Kelioms dienoms į Vilnių atvykęs E. Lucasas gyrė tvirtą Lietuvos poziciją Rusijos atžvilgiu, ypač po karinio konflikto Gruzijoje. Kai kurios kitos šalys, pabijojusios garsios kritikos, dabar atsidūrė kur kas blogesnėje padėtyje nei mes – susipykus Maskvai ir Kijevui, liko be rusiškų dujų.
Anot žurnalisto, pastarasis konfliktas su Ukraina rodo, kad problemų dėl dujų gali sulaukti ir Lietuva. Mažiau pajamų iš naftos gaunanti Rusija darosi ne tokia prognozuojama, todėl vargu ar „nusivylę išprotėję gangsteriai“ iš šios šalies ateityje taps malonesni.
– Pernai prieš Seimo rinkimus teigėte, jog Rusija gali bandyti pasinaudoti „Tvarkos ir teisingumo“ bei Darbo partijos sėkme. Šioms politinėms jėgoms rinkimai susiklostė nelabai sėkmingai. Ar rezultatai ir valdančiosios koalicijos sudėtis nudžiugino?
– Pažįstu Andrių Kubilių beveik 20 metų, taigi džiaugiuosi, kad jis atsidūrė valdžioje. Situacija parlamente yra pakankamai stabili. Suprantu, kodėl žmonėms kilo klausimų dėl kandidatų į aplinkos ir kultūros ministrus (Tautos prisikėlimo partijos siūlytų Arūno Burkšo, Gedimino Kazlausko ir Remigijaus Vilkaičio – DELFI), bet nebūna tobulų vyriausybių.
Manau, kad Vyriausybės parengtas antkrizinis planas yra labai griežtas. Bet svarbu kalbėti apie sprendimus, ne tik juos priimti. Politikams nuolat sakau – jūs vadovaujate ne verslui, negalite tiesiog pareikšti: „Aš – vadovas, aš priimu sprendimus“. Reikia paaiškinti savo veiksmus, pokyčius žmonėms ir keliauti į priekį kartu su jais.
Liūdna tiesa yra ta, kad dabar nėra lengvų atsakymų. Tai yra prastų, „tingių“ sprendimų, kuriuos metų metus priiminėjo Lietuvos ir kitų šalių politikai, rezultatas. Dabar mums reikia už juos sumokėti.
– Kaip vertinate koalicijos parengtą antikrizinį planą, Vyriausybės programą ir mokesčių pakeitimus, kuriais valdžia tikisi atsilaikyti prieš ekonominius bei finansinius sunkumus?
– Jei Lietuva būtų 20 ar 50 kartų didesnė, galėtumėte leisti sau imtis kitokios politikos. Ekonomikos vadovėliai nurodo, kad tokios krizės akivaizdoje reikia „atpalaiduoti“ fiskalinę politiką. Kitas žingsnis būtų devalvuoti nacionalinę valiutą. Tačiau Lietuva yra per maža šalis turėti nepriklausomą monetarinę politiką. Manau, labai svarbu išlaikyti litą pririštą prie euro ir siekti įsivesti eurą, nes tai sumažintų devalvacijos riziką.
Jei Lietuva pastaraisiais metais būtų sukaupusi papildomą pinigų likutį, dabar būtumėte geresnėje situacijoje ir galėtumėte vykdyti laisvesnę fiskalinę politiką. Deja, pinigų perteklius nebuvo kaupiamas, todėl negalite taip elgtis. Tai buvo ankstesnių vyriausybių klaida. Estija šiek tiek pinigų sutaupė – dabartinėje situacijoje tai yra jos privalumas.
