyčia susiduria veikiau su iššūkiais, kylančiais visai žmonijai. Kur veda neribota mokslo pažanga ir jos pritaikymas neribotiems pelnams gauti? Kokios yra asmens teisių ir pasirinkimų ribos? Ar dar liko kokių nors besąlygiškų, nekvestionuojamų moralės dėsnių, ir kuo jie gali būti grindžiami?
Gyventi spaudžiant tokioms problemoms nėra lengva nei žmonijai, nei jos krikščioniškajai daliai. Tačiau akivaizdu, kad Katalikų Bažnyčia (beje ir kitos krikščionių bendrijos) yra lygiavertis paieškų ir apmąstymų partneris, į kurio nuomonę įsiklausoma, atsižvelgiama priimant sprendimus, tegu ir retai su ja noriai sutinkama.
XXI a. Bažnyčiai teko sunki atsakomybė megzti ir plėtoti dialogą su islamo pasaliu. Turbūt šiuo metu tai svarbiausia sąžiningo pokalbio su musulmonų religija ir civilizacija vieta. Tas dialogas tikrai sunkus, bet tik krikščionys Vakarų pasaulyje turi prielaidą, įgalinančią kalbėtis ir mėginti suprasti vieniems kitus – tikėjimą Dievu, pasaulio ir žmogaus Kūrėju, duodančiu protingai kūrinijai privalomus moralės dėsnius.
– Kaip prognozuojate – kur link veda praktikuojančių tikinčiųjų skaičiaus mažėjimas Europoje? Kokie šio proceso padariniai Europos visuomenėms ir Bažnyčiai?
Šiais laikais galima panašiai klausti apie daugelį dalykų, pvz., kur veda balsuojančių rinkimuose arba skaitančių knygas skaičiaus mažėjimas? Šiuolaikinė visuomenė akyse keičiasi, ir spėlioti apie procesų kryptį būtų naivu, juolab kad jie sudėtingesni, nei atrodo.
Neseniai Italijoje daugelį nustebino vienos apklausos rezultatas: per 80 proc. italų reguliariai meldžiasi, nors nė pusės tiek savęs nelaiko religingais. Lietuvoje mišiose reguliariai dalyvauja gal 15 nuošimčių lietuvių (sakau iš atminties), bet kone visi lietuviai prisipažįsta esą katalikais.
Institucinė Bažnyčia dar, regis, nėra iki galo permąsčiusi šių naujų religingumo fenomenų, neturi suformuotos adekvačios sielovadinės strategijos, skirtos tokiems žmonėms. Intensyviau mąstoma apie žmones, dėl gyvenimo aplinkybių atsidūrusius už tradicinės religinės praktikos ribų – ypač apie išsiskyrusius ir sudariusius antrą, ne bažnytinę santuoką. Tačiau ir tai dar laukia naujo teologinio įprasminimo.
– Kokie yra praėjusio amžiaus šeštąjį dešimtmetį prasidėjusios Bažnyčios modernizacijos – aggiornamento – rezultatai? Ar šiandien Vatikane džiaugiamasi pasiektais rezultatais?
– Nevadinčiau aggiornamento modernizacija tikrąja prasme. Bažnyčios modernizacija prasidėjo su Moderniųjų laikų pradžia. Be abejo, kaip ir kiekviename modernizacijos procese, būta reakcijos tarpsnių (pvz. XIX a. vidurio priešiškumas moderniam, postfeodaliniam, valstybės tipui), o pirmas radikalus modernizacijos žingsnis buvo Leono XIII enciklika apie Naujausiųjų laikų politinės bendruomenės problemas Rerum novarum, (1891).
Vatikano II Susirinkimas labai drąsiai atsigręžė į pokarines XX a. tikroves. Atsimenu, Vytautas Kavolis yra sakęs – “mums, jauniems, tai buvo gal įdomiausias įvykis. Vis laukdavome – kas naujo įvyko Susirinkime.”
