„Mano galva, 300 proc. užtenka įrodymų, tik reikia norėti juos vertinti, - spaudos konferencijoje teigė jis. – Galiu asmeniškai galvą dėti ant ešafoto, kad taip, ji bendradarbiavo.“
Ketvirtadienį posėdžiavusi komisija nusprendė kreiptis į Vilniaus apygardos teismą dėl bylos atnaujinimo, o į Generalinę prokuratūrą – dėl teisėjų Konstanto Ramelio (šiuo metu – Seimo nario) ir Giedriaus Baziulio veiksmų. Pastarasis nagrinėjo bylą, o parlamentaras tuo metu vadovavo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriui. Esą būtent K. Ramelio sprendimu vietoj susirgusios teisėjos buvo paskirtas G. Baziulis, kuris bylą iškart įslaptino.
„Pagal bylos nagrinėjimo eigą, matome, kad ten nėra švari eiga“, - tvirtino A. Urmonas.
KGB bendradarbiams veždavo suvenyrus?
Pasak A. Urmono, pirmieji politikės kontaktai su KGB sietini su 1979 m. jos vykusia kelione į Braziliją. Iki tol K. Prunskienė esą nei savo biografijose, nei charakteristikose nepažymėdavo, kad turi giminių šioje tolimoje šalyje, bet po to jai atsirado galimybė išvažiuoti.
Po šios kelionės prasidėjo „legalūs“, turintys mokslinius tikslus, ir „pusiau legalūs“ vizitai, komandiruotės į sovietinę Vengriją, į Vokietijos Federacinę Respubliką.
A.Urmono žodžiais, ekonomistės, žemės ūkio specialistės darbas buvo ypač vertinamas. Sovietų saugumo padalinys Lietuvoje esą siųsdavo ataskaitas į Maskvą, kad ji atliko didelį darbą tam tikrose srityse užsienyje, teikė naudingą mokslinę informaciją tiek apie kitas šalis, tiek apie SSRS vertinimą jose.
„Daugeliu atvejų K. Prunskienė pradėjo bendradarbiauti, buvo įtakos mokslininkė, doverennoje lico (rus. patikimas asmuo). Šiais atvejais nereikia rašyti pasižadėjimo. Nereikia jo ir žvalgybiniais tikslais važiuojant į užsienį. Pasižadėjimas nėra reikšmingas visumos faktų sraute, tik epizodas, patvirtinantis tam tikrus bendradarbiavimo faktus“, - kalbėjo komisijos vadovas.
„Iš pradžių jos pateikiama medžiaga buvo užšifruojama trijų raidžių kodu, vėliau „Šatrijos“ slapyvardžiu. Nustatyta, kad agentas, dirbantis žvalgyboje (mokslinėje žvalgyboje), pasižadėjimo taip pat nerašydavo. Tuokart agentui galėdavo būti suteikiamas slapyvardis. Jei agentas tapdavo TSKP tam tikro lygmens nomenklatūroje, jo byla sunaikinama", - teigiama komisijos pranešime.
„Prasidėjus Sąjūdžiui, K. Prunskienė juvelyriškai įvertino socialinius pokyčius ir pritaikė juos savo asmeninėms ambicijoms būti valdžioje. Todėl pakartotinis KGB dėmesys ją erzino (...), - rašoma komisijos medžiagoje. – Į Lietuvą, kaip reikšmingai įtaką visuomenėje turinčiai asmenybei suvaldyti, buvo atsiųsta KGB brigada, turinti tikslą grąžinti paklydėlę į KGB gretas. K. Prunskienės šantažas byrančiai KGB nepavyko."
A.Urmono teigimu, šį kartą vertinant K. Prunskienės veiklą buvo žvelgiama ne į vieną dokumentą, bet į faktų visumą, lyg restauratoriams atkuriant kai kuriuos epizodus: „Sprendėme iš ataskaitų, iš smulkmenų. K. Prunskienė veždavo dovanėlių saugumo bendradarbiams. Manyčiau, kad dovanėlės paprastai vežamos artimiems žmonėms, bendradarbiams.“
„Saugumo darbuotojai K. Prunskienę vertino kaip tam tikrą gyslą, nes jos dėka gaudavo premijas“, - spaudos konferencijoje tvirtino A. Urmonas. Jis retoriškai klausė, ar toks žmogus gali būti lojalus ir patikimas, ar dalyvaudamas rinkimuose išvengs juodųjų technologijų.