Manau, dabar esminis dalykas yra neišklysti iš ilgalaikių reformų kelio – švietimo, viešojo administravimo srityje, kurti e-vyriausybę, tobulinti insfrastruktūrą. Kai prasidės pakilimas – o jis anksčiau ar vėliau ateis, – jums teks konkuruoti dėl užsienio investicijų. Dalis šalių po krizės galės atsitiesti lengviau, nes bus „geros formos“, „nublizgintos“. Tuomet jos galės sušukti: „Ei, investuotojai, mes esame čia, atėikite pas mus!“ O kitos šalys džiaugsis tik tuo, kad šiaip ne taip išgyveno. Investuotojams nebus sunku pasirinkti, kurlink pasukti. Pasinaudokite galimybe įgyti pranašumų prieš kitas šalis, kurioms bus sunkiau tvarkytis su krize. Latvija, spėju, bus tokios šalies pavyzdys.
– Dar nepradėjus dirbti naujai Vyriausybei kritikos sulaukė užsienio reikalų ministro Vygaudo Ušacko planai laikytis pragmatiškos politikos Rusijos atžvilgiu. Kas šiuo atveju teisus?
– Idealiausia užsienio politika yra grįsta ir principais, ir vertybėmis. Klausiau fantastiškos V. Ušacko kalbos tūkstančio žmonių miniai viename Londono viešbutyje, kur buvo ir ledi Margareth Thatcher (buvusi Jungtinės Karalystės premjerė – DELFI). Apie laisvę ir viltį, kurią M. Thatcher devintajame dešimtmetyje suteikė už „geležinės uždangos“ gyvenantiems lietuviams, kalbėjo taip, kaip norėčiau, kad skambėtų George’o W. Busho administracijos diplomatija.
V. Ušackas yra puikus diplomatas. Jis turi teisę būti pragmatiškas. Lietuvos užsienio politikos problema pastaruosius porą metų buvo kita. Užimdavote drąsią ir principingą poziciją, bet ji dažniausiai buvo suformuluojama mažame žmonių rate, negalvojant, kaip ją pristatyti, kaip kalbėti, kad pasiektumėte, ko norite, kaip komunikuosite su kitomis šalimis. Nėra prasmės būti principingam, jei esi principingas netinkamu būdu.
Nors aš tvirtai rėmiau Lietuvos poziciją dėl Gruzijos ir manau, kad Lietuva buvo išties drąsi taip elgdamasi, nežinia, kaip ši politika buvo suplanuota ir įgyvendinta. Jei naujoji Vyriausybė turės labiau sofistikuotą užsienio politikos planavimo procesą ir daugiau galvos, kaip ją efektyviai iškomunikuoti, bus šaunu.
Puikus pavyzdys yra Lenkija – užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis sugeba oponuoti Rusijai tokiu būdu, kuris nuginkluoja kai kuriuos kritikus. Lenkija susikūrė šalies, kuri nekenčia ir Rusijos, ir Vokietijios, reputaciją. R. Sikorskis, mano manymu, viena puikiausių figūrų šių dienų Europos politikoje, buvo labai mandagus bei draugiškas su Rusija ir „kietas“ su Vokietija arba atvirkščiai. Tai – visai kitoks elgesys nei Kaczynskių (prezidento Lecho Kaczynskio ir jo brolio, buvusio premjero Jaroslavo Kaczynskio – DELFI). Jie buvo nesukalbami, šiurkštūs ir nekompetentingi.
– Lietuva dėl kritiškos pozicijos Rusijos atžvilgiu neretai kaltinama paranoja, bet pernykštis karinis konfliktas Gruzijoje ir nutrūkęs dujų tiekimas į Vakarų Europą per Ukrainą parodė, kad kai kurie nuogąstavimai pasitvirtina.
– Nesutinku su taip kalbančiais žmonėmis. Labai lengva kaltinti Lietuva paranoja dėl Rusijos, jei esi portugalas. Buvau čia, kai Lietuva dar buvo okupuota šalis. Prisimindamos istoriją, kitos Europos šalys turėtų labai atidžiai klausyti Baltijos šalių ir kitų posovietinių valstybių, nes jos supranta apie Rusiją tai, ko Vakarų europiečiai negali suprasti. Jie suvokia Rusijos požiūrį į pasaulį, rusų derėjimosi subtilumus, daugybę kitų dalykų.