Be abejo, Susirinkime atsiliepta į tuometę dabartį – dabartį, kurią žymėjo naujos technologinės revoliucijos aušra, gerovės ir vartojimo visuomenės kūrimasis, kairioji jaunimo, vadinamosios 70-ųjų kartos, reakcija... Tai buvo didelių vilčių ir optimizmo metas. Turbūt paskutinis metas, kai įvairios politinės ideologijos siūlė protingai projektuojamus optimalios valstybės ir visuomenės modelius.
Dalis Vatikano II teiginių ir siūlymų nuėjo į praeitį su juos pagimdžiusiais reiškiniais. Tačiau liko svarbiausios, nors žurnalistams mažai įdomios temos – atnaujinta Bažnyčios vizija, Šventojo Rašto reikšmės liturgijai ir dvasingumui samprata, tvirtos gairės ekumenizmui ir religijų dialogui.
Bet ir tie laikini dalykai turėjo lemiamos reikšmės. Jie sprendė per šimtmetį susikaupusias Bažnyčios vidaus ir išorės problemas – sąžinės laisvės, santykių su valstybe ir sekuliarėjančia visuomene, teologijos statuso, liturgijos reformos ir t.t.
Nežinau, ar Vatikane šiandien kas nors džiaugiasi, ar liūdi dėl rezultatų – aggiornamento buvo būtinas vienu ar kitu pavidalu, jis ir įvyko. Vatikane gyvenama šiandienės Bažnyčios tikrove, kuri labai nutolusi nuo praėjusio amžiaus 6-7 dešimtmečio.
– Kaip kartais teigiama, Lietuvoje Bažnyčia gali duoti Seimo nariams nurodymų leidžiant įstatymus. Ar panašiai Bažnyčia gali elgtis bei elgiasi ir kitose Europos valstybėse?
Vargu ar Bažnyčia galėtų duoti tokius nurodymus, net jei norėtų. Ne tik todėl, kad stokotų tam tinkamų galios įrankių. Jau Tomas Akvinietis suformulavo doktriną, jog politinė ir religinė sritys yra autonomiškos. Dabartinis popiežius šią doktriną pavadino vienu didžiausių krikščioniškosios civilizacijos laimėjimų – be abejo, turėdamas prieš akis ir islamo pasaulio teikiamą kontrastą.
Tačiau yra sritis, su kuria susiliečia visa žmogaus, politiko, darbininko, šeimos nario ir t.t. veikla. Tai moralė. Katalikai (ir apskritai krikščionys) įsitikinę, kad moralė nėra žmogaus laisvai kuriama, kad žmogaus atsakomybės prieš kitus ir save patį matas yra jo Kūrėjas. Tad ir politiniai sprendimai turi paklusti moralės dėsniams – pirmiausia randamiems sąžinėje, bet kai kuriais sudėtingais atvejais – ir tiesioginiame Bažnyčios mokyme.
Kurių ES valstybių politikai ir politinės institucijos glaudžiausiai bendradarbiauja su Katalikų Bažnyčia?
Beveik visos ES šalys, net ir nekatalikiškos religinės tradicijos požiūriu, tokios, kaip Didžioji Britanija ar Rumunija, prie Šventojo Sosto turi nuolatos reziduojančius ambasadorius. Kas mėnesį vykstančiuose ES ambasadorių susitikimuose nuolatos svarstomi politinės bendruomenės dialogo su Šventuoju Sostu klausimai.
Pastaruoju metu ryškūs geri popiežiaus santykiai su Italijos prezidentu – beje, kairiuoju. Tarptautinės bendrijos dėmesį patraukė Nikolas Sarkozy apsiprendimas su oficialiomis apeigomis priimti kadaise Prancūzijos karaliams priklausiusį Laterano bazilikos (Popiežiaus Katedros) garbės kanauninko titulą. Tradiciškai glaudūs ir daugiašaliai valstybės ryšiai su Katalikų Bažnyčia yra Vokietijoje, Lenkijoje, Slovėnijoje.
