– Negalėčiau pasakyti, kad prasta, jeigu, pavyzdžiui, lyginčiau su sovietmečiu. Tada dirbau Lietuvos radijuje ir televizijoje ir tikrai buvau arčiau kalbos klaidų negu dabar, būdama Kalbos komisijoje. Daugelio klaidų yra atsisakyta.
Vis dėlto nuolat vyksta šiokie tokie pasižodžiavimai. Štai prieš porą metų pavyko sustabdyti projektą, kad tam tikri dalykai būtų dėstomi užsienio kalbomis. Iš tokių projektų naudos nėra nei tam, kuris prancūzų nori išmokti, nei tam, kuris galbūt tokios fizikos neišmoks net lietuviškai. Beje, prieš porą metų buvo atliktas tyrimas, kad mokiniai nori kuo daugiau taisyklingos kalbos. Buvau labai nustebusi, nes kiek susitikdavau su mokytojais, jie sakydavo, kad raštingumas smunka, vaikai nieko nenori, nekenčia lietuvių kalbos.
Tiesą sakant, kai pabendrauju su kai kuriais mokytojais, imu galvoti, kad, jei aš būčiau mokinys, irgi nekęsčiau tos lietuvių kalbos. Jeigu man lieptų kalti tiktai išimtis ir nepasakytų, kas yra kalbos esmė, aš taip pat manyčiau, kad kalba yra sunki, neįdomi, ir neišmokstama.
– Gal tai susiję su kalbos programomis mokyklose?
– Gali būti. Svarbiausia, kad kalba būtų dėstoma kaip sistema. Būna norų dėstyti lietuvių kalbą kaip užsienio kalbą – komunikaciniu būdu. Bet vienas dalykas yra mokytis užsienio kalbą, kur reikia išmokti susikalbėti, o kitas – mokytis lietuvių, kurią mes išmokstame namuose. Beje, mokiniai pabrėžė, kad jie taisyklingos lietuvių kalbos mokosi iš žiniasklaidos. Jau antri metai per visus interviu akcentuoju, kad žurnalistai privalo pamąstyti, kai į interneto dienraščius deda visiškai neredaguotą tekstą.
Ta pati problema ir dėl grožinės literatūros. Šiais laikais sunku nusakyti knygos žanrus. Net ir pasaulinės tendencijos rodo, kad žanrai miršta, todėl negali atskirti, kur turi būti bendrinė kalba, o kas gali būti parašyta buitiniu stiliumi, kur šnekamoji kalba visiškai pateisinama. Mokiniai ir mokytojai pirštais bado – kodėl laikraščiuose ir knygose nenorminės kalbos pilna, kodėl teatre netaisyklingai kalba?
Guodžia tai, kad, pavažinėję po Europą, pamatėme, kad visur tos pačios problemos. Netiesa, kad Prancūzijoje veršiai medų geria…
– Interneto žiniasklaidoje dabar pasitaiko ne tik šnekamosios kalbos apraiškų, bet ir elementariausių klaidų. Ar jiems yra taikomos kokios nors sankcijos?
– Tai yra Kalbos inspekcijos darbas. Esame dvi skirtingos institucijos, nes tie, kurie priima nutarimus (o Kalbos komisijos nutarimai turi įstatymo galią), negali kontroliuoti, kaip jie vykdomi.
Bėda ta, kad 1995 metų įstatyme apie internetinę žiniasklaidą dar nekalbėta, o gudrūs leidėjai ir klausia: „Kur parašyta įstatyme?“ Dėl to ketiname prašyti naujos redakcijos Kalbos įstatymo, kuris jau yra registruotas, ir tikimės, kad bus priimtas šios kadencijos Seime. Ten yra įrašyta, kad apskritai bet kur viešojoje erdvėje pasirodžiusi informacija turi būti lietuviška ir taisyklinga. Šalia naujos to įstatymo redakcijos bus pataisų Administracinės teisės pažeidimų kodekse.
– Kaip reguliuoti komentarus?
– Komentarų nesureguliuosi, tai yra asmeninė sritis.
– Nebent būtų programa, kuri netaisyklingų įrašų nepriimtų?
– Šitaip būtų įmanoma, bet ar nebūtų varžoma žodžio laisvė? Anksčiau mąsčiau, kad didžiausi kalbos „kenkėjai“ yra jaunimas, bet pernai į savo konferenciją mane pakvietė blogeriai. Pradėjau domėtis, kaip yra vadinamojoje blogo sferoje, ir atradau, kad yra jaunuolių, kurie savo iniciatyva rengia tokias akcijas kaip „ė–propaganda“, kurioje skatina nerašyti nelietuviškai. Vadinasi, negalima sakyti, kad jaunimas beraščiai ar kad bloguose rašo tik mokinukai.
– Ar verslo interesai nenaikina kalbos?
– Nelietuviški užrašai yra grynai verslo politikos pasekmė.
Kol pavadinimai būdavo tvirtinami patentų biure, jo kalbininkė atmesdavo pavadinimus, kurie neatitikdavo Kalbos komisijos nutarimų. Tada verslininkai gudriai sugalvojo, kad pagal bendrą Europos Bendrijų prekių ženklų įstatymą jie gali įregistruoti prekės ženklą, kuriam taisyklingumas netaikomas nei vienoje šalyje. Pavyzdžiui „Apranga“ vieną kartą kabina savo firmos pavadinimą, o kitą kartą prekės ženklą – „City Man“, „City Woman“ ir kt.
