Politikas neseniai dalyvavo Europos Parlamente (EP) vykusiuose viešuose klausymuose apie totalitarinių režimų nusikaltimus.
Pasak politiko, net Lietuvoje nacių ir sovietų nusikaltimai nėra vertinami lygiavertėmis kategorijomis: „Ar matote, kad dešimtys rašytojų šiuo metu Lietuvoje rašytų ir pieštų siaubingą pokario stalininę tikrovę? Ne, Lietuvos miestuose iki šiol stovi gerų rašytojų – Salomėjos Nėries ir Petro Cvirkos, virtusių valstybės išdavikais ir 1940 m. nuvykusių į Maskvą prašyti, kad nebūtų Lietuvos, paminklai“.
Istorija atskleidžia, kodėl lietuviai plauna langus Londone ar Dubline
E. Zingeris teigia, kad pusę amžiaus trukusi Lietuvos bei kitų Rytų Europos valstybių okupacija ar tiek pat laiko trukęs dalies Vidurio Europos šalių valdymas per Maskvai lojalius režimus paliko savo pėdsaką – per tą laiką ištisos tautos nekūrė savo istorijos. Tad nacių ir komunistų nusikaltimų sulyginimas, anot parlamentaro, yra vienas būdų paaiškinti vakariečiams, kodėl mums tenka plauti langus Londone ar Dubline.
„Mes norime paaiškinti, kodėl mums tenka plauti langus Londone ar Dubline ir kodėl mes esame tokie antrarūšiai – juk mus atskyrė nuo Vakarų. Mes norime parodyti, kad mes neteisingai buvome priversti tapti antrarūšiais“, - DELFI sakė politikas, aiškindamas, kam apskritai reikia dėti pastangas, kad vakariečiai sovietinių režimų vykdytus nusikaltimus suvoktų kaip lygiaverčius nacių veiksmams.
Lietuvos Seimo nario nuomone, Europoje kiek racionalesnis ir platesnis šnekėjimas apie totalitarinių režimų nusikaltimus prasidėjo tik prabėgus aštuoniolikai metų po Sovietų Sąjungos žlugimo, tačiau šis šnekėjimas dar nepasiekė tokio lygmens, kad uždegtų menininkų vaizduotę − atvirkščiai, viskas paliekama istorikams, stengiamasi nesigilinti, užmiršti.
„Dabar, po aštuoniolikos metų, jau yra stebuklas, kad mes pradedame šnekėti. Bet tas šnekėjimas, išskyrus Andrzejaus Wajdos filmą „Katynė“ dar neuždegė menininkų vaizduotės nuo Vilniaus iki Holivudo ir Los Andželo“, - apgailestavo E. Zingeris.
Parlamentaro teigimu, pasiekę, kad komunizmo ir nacių nusikaltimai būtų vertinami vienodai, vakariečių galvose visiems laikams įtvirtintume paaiškinimą, kodėl esame tokie, kokie esame. Pasak E. Zingerio, dabar daugeliui sovietų nusikaltimai atrodo tarsi skaičių margumynas – nužudyta tiek, sužalota tiek, ištremta tiek, tuo tarpu nacių žvėriškumą vakariečiai suvokia jausmiškai − per Anos Frank, žydų mergaitės iš Amsterdamo, likimą, aprašyta autobiografinėję knygoje „Anos Frank dienoraštis“.
„Kai atsiras Stalino laikų Ana Frank, kuri taps bendriniu žodžiu visiems Europos ir Amerikos gyventojams, atsiras bendras baisumo vaizdas, o ne vien tik iš tolo atkeliavę skaičiai – šimtai tūkstančiai nužudyta, milijonai žuvusių, sužlugdytos tautos“, - DELFI sakė E. Zingeris.
Nacių pasmerkimas iš pradžių buvo prievartinis
Aiškindamas sovietų ir nacių nusikaltimų suvienodinimo svarbą E. Zingeris, be kita ko, pažymi, kad Vokietijoje denacifikavimo procesas iš pat pradžių buvo prievartinis, o patys vokiečiai savo istoriją pasmerkė gerokai po Antrojo pasaulinio karo.
„Iš pradžių procesas buvo dirbtinis, įbruktas per jėgą. Sąjungininkai Vokietiją denacifikavo jėga, versdami gyventojus pamatyti, ką jų kariuomenėje tarnavę broliai ir seserys padarė lageriuose, rodydami nužudytųjų kūnus. Ir tik po to 1964 m. prasidėjo jau ne „amerikonų“ ar sovietų surengti teismai prieš nacius, o vokiečių teismai“, - pasakojo E. Zingeris.
Tačiau Vokietijai priimti savo istorijos klystkelius buvo lengviau, nes, pasak parlamentaro, Niurnbergo procesas prasidėjo iš karto po karo, o naciai „tysojo apgailėtini ir nugalėti“. Tuo tarpu Rytų ir Vidurio Europoje tokia galimybė radosi tik po 1990 m., be to, net ir tuomet Rusija nesijautė ir nesijaučia esanti nugalėta.
„1945 m. buvo užblokuoti, dialogas apie tuos nusikaltimus neprasidėjo. Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje siautėjo sovietinė kariuomenė, pokario metais žudydama žmones, suardydama visą laisvąjį ūkį, sugriaudama visą nuosavybės sistemą. Tai tas procesas negalėjo įvykti tada, tuo metu buvo represijos. O po to Vidurio Europoje buvo tik 1990 m.“, - teigia E. Zingeris.
DELFI primena, kad Europos Sąjungos (ES) Teisingumo ir vidaus reikalų taryba yra patvirtinusi pamatinį sprendimą dėl rasizmo ir ksenofobijos, kuriuo valstybėms narėms nustatė pareigą kriminalizuoti nusikalstamas veikas, susijusias su rasizmu ir ksenofobija − viešą diskriminacijos, smurto ir neapykantos kurstymą prieš įvairioms asmenų grupėms priklausančius asmenis, viešą pritarimą genocido nusikaltimams, nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams.
Nors šis sprendimas neapėmė sovietinių režimų nusikaltimų, Lietuvos ir kai kurių kitų Rytų ir Vidurio Europos šalių atstovai ėmėsi žygių juos įtraukti į ES teisyną.
Lietuvos ir bendraminčių šalių narių pastangomis prie pamatinio sprendimo buvo pridėta bendra Tarybos deklaracija, kurioje pasmerkiami visų totalitarinių režimų vykdyti nusikaltimai ir nurodoma, kad Europos Komisija (EK) per dvejus metus nuo pamatinio sprendimo įsigaliojimo išnagrinės, ar šioje srityje būtinas papildomas teisinis instrumentas.
Tačiau Lietuvos teisinėje sistemoje veikos, susijusios su sovietų genocido nusikaltimais − jų neigimas, pateisinimas − nėra kriminalizuotos, o tai, pasak ekspertų - kliūtis siekti sovietų genocido nusikaltimų teisinio prilyginimo nacių genocidui.
Parlamentarai praėjusių metų pabaigoje atmetė Baudžiamojo kodekso pataisų projektą, kuriuo buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė už Sovietų Sąjungos vykdytos agresijos bei genocido neigimą, menkinimą ar teisinimą.