– Atsakyti į šį klausimą nelengva. Tačiau, turint galvoje pasakiškus pagrindinės pretendentės Grybauskaitės reitingus, akivaizdu, kad lūkesčiai yra dideli, kad dalis rinkėjų žiūri į ją kaip į gelbėtoją. Žinoma, daug žmonių su šia politike sieja viltis visiškai racionaliu pagrindu. Aš ir pats dabar nematau geresnio kandidato. Nors nepasakyčiau ją gerai pažįstąs.
– Mano klausimas jums galėjo pasirodyti provokacinis, bet aš jį keliu remdamasis būtent tais plika akimi matomais didžiuliais žmonių lūkesčiais. Kas čia yra? Ar dabar Lietuvoje taip gūdu, kad žmonės patys gaminasi sau mesiją, ar iš tiesų yra ženklų, kad Grybauskaitė Prezidento poste reiškia ilgai lauktas esmines permainas?
– Manau, veikia abu veiksniai. Tik negalėčiau tiksliau pasakyti, kiek čia ko šitame didžiulių lūkesčių mišinyje yra. Kiek yra supratimo, kad tų permainų reikia, o kiek nuojautų, kad Grybauskaitė žino, kaip jas įgyvendinti.
– Iš kur ta nuomonė, kad ji žino? Tiesiog tuo tikima?
– Taip, daugelis tiki. Tik maža rinkėjų dalis racionaliai skaičiuoja. Nors tą tikėjimą taip pat stiprina akivaizdūs faktai: ekonomistė, aukšta ES pareigūnė, pažintys su pačiais įtakingiausiais Europos politikais, ryšiai... Niekas Lietuvoje jai šiuo atžvilgiu neprilygsta.
Grybauskaitė kaip niekas kitas anksčiau tvirtai pabrėžia bendradarbiavimo su visuomene principą. Ji sako: kurkime naują Lietuvą visi kartu. Lietuvoje mes labiau pratę prie kitokios rinkimų strategijos: balsuokite už mane ir aš jumis pasirūpinsiu. Aišku, dabar dar mažai kas tesuka galvą, kaip tas darbas kartu gali atrodyti. Grybauskaitė kitą dieną po inauguracijos tikrai nepradės kasdien į prezidentūrą kviestis abėcėlės tvarka po dešimt piliečių nagrinėti įstatymų ar už ją pavažiuoti į kokį užsienio vizitą.
Na, kol kas kandidatė išsamiau šio savo kvietimo neaiškino. Plačiau žiūrint, toks kreipimasis į rinkėjus visiškai suprantamas ten, kur visuomenės iniciatyvos yra įprastas dalykas. Pavyzdžiui, JAV. Tuo tarpu Lietuvoje įsigalėjusi pavaldinio mąstysena. Mes gerų sprendimų laukiame iš valdžios. O jei ko imamės patys, tai vis viena norime, kad ta pati valdžia mus kokiais nors būdais apsaugotų nuo rizikos. Tai pirmiausia, ko turėtų imtis būsimoji prezidentė arba prezidentas – tai kitaip organizuoti politiką. Kad demokratinė valdymo forma įgautų ir demokratinį turinį. Tas visų darbas kartu gali reikštis ir kaip tam tikros dalies politikos formavimo perkėlimas į platesnius visuomenės sluoksnius. Tačiau čia ir pati visuomenė turi aktyviau organizuotis į interesų grupes ir nuosekliau tiems interesams atstovauti.
– Dar vienas, gal pats paprasčiausias bendradarbiavimo būdas – platus visuomenės palaikymas. Lyderis prisiima įsipareigojimus, o žmonės skelbia savo paramą jo veiklai ir patys prisideda prie aiškiai suformuluotų uždavinių įgyvendinimo. Sutikite, tai daug daugiau, nei formalus rinkimų nugalėtojui balsavimu suteiktas tautos mandatas.
– Taip svarstydami pirmiausia turime suprasti, kad Lietuva nėra prezidentinė respublika. Be Seimo palaikymo mūsų Prezidentas nedaug ką gali. Žinoma, jei visuomenė tvirtai remia valstybės vadovą, o Seimas nėra monolitiškas, tai jis vargu ar su prezidentūra konfrontuos. Bet turi būti prezidentūra, komanda, o ne biurokratų kontorėlė. Komanda žmonių, pasižyminčių demokratiniu mentalitetu. Deja, mūsų politiniame elite tik labai nedaugelis turi tikrą demokratinį mentalitetą. Kiti užsiima valdžios dalybomis ir biurokratiniais žaidimais, galop virtusiais oligarchiniu savivaliavimu.
Kai dabartinis Prezidentas miglotais žodžiais kalbėjo apie oligarchinių struktūrų įsigalėjimą šalyje, kai dabar kur kas aiškiau prieš tas struktūras pasisako Grybauskaitė, visuomenė tas kalbas supranta labai paprastai: reikia visus valdžioje įsitaisiusius vagis pasodinti. Ir taškas. O juk nepasodins nė pats idealiausias būsimas prezidentas. Ir visai ne todėl, kad ir tas su jais išvien. Štai ir vėl priežastis iš euforijos smukti į dar gilesnę neviltį.
