„Pamėgink išsakyti savo poziciją – tapsi policijos šarvuočių mėsa arba būsi apkaltintas tuo, kad esi kitos šalies agentas, tarnauji oligarchų interesams ar priklausai priešiškai etninei grupei“, - teigia kultūros tyrinėtojas, drauge pridūręs, kad, deja, ir patys lietuviai stokoja protesto kultūros bei simbolių.
A.Kubiliaus ir G. Kirkilo valdžios požiūris panašus
Pašnekovas teigia, kad tokia premjero Andriaus Kubiliaus lyderiaujamos valdžios reakcija jam iš dalies primena buvusios Vyriausybės atsaką streikuojantiems mokytojams – tik pasirinktas atsako būdas buvo subtilesnis ir laikas palankesnis, nes Gedimino Kirkilo kabineto darbas ėjo į pabaigą, tad žadėti buvo galima praktiškai bet ką.
„Veiklos maniera abiejų Vyriausybių man atrodo labai panaši. Tuo metu (kai streikavo mokytojai – DELFI), artėjo nauji rinkimai, reikėjo parodyti paviršinį rūpestį žmonėmis, tad mokytojų reikalavimai buvo patenkinti. Labai stiprus imitacinės veiklos aspektas – buvo norima parodyti, kad kažkas bus daroma, o liekama toje pačioje vietoje“, - DELFI sakė A. Tereškinas.
Pasak kultūrologo, abiejų valdžių panašumas tas, kad į savos valstybės piliečius žiūrima niekinamai: A. Kubiliaus vadovaujamos daugumos atveju tai matyti iš greitų sprendimų, priimtų neatsižvelgus į suinteresuotų grupių nuomonę, o G. Kirkilo koalicijos − iš imitacinių sprendimų ir netikro dialogo, mat su mokytojų profesinėmis sąjungomis pasirašė ilgalaikę darbo užmokesčio didinimo programą, nors jau buvo aišku, kad įgyvendinti šią programą teks kitai Vyriausybei.
„Lietuvos valdžia niekad nemokėjo komunikuoti su visuomene. Arba tiksliau pasakius, ta komunikacija tik imituojama, kaip ir daug kas Lietuvos viešajame gyvenime. Imituojama, kad svarbus pilietis ir jo interesai, tačiau politikų elgesys rodo, kad jiems nusispjauti į jį“, - svarstė pašnekovas.
Kaltųjų paieškos ir kaltinimai arogancija
Kaip žinoma, 2007 metų pabaigoje ir praėjusių metų pradžioje daugelyje Lietuvos regionų, reikalaudami didesnių algų, streikavo mokytojai. Streikams įsisiūbavus iš posto, siekdama nuslopinti įtampą, pasitraukė tuometinė švietimo ir mokslo ministrė Roma Žakaitienė, kuri kartais būdavo vadinama arogantiška politike.
„Nelabai rasdavome bendrą kalbą. Kartais būdavo pareiškimų prieš mokytojus, bent jau jiems atrodydavo, kad ji arogantiška", - balandžio 7 d., sužinojęs apie R. Žakaitienės atsistatydinimą, sakė streikuojančių mokytojų vedlys Aleksas Bružas.
Streikininkų pyktį tuomet buvo sukėlusi ir kita socialdemokratė, buvusi šios partijos frakcijos seniūnė Seime Irena Šiaulienė. Paramos pas Seimo narę prašyti atėjusios Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) Klaipėdos susivienijimo vadovės sulaukė pasiūlymo važiuoti į užsienį, nors pati politikė sakosi tuomet kalbėjusi apie galimybes rinktis.
Arogancija politikai kaltinami ir šįkart. Tokie kaltinimai išsakomi dabartiniam Seimo pirmininkui Arūnui Valinskui, kuris su profesinių sąjungų surengto mitingo dalyviais nesusitiko, nes pietavo su Norvegijos parlamento pirmininku, o vėliau esą jau nebebuvę su kuo susitikti, nes prasidėjo riaušės.
Tokia pat nuodėmė prikišama ir premjerui, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) lyderiui Andriui Kubiliui: „A. Kubilius šiaip protingas žmogus. Arogantiškas, bet vis tiek protingas“, - apie premjerą atsiliepia politologas Vytautas Dumbliauskas.
Įsisiūbavus mokytojų streikams valdančioji koalicija, kurią sudarė socialdemokratai, valstiečiai liaudininkai, liberalcentristai ir socialliberalai, neramumų organizavimu ir skatinimu nuolat kaltino opoziciją, dažniausiai būdavo minima nušalintojo prezidento Rolando Pakso vadovaujama „Tvarkos ir teisingumo“ partija.
Šįkart neramumų kurstymu konservatoriai-krikdemai, liberalcentristai, Liberalų sąjūdis bei Tautos prisikėlimo partija (TPP) kaltina žiniasklaidą, oligarchus, neatmetama užsienio jėgų įtaka, o prie to prisidėti neva galėjo revanšistinės opozicijos nuotaikos.
Be kita ko, abu kartus buvo ieškoma baudžiamųjų įstatymo vardu. Jeigu šįkart premjeras ir Seimo pirmininkas nuolat kartoja, kad riaušininkai turi būti nubausti visu griežtumu, tai mokytojų streikų metu tuometinė ministrė R. Žakaitienė taip pat kalbėjo, jog streikai gali būti neteisėti. Pedagogų profsąjungos tuo metu teigė, kad Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) spaudė Švietimo skyrius, jog šie priremtų mokyklų direktorius. Direktoriai savo ruožtu turėjo neleisti mokytojams streikuoti, o streikuojančiuosius paduoti į teismą.
V.Savukynas: esama nemažų skirtumų
Pasak politikos apžvalgininko Virginijaus Savukyno, lyginant valdžios reakciją į mokytojų streikus bei mitingą, virtusį riaušėmis, galima pastebėti ir nemažai skirtumų. Vienas didžiausių, kad pirmą kartą dėl kurstymo viešai kaltinama žiniasklaida, nors ir per mokytojų streikus valdantieji buvo kritikuojami ypač aštriai.
„Lyginant aną situaciją ir buvusių esminis skirtumas yra tas, kad priešų sąraše atsidūrė žiniasklaida“, - DELFI sakė V. Savukynas.
Politikos apžvalgininkas, be kita ko, pabrėžia, kad tuo metu, kai Vyriausybei vadovavo G. Kirkilas, ekonominė situacija buvo palankesnė, tad jo kabinetui tiek žadėti, tiek daryti konkrečius sprendimus buvo lengviau, jau nekalbant apie faktą, kad artėjo Seimo rinkimai, turėję pakeisti visą politinių jėgų išsidėstymą.
Tuo arpu dabar, anot V. Savukyno, pasaulyje prasidėjo krizė, tiek Lietuvos, tiek aplinkinių valstybių ekonomikai prognozuojama recesija, tad sprendimai tampa sunkesni, o valdžios reakcija į reikalavimus dažnai gali būti neigiama.