Bažnyčia daug dėmesio skiria skurdo pasaulyje problemai, kalba apie žmogaus teises, socialinį teisingumą ir demokratiją. Kodėl šiais politiniais ir ekonominiais reikalais rūpinasi už sielovadą atsakinga ir nuo valstybės atskira institucija?
Vakarų pasaulyje jau seniai suprasta, kad valstybė viena šių reikalų tvarkyti nepajėgi. Maža to, jie dažnai tvarkomi geriausiai tada, kai vadovaujamasi subsidiarumo principu – t.y. valstybė padeda įvairioms nepriklausomoms institucijoms tada, kai be jos pagalbos išsiversti neįmanoma.
Galiausiai (ir tai svarbiausia) Kristus yra pasakęs: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).
Manau, Benediktas XVI į šį klausimą davė gerą atsakymą, skirtą kaip tik mūsų šaliai, savo kalboje 2009 11 07, priimdamas Lietuvos ambasadoriaus kredencialus: Bažnyčia “stengiasi kurti meilės civilizaciją, mokydama, jog “Dievas yra meilė” ir ragindama geros valios žmones užmegzti su juo meilės santykį.
Kadangi Dievo meilė veda į dalyvavimą Dievo teisingume ir dosnume kitų atžvilgiu, krikščionybės praktika natūraliai veda į solidarumą su savo bendrapiliečiais ir, žinoma, su visa žmonių šeima. Ji veda į ryžtą tarnauti bendrajam gėriui ir prisiimti atsakomybę už silpnesnius visuomenės narius, taip pat pažaboja geismą kaupti turtą tik sau vienam“.
– Vakarų pasaulį šiomis dienomis purto finansinė-ekonominė krizė. Šventojo Tėvo žodžiais, tai aiškiausias ženklas, kad „siekiantieji karjeros sėkmės ir turtų, statosi pilis ant smėlio“, kad pažeista ne tik akcijų, bet pirmiausia – vertybių sistema. Apie kokią vertybių sistemą čia kalbama?
– Man regis, priemonės buvo supainiotos su tikslu. Pelnas tapo vieninteliu veiklos matu ir akstinu. Maža to – ne tik praktiniu, bet ir teoriniu lygiu. Užtektų paskaityti mūsų liberalios minties atstovų tekstus, kur aiškinama, kad pelnas yra vienintelis vertybinis kriterijus visa kam – nuo paveikslų tapymo iki ligonių gydymo, nuo studijų iki viešųjų paslaugų.
– Per dabartinę krizę kapitalizmas parodė savo ne itin žmonišką ir „socialiai teisingą“ veidą. Ar esama požymių, kad Vatikanas taps kritiškesnis kapitalizmo atžvilgiu? (Regis, XX a. trečią ir ketvirtą dešimtmetį laisvosios rinkos sistema buvo griežčiau kritikuojama, nei po Antrojo pasaulinio karo).
– Bažnyčia jau geras šimtmetis pabrėžia, jog nepasisako už jokią konkrečia politinę ideologiją ar sistemą. Vienintelis dalykas – ji neturi būti formaliai nukreipta prieš tikėjimą (kaip komunizmas ar nacizmas) ir gerbti prigimtinį žmogaus orumą.
Bažnyčia niekada nelaikė savo uždaviniu kurti geriausią galimą politinę santvarką. Krikščioniškasis socialinis mokymas, paremtas bibliniu apreiškimu, krikščioniškos moralės dėsniais, iš graikų tradicijos kylančia politine filosofija, siūlo gaires teisingesnei ir jautresnei visuomenei kurti.
Rinką absoliutizuojančios ideologijos ir praktikos trūkumus kritikavo ir popiežius Paulius VI, ir Jonas Paulius II. Dabar, sulaukus ekonominės krizės, Benediktas XVI irgi nuolat ragina atsipeikėti ir suvokti, kad krizė nėra vien ekonominė, bet turi ir moralines bei dvasines šaknis.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.