Grupė kultūrininkų ir lituanistų: neutrali moters pavardė rodo amoralų gyvenimą

Moterys, „maloniai skambančią“ mergautinę ar „šventą priklausymą“ šeimai ir „ištikimybę rodančią“ santuokinę pavardės priesagą iškeitusios į neutralią galūnę -ė, gyvena amoraliai ir negarbingai.

Tokią išvadą padarė keliolika žinomų mokslo, kultūros ir visuomenės veikėjų, pareikalavusių Seimo atšaukti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) nutarimą, leidusį moterims pasirinkti, kokią pavardę rašyti dokumentuose.

Mergautinė pavardė – civilizuota, neutrali – paniekinanti?

Kaip teigiama Seimo pirmininkui Arūnui Valinskui adresuotame laiške, lietuvių kalba, seniausia gyvoji indoeuropiečių kalba, pasižymi „ypatingu grožiu, skambumu, turtingumu, žavia ir unikalia, tobuliausia pavardžių darybos sistema“.

Esą tik joje vyrai, netekėjusios merginos ir ištekėjusios moterys turi skirtingos darybos pavardes. Mergaičių pavardės su mažybinėmis priesagomis, anot kreipimosi autorių, organiškai atitinka jų amžiaus ypatybes ir maloniai skamba.

„Nepakartojamai gražios, originalios ir ištekėjusių moterų pavardės su tradicinėmis priesagomis -ien-, -(i)uvien-. Jos rodo šventą priklausymą šeimai, simbolizuoja ištikimybę, glaudžius sutuoktinių santykius. Tik amoraliai, negarbingai gyvenančios moterys paniekinamai vadinamos pravardėmis be šių priesagų“, - rašoma laiške.

2003 m. nutarimu VLKK leido daryti moterų pavardes iš vyriškos pavardės formos su galūne -ė (pavyzdžiui, Jurgutė iš Jurgutis). Laiško autoriai paprašė kuo skubiau spręsti klausimą dėl šio nutarimo atšaukimo.

„Visos lietuvių tautos nuo seno vartojamos paniekinamosios pravardės pavertimas neestetiškai skambančia oficialia pavarde – precendento neturinti nedovanotina, skubiai taisytina klaida. Tai sąmoninga vieno iš brangiausių gimtosios kalbos turtų išdavystė“, - tvirtinama laiške.

Pasak jų, absurdiški motyvai ir priežastys, dėl kurių buvo „sutryptas mūsų kalbos perlas“: „Jeigu jau taip trokštama nuslėpti šeiminę padėtį, tai galima padaryti civilizuotu, tradiciniu, lietuvių kalbai priimtinu būdu – pasiliekant mergautinę pavardę.

Tarp keliolikos laišką pasirašiusių žmonių – akademikai buvęs švietimo ir mokslo ministras akademikas Zigmas Zinkevičius bei poetas Justinas Marcinkevičius, lituanistai docentas Aldonas Pupkis, profesorė, habilituota daktarė Aldona Paulauskienė ir profesorius Arnoldas Piročkinas, rašytojas, signataras Kazys Saja, etnologė Gražina Kadžytė.

„Gal į juos visus trenkė žaibas…“

Televizijos laidų vedėja ir filmų vertėja Daiva Tamošiūnaitė-Budrė, išgirdusi apie tokį raštą, buvo priblokšta: „Dieve šventas... Net neturiu ką pasakyti...“ Pasitikslinusi, kas pasirašė laišką, ji pridūrė: „Gal tiems žmonėms susirinkus į vieną vietą į juos trenkė žaibas…“

Anot D. Tamošiūnaitės-Budrės, trumpesnė, neutrali pavardės forma rodo tik visiškai teisėtą moters norą, kad iš pavardės priesagos nebūtų sprendžiama apie jos šeiminę padėtį „Nematau jokios logikos, kai moterys kaltinamos amoralu vien dėl to, kad nenori atskleisti savo priklausomybės ar nepriklausomybės nuo vyro“, - kalbėjo DELFI pašnekovė.

Ištekėjusi ji prie mergautinės pavardės pridėjo vyro pavardę, tačiau pasirinko ne santuokinę priesagą, o neutralią formą. D. Tamošiūnaitė-Budrė sakė, kad jai buvo svarbu ne nuslėpti santuokinį statusą.

„Dirbu pakankamai viešą darbą ir esu identifikuojama kaip Daiva Tamošiūnaitė, todėl mergautinės pavardės nenorėjau atsisakyti. Tačiau kartu norėjau įtvirtinti bendrumą su vyro šeima. Aišku, galėjau būti Budrienė, bet Budrė man gražiau. Gal kada nors vadinsiuosi tik Daiva Budrė. Neįsivaizduoju, kokiu konservatyviu mąstymu gali būti grįstas pasipiktinimas pavardėmis. Gal jie visi išprotėjo? Man tai netelpa galvoje…“ – sakė D. Tamošiūnaitė-Budrė.

