Surengus diskusiją, kurioje dviejose barikadų pusėse išsirikiuotų Utenos ir Panevėžio gyventojai, būtų galima tikėtis audringo žodžių mūšio. „Mano Aukštaitijos“ kalbinti gyventojai mūru stojo kiekvienas už savo gimtąjį miestą kaip regiono sostinę.
Panevėžiečiai nė iš tolo nenorėjo girdėti, jog sostine galėtų vadintis koks nors kitas miestas, uteniškiai nenusileido „varžovams“.
Uteniškis abiturientas Justinas neabejojo: sostinės vardo vertesnis jo gimtasis miestas. „Sostinė turi turėti gilias šaknis – Utena jas turi. Be to, Panevėžys arčiau Žemaitijos, ten net tarmė kažkokia kitokia“, – pastebėjo moksleivis.
Kitas Utenos gyventojas, kriminalistas Alvidas, kalba dar kritiškiau: „Panevėžys nuo seno garsėja nusikalstamumu. Miestas su tokia reputacija neturėtų vadintis sostine.“ Panevėžiečiai tokius uteniškių argumentus atremia savais: didesniu gyventojų skaičiumi, miesto plotu, pramonės centru, patogiu susisiekimu.
Panevėžietė Vita Bimbirienė neįsivaizduoja kitos Aukštaitijos sostinės. „Tai pats žaliausias ir gražiausias miestas, nekalbant jau apie dydį. Šitiek kultūros įstaigų, mokyklų, pramogų centrų. Be jokių išlygų – mano gimtasis miestas turi vadintis sostine“, – tvirtino pašnekovė.
Pardavėju-konsultantu dirbantis Andrius Sipavičius irgi buvo kategoriškas: „Argi Aukštaitijos sostine gali vadintis Utena, esanti tik aštuntoje vietoje pagal dydį? Nėra jokios abejonės, Panevėžys – sostinė, ir taškas. Juk sostine turėtų vadintis visais atžvilgiais pirmaujantis miestas. Nesvarbu, kad Panevėžys yra 200 metų jaunesnis, palyginti su Utena, tačiau jis greičiau augo ir plėtėsi.“
Sostine tituluojamas nuo seno
Panevėžio mero pavaduotoja Zita Kukuraitienė net neabejoja, jog Aukštaitijos sostine turėtų būti laikomas Panevėžys, o ne Utena ar kitas šio regiono miestas. „Panevėžys nuo seno tituluojamas Aukštaitijos sostine. Kaip apskrities centras jis jau buvo žinomas XVI amžiuje. Be to, Panevėžys – vienas didžiausių Šiaurės Lietuvos miestų, sparčiausiai augantis, besiplečiantis, turintis didžiausios įtakos regiono vystymuisi“, – vardijo pašnekovė.
Panevėžys yra patogioje geografinėje padėtyje, kur susikerta svarbiausios Lietuvos automagistralės, taip pat driekiasi tarptautinė Via Baltica magistralė, jungianti su Vilniumi ir Ryga. Panevėžys – penktas pagal dydį Lietuvos miestas, įsikūręs Lietuvos šiaurės rytuose. Tačiau, anot Z. Kukuraitienės, įvykdžius regioninę reformą ir į regioną įjungus Pakruojo, Radviliškio, Kėdainių, Ukmergės rajonus ir visus Utenos apskrities rajonus, Panevėžys būtų beveik Aukštaitijos regiono centre. „Tad drąsiai galima teigti, kad dėl to visiems regiono gyventojams būtų patogu pasiekti administracinį centrą“, – sakė mero pavaduotoja.
Anot jos, nuo XIX amžiaus Panevėžys yra ryškus ekonomikos ir pramonės centras šiaurės rytų Aukštaitijoje. Tokiu centru miestas išliko ir šiandien. Čia įsikūrę Prekybos, pramonės ir amatų rūmai, kurių veikla aprėpia Panevėžio ir Utenos apskritis, „Panevėžio energija“ šilumine energija aprūpina ne tik Panevėžio apskrities, bet ir kai kuriuos Utenos apskrities miestus.
Keramikų Meka
Anot Z. Kukuraitienės, istoriškai Panevėžys – taip pat svarbiausias Aukštaitijos miestas. Dar XVI amžiuje Panevėžiui suteiktos Magdeburgo teisės, o nuo XVIII-ojo – Panevėžyje įsikūrus vienuoliams pijorams, miestas tapo vienu iš didesnių kultūros ir švietimo centrų rytų Aukštaitijoje.