Savo knygoje, kuri buvo išleista pernai vasarį, įspėjau: atsargiai, Gruzijoje gali kažkas atsitikti. Be to, sakiau, kad Michailas Saakašvilis nėra tobulas. Knygą baigiau rugsėjį, todėl negalėjau paminėti didelės klaidos, kurią jis padarė lapkritį (tuomet buvo išvaikytas opozicijos mitingas – DELFI). M. Saakašvilio režimas ir Gruzijos vyriausybė daro klaidų, bet galima remti Gruziją nebūtinai remiant viską, ką daro jos prezidentas. Galima ginčytis dėl karo detalių, iki šiol kyla klausimų, kas ką padarė, bet akivaizdu, kad Rusija metų metus provokavo Gruziją. Ar Gruzija siuntė savo lėktuvus į Rusiją ir naktimis atakavo kaimus? Ar Gruzija iš lėto okupavo Kaukazą? Ar jis deportavo rusus? Ar sustabdė energijos žaliavos tiekimą Rusijai? Istorija rodo, kad buvo ištisa serija provokacijų.
Ar 1990-aisiais Lietuva buvo teisi? Gal ne visuomet. Gal nereikėjo iš karto paskelbti nepriklausomybės. Galima dėl to ginčytis. Bet tuomet Islandija pasakė: nekreipkite dėmesio į detales, reikia paremti Lietuvą. Ji turi teisę taip elgtis. Todėl Vilniuje yra Islandijos gatvė, bet nėra Prancūzijos gatvės (yra tik Prancūzų – DELFI) ar François Mitterando aikštės.
Islandija parėmė Lietuvą ir už tai sumokėjo. Lietuva parėmė Gruziją ir taip pat sumokėjo. Kai galų gale viskas baigsis, gruzinai prisimins lietuvių poziciją. Artimiausius 20 metų, jei nuvažiavę į Gruziją pasakysite, kad esate iš Lietuvos, gruzinai mielai jus pavaišins gėrimu. Pasakė, kad esate iš Italijos ar kitur, to greičiausiai nesulauksite.
Norėčiau grįžti prie savo žodžių apie „nublizgintą“ įvaizdį. Ar kitoms šalims, įsitraukusioms į šio konflikto sprendimą, - Lenkijai, Švedijai ir kitoms, buvo patarta laikytis kiek kitokios pozicijos? Nežinau. Bet Lietuva visada bus prisimenama taip šalis, kuri užėmė drąsią ir principingą poziciją, kai kitos valstybės to bijojo. Tai buvo dar drąsiau dėl to, kad Lietuvos pozicija – pati silpniausia. Esate visiškai priklausomi nuo rusiškų dujų. Minėtos šalys turi alternatyvių dujų, kitų energijos žaliavos šaltinių, jos nesiriboja su Rusija ir pasirinko ne tokią principingą poziciją. Bet dabar joms yra blogai, o jums – ne.
– Lietuva yra visiškai priklausoma nuo rusiškų dujų. Tai atsilieps dar skaudžiau 2010 m., po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo.
– Tuomet bus labai sunku.
– Ar mūsų valdžia padarė viską, kad to išvengtume?
– Visiškai ne. Tai skandalinga. Kai pirmą kartą atvažiavau į Lietuvą 1991 m., kalbėjausi su Gedimino Vagnoriaus Vyriausybės atstovais. Jie tvirtino, kad energetikoje reikia skubiai ko nors imtis, planavo statyti Būtingės terminalą. Sakiau: puiku, bet tai – tik pradžia, reikia elektros tilto į Lenkiją. Jie žadėjo: taip, pastatysime.
Apie tai buvo kalbama visus 18 metų. Jei gyvenčiau Lietuvoje, nuolat kritikuočiau tokį elgesį. Nesvarbu, kuri partija buvo valdžioje, joms nepasisekė nieko įgyvendinti.