Komisijos vadovas stebėjosi, kad anksčiau teismas nevertino K. Prunskienės komandiruočių į užsienį dažnumo, to, kad buvę bendradarbiai pakeitė parodymus: „Tokių faktų galima suskaičiuoti nemažai. Bylą reikėjo nagrinėti ir pagal tuos naujus faktus.“
Į spaudos konferenciją pasiklausyti A. Urmono pranešimo atėjo ir K. Ramelis. Jis piktinosi, kad Liustracijos komisijos pranešimas surašytas „ne teisine kalba“, o pirmininkas esą kalba ne kaip teisininkas. A. Urmonas savo ruožtu ėmė kritikuoti buvusio teisėjo darbą.
„Kaip asmenybę K. Prunskienę gerbiu, esu už ją balsavęs, esu su ja bendravęs, net siūlė man tapti jos partijos nariu“, - atviravo komisijos vadovas.
Liustracijos komisijos narė Jūratė Marcinkevičienė savo ruožtu stebėjosi, kad vadinamoji „Šatrijos“ byla buvo įslaptinta ir net dabar, kai politikė siekia aukščiausio posto valstybėje, laikoma paslaptimi.
K. Prunskienė: komisija žiauriai susimovė
Spaudos konferencijoje nuskambėjusius žodžius K. Prunskienė pavadino nesąmone ir „siurrealistiniais vaizdeliais“. „Jie gėdingai blefuoja. Kaip žmonės pasakytų – žiauriai susimovė, - DELFI teigė politikė. – Ką jie čia blūdija, nei su teise, nei su morale neturi nieko bendro.“
„Tai yra mano priešininkų rinkimų kampanijos sudėtinė dalis, to paties persekiojimo ir susidorojimo tęsimas. Prieš kiekvienus rinkimus surandama kažkas „naujo“, - tvirtino eksministrė.
K. Prunskienė stebėjosi, kad važiavimas pas gimines į Braziliją traktuojamas „tarytum stebuklas“. Tuo esą rūpinosi net ne ji pati, o vyras.
„Sako, kad KGB rašinėjo į Maskvą apie mano mokslinį tyrimą, kurį kažkodėl vadina moksliniu špionažu. Mano domėjimosi objektas – „nuo lauko iki stalo“, disertacija, legalios informacijos apie maisto ūkį rinkimas tampa mokslinio špionažo dalyku! Reikia paklausti apie tai kolegų iš universiteto Vokietijoje – jie skaniai pasijuoktų“, - kalbėjo politikė.
Buvusi Seimo narė taip pat tvirtino, kad byla 2003 m. turėjo būti nagrinėjama ne viešai: „Vienas iš liudytojų sakė, kad gali liudyti tik jei nagrinėjimas bus uždaras. Jis buvo sumuštas, vėliau keistomis aplinkybėmis nužudytas jo sūnus. Kitas liudytojas nuvežtas į mišką.“
Vėliau K. Prunskienė pranešė, kad daugiau nebesitaikstys su politizuotais oponentų išpuoliais prieš ją ir kreipsis į teismą. „Sieksiu ne tik išsigalvojimų ir įvairių tendencingų interpretacijų paneigimo, bet ir žalos, įskaitant ir materialinės, atlyginimo, kurią patyriau nuolat būdama oponentų politinės propagandos taikinyje. Toks nesibaigiantis melo pylimas turi būti pagaliau sustabdytas. Kol vyksta tokie dalykai, saugiai negali jaustis nė vienas Lietuvos pilietis”, - ji cituojama išplatintame pranešime.
Vėl atversti bylą paskatino senas interviu
Liustracijos komisija K. Prunskienės bylos ėmėsi, kai pernai rugsėjį LNK „Žiniose“ buvo parodyta ištrauka iš 1991 m. Italijoje politikės duoto interviu, kuriame ji dalijosi prisiminimais apie buvusius kontaktus su KGB darbuotojais, pasakojo, kaip atsirado slapyvardis.
„Man reikėjo pasakyti kokį nors simbolinį žodį, kuriuo aš galėčiau paskambinusi, neminėdama savo pavardės, prisistatyti“, - pasakojo K. Prunskienė.