– Susodinti galėtų nebent dar vienas Stalinas. Bet ar tie „už teisybę“ stojantys mūsų paprasti žmonės norėtų Stalino ant savo galvų?
-Jie norėtų, kad valstybės vadovas vienu ir tuo pačiu metu būtų Stalinas tiems vagims, o jiems, paprastiems žmonėms, – demokratas ir geradaris. Tai neįmanoma. Principas „atimti ir padalyti“ amžiams pragaišo kartu su bolševizmu. Toje pačioje Rusijoje dabartinis režimas padarė tik tiek, kad vienus oligarchus prispaudęs iškėlė kitus, savus.
Tai ir vėl proga žmonėms nusivilti, nes jie greičiausia ir vėl susidurs su „žingsnis po žingsnio” politika. Perlaužti įsisenėjusią sistemą – ne mėnesio darbas. Ir ne metų.
– O Grybauskaitė daugeliui – ryžto pavyzdys. Kaip tas jos ryžtas gali atsiskleisti, jei ne per mėnesį viskas sutvarkoma?
– Pirmiausia reikia žmonėms labai aiškiai pasakyti, kas ketinama padaryti. Turi būti maksimalus išsikeltų uždavinių aiškumas.
– Įsivaizduokime mus čia vėl besikalbančius po metų, prieš pat Juozapines. Kuo turėtume tuomet matuoti, geryn reikalai ar kaip visada?
– Pagal pradėtus darbus. Baigtų dar gali ir nebūti. Svarbu, kad būtų užsuktas mechanizmas. Jei tai matysime, nusivylę liks tik tie, kurie laukė manos iš dangaus. Nors tenka pripažinti, kad adekvačiai suvokiančių valstybės situaciją Lietuvoje nėra per daug.
– Neadekvatus tikrovės suvokimas rodo pačią paprasčiausią šizofreniją. O čia mes bandome kalbėti apie lyderio bendravimą ir bendradarbiavimą su, sakykim tiesiai, paliegėliu.
– Nieko nepaslėpsi – politiškai įgalus mūsų visuomenėje gal tik kas dešimtas. Duok Dieve. Ir duok Dieve, kad bent jie girdėtų, kas sakoma. Arba lyderių, arba apskritai galvojančių, ką sako.
O sakyti reikia tiesiai: vargai po rinkimų nesibaigs. Ir gal dar labiau vargsime. Turiu galvoje, kad išrinktam naujajam Prezidentui, jei tai bus atsakingas politikas, būtinai reikės nepopuliarių sprendimų.
Čia ir pasimatys, iš tų nepopuliarių sprendimų, ar turime reikalą su tikru politiku, ar su dar vienu bejausmiu biurokratu. Aš čia netvirtinu, kad visi biurokratai blogi, bet valstybės vadovas turi būti būtent politikas, o ne koks nors vadybininkų vadybininkas. Jo uždavinys – telkti bendram darbui kuo platesnę visuomenės dalį. O į talką galima kviesti tik paprastais žodžiais. Aš ir pats kartais girdžiu save kalbant profesijos žargonu. Nieko vertas toks kalbėjimas.
– Gal žmonėms suprantamiausia būtų sakyti: stovime prieš aukštą slenkstį? Kad ir tiesa būtų pasakyta, ir rinkėjai neatšlytų.
- Tai jau tikrai geresni žodžiai, nei tas dabartinis kalimas apie būtinybę „subalansuoti biudžetą“. O koks mano reikalas? O mane, ponai, ar per tą savo biudžetą matote? – Man šiuo atveju svarbiau ne tai, ar valdžia kvalifikuotai tvarko valstybės ūkį. Man svarbiau, ar valdžia tinkamai atlieka kitą savo pareigų dalį – suprantamai kalba žmonėms. O ne varo propagandą, primygtinai pabrėžčiau.
Pasakius paprastą dalyką apie slenkstį, reikia pasakyti ir kitą: prieš žengdami nusivalykime kojas. Ir čia aš matau ypatingą dabartinės rinkimų kampanijos reikšmę. Grybauskaitė turi nepraleisti unikalios progos skaudžia tiesa apvalyti visuomenės sąmonę. Ji, ko gero, gali.
O bus siūlančių paprastesnį receptą – purvu aplipusias galūnes tiesiog amputuoti. Dėl šviesaus rytojaus, žinoma.
-Sutarkime: naujų orientyrų visuomenei nustatymo požiūriu ši rinkimų kampanija gal reikšmingesnė nei efektyvus prezidentavimas vieną ar dvi kadencijas. Tegul Grybauskaitė ne viską iškart įgyvendina, tačiau tegul ji dabar visuomenės sąmonėje įrėžia supratimą artimiausiems dešimtmečiams. Gal mano lūkesčiai naivūs?
Nepasakyčiau. Oligarchai, monopolijos ilgai neišsilaikys ir be nacionalizacijų ar ekspropriacijų, jei bus atitinkamas visuomenės supratimas. Toks fonas. Nebūtinai visada virstantis įstatymo raide. Tačiau nereikia nurašyti ir prezidentavimo. Net atvirkščiai, dabar dažną kartą iš S.Daukanto aikštės transliuojamas teisingas abstrakcijas reikia paversti efektyvia praktika.