Visų pirma svarbu taupyti energiją. Perkate dujas iš Rusijos, jos kainuoja didžiulius pinigus. Dujas naudojate pastatams šildyti, taigi viskas išeina pro langus. Pastatų šildymas nėra efektyvus. Prabangu kalbėti apie naujos atominės statybą, kai pirmiausia reikia taupyti tą energiją, kurią jau turite. Kiekvienas langas yra grėsmė Lietuvos energetikos saugumui.
Būtinas šaltinių diversifikavimas – reikia tiesti tiltus į Švediją, Lenkiją ir užsitikrinti elektros tiekimą, jei jos pritrūks.
Ir nauja atominė elektrinė, jei ją pastatysite. Ne vien dėl Lietuvos kaltės vėluojama. Tai yra jungtinis projektas. Skandalinga – kartoju, skandalinga nesėkmė, kad Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos politikai nesugeba dėl jo susitarti. Vien kalbos ir kalbos, kaip buvo dėl „Via Balticos“, ir jokio konkretumo.
– Manote, kad mums pavyks sėkmingai įgyvendinti minėtus projektus?
– Man iki pensijos lieka kiek daugiau nei 13 metų. Nežinau, ar vis dar rašysiu „The Economist“, kai bus pastatyta atominė. Dabar Europoje tik Suomija stato naują jėgainę ir stumiasi į priekį lėtai. Tai yra nuobodus verslas.
– Kiek rimti baltarusių ir rusų užmojai pastatyti po atominę elektrinę Lietuvos pašonėje – netoli Astravo bei Kaliningrade?
– Labai nustebčiau, jei jos iškiltų. Rusijos režimui nesiseka rūpintis infrastruktūra. Jei panagrinėtumėte Vladimiro Putino nuopelnus tiesiant ar remontuojant kelius, statant ligonines, elektrines, rūpinantis geležinkeliu, pamatytumėte, kad viskas vyko nesėkmingai.
– Ar Rusija gali taikyti spaudimą Lietuvai per dujas, pavyzdžiui, nutraukdama jų tiekimą ar didindama kainą, kuri ir šiaip yra bene didžiausia Europoje?
– Žiūrėdamas į Ukrainą negali būti optimistas. Rusija jau taikė ekonomines sankcijas Estijai, sustabdė naftos tiekimą „Družba“ Lietuvai, Estija nukentėjo dėl kiberatakos, kuri galėjo būti suorganizuota iš Rusijos, ir taip toliau. Nėra jokių priežasčių, kodėl Maskva negalėtų spausti Lietuvos, jei to užsimanytų. Jei Rusija nori kautis, ji tam turi daugybę galimybių priemonių.
– Nukritus naftos kainoms Rusija tebėra galinga, bet nebe tokia turtinga. Gal jos politika sušvelnės?
– Ji vis dar turtinga. Nerimavau dėl Rusijos praėjusiame dešimtmetyje – ji jau tada darė blogus dalykus. Daugiau pinigų reiškia daugiau pajėgumų. Jei šalis ekonomiškai silpnėja, ji darosi neprognozuojama.
Londone ir Vašingtone madinga sakyti – naftos kainos krenta, vadinasi, rusai bus malonūs. Tuomet sakau: sutinkate, kad jie nebuvo malonūs anksčiau? Mano pašnekovai pripažįsta: taip, buvo problemų. O aš jiems: tie išprotėję turtingi gangsteriai anksčiau buvo bjaurūs, bet kai taps išprotėję nusivylę gansteriai, bus mieli? Tai suveikia.
Pavojus, jog tie gangsteriai sumanys padaryti ką nors bjauraus užsienyje, kad išspręstų vidaus problemas, yra didesnis nei nauda, kurią gauname išleidę mažiau pinigų. Nes tai, ko jie gali imtis, daug pinigų nereikalauja.