„Tokia mintis, kad tokiam tikslui tiktų tik koks nors raganos simbolis. Sakau: tai kokį dabar pavadinimą galima būtų sau prisiimt? Nei savo vardo, nei gražaus pavadinimo tokiam tikslui nepasakysi. Aš sakau: vienintelė ragana, kurią aš žinau, tai Šatrijos Ragana“, – kalbėjo ji.
Pasirinkti slapyvardį KGB esą pasiūlė devintojo dešimtmečio pradžioje, kai ekonomistė rengėsi į komandiruotę Vokietijoje. Slapyvardžio neva būtų prireikę, jei prieš tarybinę pilietę Vokietijoje būtų surengta provokacija ir jai prireiktų kreiptis į sovietų specialiąją tarnybą prašant pagalbos.
Pernai rudenį K. Prunskienė žurnalistams aiškino anuomet kalbėjusi ironiškai, o pokalbis su KGB atstovu prieš išvykimą ir sugrįžus esą buvo „absoliučiai neišvengiami“. Ministrė paneigė buvusi verbuojama ar bendradarbiavusi su KGB, o prieš Seimo rinkimus transliuotą reportažą pavadino politiniu užsakymu.
A. Anušauskas yra teigęs, kad slapyvardžius KGB leisdavo pasirinkti tik asmenims, savanoriškai sutikusiems bendradarbiauti su šia sovietų represine struktūra.
Pasirodžius šiam įrašui, Liustracijos komisija nusprendė neskubėti kreiptis į teismą dėl bylos atnaujinimo, tačiau buvo nutarta tęsti tyrimą ir rinkti papildomą medžiagą.
Komisijos vadovas teigė, kad teismas nebegali peržiūrėti galimo K. Prunskienės bendradarbiavimo su KGB bylos, nes Civilinio proceso kodeksas numato, kad bylos atnaujinimas galimas iki penkerių metų.
Vėliau A. Urmonui pavyko išreikalauti iš Vilniaus apygardos teismo vadinamąją Šatrijos bylą. 2003 m. pavasarį šis teismas po nagrinėjimo už uždarų durų paskelbė, jog nėra įrodymų, kad K. Prunskienė slapta bendradarbiavo su KGB.
Pasižadėjimą vadino falsifikatu
Vienas pagrindinių argumentų, kodėl buvo ryžtasi peržiūrėti Aukščiausiojo Teismo sprendimą, buvo neva dingęs politikės pasirašytas pasižadėjimas bendradarbiauti su KGB. Tačiau Liustracijos komisijos pirmininkas teigė šio dokumento originalą radęs Lietuvos ypatingajame archyve.
Kaip tvirtino archyvo direktorius Ovidijus Lėveris, pasižadėjimas bendradarbiauti su KGB buvo saugotas nuo 2002 m. gruodžio.
Jį archyvui tuomet esą perdavė Aukščiausiosios Tarybos komisijos KGB veiklai tirti pirmininkas Balys Gajauskas. Jau patekęs į archyvą dokumentas Vilniaus apygardos teismo prašymu esą buvo pateiktas ir šiam teismui, kuris vėliau jį grąžino į archyvą.
Anot O. Lėverio, dokumento tikrumą ekspertai tyrė dar tuomet, kai K. Prunskienės galimą bendradarbiavimą su KGB aiškinosi Aukščiausiasis Teismas. Jis 1992 m. rugsėjo 14 d. politikę pripažino sąmoningai bendradarbiavus su KGB. Tuomet pripažinta, kad saugumas jai buvo suteikęs Šatrijos Raganos slapyvardį.
Taigi išteisinamasis sprendimas buvo priimtas praėjus daugiau nei dešimčiai metų po Aukščiausiojo Teismo verdikto.
K. Prunskienė ne kartą yra teigusi, neva jos pasirašytas pasižadėjimas yra falsifikatas, o ją sukompromituoti siekė „žinomi KGB darbuotojai, kuriems tiesiogiai vadovavo du iš Maskvos KGB viršūnių specialiai tam į Vilnių atsiųsti pareigūnai“.
2002 m. tuometinė Seimo narė K. Prunskienė kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydama panaikinti ankstesnį teismo sprendimą dėl bendradarbiavimo su sovietų KGB. Šiomis dienomis ji dar kartą kreipėsi į šį teismą, prašydama paviešinti 2003 m. bylą, kurioje ji išteisinta kaip nebendradarbiavusi su sovietų saugumu.