– Bet, kita vertus, yra daugybė užsienio firmų.
– Žinoma. Tie, kurie mus kritikuoja ir rašo peticijas, yra mums pateikę sąrašą prekių ženklų, kuriuos reikia išversti. Ten buvo ir „Nokia“, ir tas pats „United Colors of Benetton“, buvo ir „Dior“. Aš paklausiau, kaip pastarąjį, jų manymu, reikėtų versti, buvo atsakyta, kad tikriausia šis žodis ką nors reiškia. Negaliu jiems išaiškinti, kad Nokia yra upės pavadinimas ir kad lygiai taip Neries niekas neverstų į užsienio kalbą.
– Daugiausia iečių laužoma dėl asmenvardžių rašybos. Yra reikalaujančių lietuvinti net ir užsienietiškus vardus.
– Yra trys problemos, kurios dažnai suplakamos į vieną. Vienas dalykas yra vardų ir pavardžių rašymas asmens dokumentuose, kitas dalykas – jų rašymas laikraščiuose, o trečias dalykas yra asmenų, sudariusių santuoką su užsieniečiais, klausimas.
Jeigu pradėčiau nuo antrosios problemos, tai šiai diskusijai yra daugiau nei du šimtai metų. Ji prasidėjo tuomet, kai atsirado laikraščiai, tarkim, „Aušra“, „Varpas“.
Ši diskusija vyksta daugybę metų. Tarpukariu buvo griežtokai pereita prie originalo rašymo. Tačiau 1961 metais, kai buvo įkurta Kalbos komisija, jai partijos buvo duota užduotis sutvarkyti asmenvardžius – įtvirtinti adaptuotą formą. Estai spaudimui nepasidavė, tačiau pasidavė lietuviai ir latviai. Komisija buvo tris kartus išvaikyta už tai, kad pasisako už originalo rašybą.
– Tie, kurie nori raštuose matyti adaptuotas pavardžių formas, argumentuoja tuo, kad lietuvių kalba yra garsinė. Nuo vaikystės visi žinome taisyklę – „kaip girdi, taip rašai”.
– Taip, bet tai yra pavardės, žmogaus tapatybės ženklas. Jis negali būti darkomas. Pagal dabartinę tvarką vadovėliuose pavardės rašomos privalomai adaptuota forma. Tačiau plačiajai visuomenei skirtuose leidiniuose rašomos dvi formos pagrečiui. Tai yra adaptuota versija, o skliausteliuose – originalas.
– O grožinėje literatūroje?
– Grožinėje literatūroje vardai turi būti adaptuoti. Žinoma, negali vietoj Džono pasidaryti Jonukas ar ant bėgių gultis Ona Kareninienė… Pasitikėkime profesionaliais vertėjais. Dabar yra kita bėda – pavardžių rašymas asmens dokumentuose. Pagal Aukščiausiosios Tarybos 1991 metų nutarimą, jeigu tavo pavardė buvo perrašyta iš kirilicos, gali tik pasirinkti, ar ji bus su galūne, ar be galūnės. T.y. ar būsi Ivanov, ar Ivanovas.
– Na taip, keista, kai, sakykim, britas Cox verčiamas ponu Koks. O jo lietuvė žmona? Koksienė? Jei jau tampi vyro giminės dalimi, dokumentuose pavardė negali būti iškraipoma, nes tai gali turėti juridinių pasekmių.
– Ne Kalbos komisija, o Seimas nustatys, ar bus leista vartoti lotyniškus rašmenis rašant tautinių mažumų vardus ir pavardes lietuviškuose dokumentuose. Ar būtų teisinga, jei lietuviška pavardė užsienyje būtų perrašoma visai kitaip? Taip negali būti. Pavardė visur gerbiama kaip tapatybės žymuo.
Naujausiame „Atgimime“ skaitykite:
Pranašystės išsipildė. Su kaupu
Lygiai prieš dvejus metus „Atgimime” pasirodė pirmieji nuogąstavimai, kuo gali baigtis valdžios bandymai su privačiu verslu kurpti nacionalinį investuotoją strateginiams projektams plėtoti. Šiandien politinė valdžia jau beveik patikėjo, kad „Leo LT” gali tekti išardyti. Daugiau apie tai Indrė Makaraitytė.
Reikia noro keistis
... o dar labiau reikia pažadinti savyje norą norėti, sako filosofas Liutauras Degėsys. Stanislovo Kairio poklabis su filosofu apie žmonių abejingumo ir neveiklumo priežastis.
Saldainis emigrantui – artimieji
Valstybė laiku neįžvelgė emigracijos grėsmės šalies ūkiui, tad dabar turėtų būti sąžininga su emigrantais ir nesukurti papildomų kliūčių jiems grįžti. Tyrimą apie migracijos tendencijas apžvelgia Indrė Kumpikevičiūtė.
Konsumacija: kur parduodamas ir perkamas paklusnumas
Iš merginų, nusprendusių dirbti konsumatorėmis Japonijoje, reikalaujama paklusnumo, šviesios odos ir… vestuvių sutarties. Specialiai „Atgimimui” iš Tokijo, Daiva Repečkaitė.
Tibeto laisvė krizės akivaizdoje
Tiesa apie Tibeto okupaciją drastiškai mainosi besikeičiant geoekonominei padėčiai pasaulyje. Specialiai „Atgimimui” iš Kinijos, Rytis Davidavičius.