„Legendinio režisieriaus J. Miltinio teatras ir jo aktorių mokykla sudarė sąlygas kurtis mieste teatrams, todėl šiandien Panevėžys šalyje tituluojamas teatrų sostine. Unikalus Panevėžio lėlių vežimo teatras, vasarą persikeliantis ant ratų ir iškeliaujantis po Lietuvos miestelius bei kaimus, per visą teatrinį sezoną skleidžia mieste ypatingą aurą“, – didžiuodamasi pasakojo Z. Kukuraitienė ir pridūrė, jog dažnai Panevėžys dar vadinamas keramikų Meka. Panevėžio tarptautiniai keramikos simpoziumai išgarsino miestą visame pasaulyje.
Paklausta, koks bus Panevėžio administracinis statusas panaikinus dabartines apskritis, pašnekovė abejojo, ar apskritai taip bus. Tačiau jeigu taip atsitiktų, anot Z. Kukuraitienės, Panevėžys išliktų regiono lyderiu: „Taip susiklostė istorinės ir ekonominės aplinkybės. Jis tiesiog yra strategiškai patogioje vietoje.“
Meras pasirinkimo neturi
Utenoje gimusiam ir augusiam, dabar jau antrą kadenciją iš eilės šio rajono mero pareigas einančiam Alvydui Katinui klausimas apie Aukštaitijos sostinę kelia šypseną. Įvairūs pasvarstymai šia tema, pasak jo, labiau vertintini kaip psichologinis prisirišimas prie savo gyvenamosios vietos.
„Šis ginčas, laimei, dar neperaugęs į karinius konfliktus, tęsiasi jau seniai. Ne kartą teko girdėti ir apie dvi Aukštaitijos sostines. Kaip Utenos gyventojas ir kaip meras turiu tik du variantus – arba Utena, arba Utena“, – juokėsi A. Katinas.
Jis pateikia argumentų: „Mūsų miestas labai senas – pirmą kartą paminėtas dar 1261 metais. Tačiau ar kada nors jis buvo svarbiausias regione – nesiimčiau įrodinėti. Tai istorikų reikalas. Faktą, kad Utena – svarbus regiono centras, liudija skaičiai. 2007 metų duomenimis, pagal daugybę statistinių rodiklių esame septintas miestas Lietuvoje. Žinant, kad Utenoje gyvena tik 33 tūkst. gyventojų ir tai, jog iki šiol neturime miesto statuso, toks įvertinimas mums labai svarbus“, – sakė meras.
A. Katino teigimu, yra nemažai sričių, kuriose Utena – šalies lyderė. Pavyzdžiui, Aukštaitijoje šis miestas pirmauja pagal automobilių versle besisukančių žmonių skaičių. Kita sritis, kurioje Utena gali vadintis išskirtine – kai kurios sporto šakos.
„Esame vieninteliai ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse, turintys tarptautinius standartus atitinkantį beisbolo stadioną. Tad nenuostabu, jog mus daug kas vadina šalies beisbolo sostine. Taip pat, kaip ir ralių, kadangi vos keliasdešimt tūkstančių gyventojų turintis mūsų miestas jau 7 kartus organizavo tarptautinį Aukštaitijos ralį. Turime stiprias aviamodelizmo bei žirgų sporto tradicijas“, – vardijo meras A. Katinas.
Ne titulai iškelia miestus
Norint nuspręsti, ką derėtų vadinti regiono sostine, mero įsitikinimu, reikėtų išsiaiškinti, kas yra Aukštaitija. „Man Aukštaitija, jos dvasia – tai visų pirma lyrizmas, paprastumas, nuoširdumas. Šie dalykai atsispindi mūsų krašto lyrikų – Antano Miškinio, Pauliaus Širvio, Antano Vienažindžio ir kitų kūryboje. Antras išskirtinis Aukštaitijos bruožas – kalvos ir ežerai. Vien Utenos rajone tyvuliuoja per 200 ežerų, o kiek jų dar Ignalinos, Zarasų, Molėtų rajonuose? Įdomu, kuo šioje vietoje galėtų pasigirti Panevėžys?“ – dėstė A. Katinas.
Paklaustas, kas laukia Utenos, jei Seimas vis tik nuspręs panaikinti dabartines apskritis, pašnekovas surimtėjo.
„Jei Utena praras apskrities centro statusą, miesto patrauklumas gal ir sumažės. Bet to, ką mes turime, niekas neatims. Juk staiga neišdygs kur nors netoliese tokia biblioteka, kokią turime Utenoje. Niekas per kelias dienas nepasistatys tokio daugiafunkcinio sporto komplekso, kurį šio mėnesio pabaigoje žadame oficialiai atidaryti. Juk ne statusas ar titulas iškelia miestą“, – sakė meras A. Katinas. Apie Uteną, kaip regiono sostinę, kalbėjo ir Utenos apskrities viršininkas Egidijus Puodžiukas: „Manau, šis miestas (kraštas) labiausiai atspindi aukštaitišką gyvenimo būdą, papročius, tarmišką kalbą. Vis dėlto Aukštaitiją reikėtų tapatinti su kaimu, tai ar gali sostine būti toks didelis miestas kaip Panevėžys?“