„Lietuvybę reikia saugoti kitaip“

Minėtas laiškas iš Seimo nukeliavo ir į VLKK bei Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą. Pastarosios vadovė Aušrinė Burneikienė teigė visuomet kategoriškai pasisakanti už tai, kad kiekvienam būtina teisė į pasirinkimą.

„Žmogus, sukakęs tam tikrą amžių, turi turėti pasirinkimo laisvę. Varžymas taisyklėmis tokiais metodais, kaip paprašyta, nei mūsų lietuvybės, nei identiteto neišsaugos. Juos reikia kitais būdais puoselėti, saugant meno ir kultūros vertybes, istoriją. Žmogui turi teisę jaustis normaliai ir oriai. Jei žmogui toks pasirinkimas labiau patinka, kodėl gi ne?“ – retoriškai klausė kontrolierė.

Anot jos, tai, kad neutrali pavardės forma buvo reikalinga, rodo pavardžių su galūne -ė gausa. „Niekas nepanaikino taip tiems ponams patinkančių pavardžių su -ytė, -aitė ar -ienė. Juk moterys ne už pavardės teka, o už žmogaus. Kuo mažiau visi turės primestų kompleksų, tuo lengviau bus gyventi“, - DELFI sakė A. Burneikienė.

Laiškas pasirodė keistas ir nelabai gražus

VLKK pirmininkės Irenos Smetonienės žodžiais, „nelabai gražu rašyti tokius raštus“. Anot jos, 2003 m. priimant minėtą nutarimą nuomones išsakę kai kurie kalbininkai į pavardes žiūri kiek kitaip, nei laiško autoriai.

Tradicija moteriškus vardus daryti prie vyriškų pridedant galūnę -ė (Tautvydas – Tautvydė, Tautvilas – Tautvilė) esanti sena. O pavardės, atsiradusios iš vardų ar pravardžių, yra palyginti naujas dalykas, siekiantis tik XVII-XVIIII a., taigi tūkstantmete vertybe jų esą nereikėtų vadinti.

Kita vertus, Pietų Lietuvoje ir anksčiau gyvavo tradicija moteris vadinti neutraliomis pavardėmis (Budrys – Budrė), todėl, anot DELFI pašnekovės, tai nėra tik šių dienų kūrinys.

„Priimant nutarimą buvo įvairių nuomonių – ar tik jis netaikomas senmergėms ar feministėms. Bet sulaukėme tokių argumentų, kad nebegalėjome atsilaikyti, - prisiminė I. Smetonienė. – Mes juk nepanaikinome jokių pavardžių, tik sutarėme, kad gali turėti tokią pavardę, kokios nori. Todėl keista gauti raštą, kuriame rašoma apie moralumą. XXI a. pradžioje rašyti, kad pavardės su priesaga -ienė ar -(i)uvienė rodo priklausymą šeimai…“

I. Smetonienė prisiminė, kad pirmą kartą perskaičiusi Seimo pirmininkui adresuotą laišką šyptelėjo, tačiau vėliau esą pasidarė nebejuokinga: „Nutarimą gali atšaukti tik VLKK. Seimas tikrai neprivers komisijos to daryti. Jos nariai atstovauja lingvistinėms institucijoms. Seimas negali priversti jų vienai ar kitaip spręsti tokius klausimus. Nelabai mokslininkams kas pakomanduos.“

Galūnė -a kalbininkams netiko

Kova už moterų teisę turėti neutralią, jos šeiminės padėties nerodančią pavardę pagreitį įgijo 2003 m., kai žurnalistė, rašytoja Zita Čepaitė dėl to kreipėsi į A. Burneikienę. Dar anksčiau kontrolierei dėl to skundėsi istorikė Danutė Vailionytė-Narkevičienė.

A. Burneikienė pasiūlė VLKK rasti taisyklingą lietuvių kalbos formą, kad moteris galėtų pasirinkti, kokią norėtų turėti pavardę: mergautinę, santuokinę arba neutralią.

Iš pradžių VLKK specialistai atmetė moterų pavardes be priesagos, nes esą archaiškos pavardės yra „lietuvių istorijos ir paveldo dalis“, unikalus kalbos savitumas. Bet kai iš Europos Sąjungos direktyvų į Lietuvos įstatymus atkeliavo „netiesioginės diskriminacijos“ sąvoka, lituanistai pripažino, kad moters pavardę galima sudaryti, pakeičiant vyriškosios giminės galūnę -as, -is, -ys, -us moteriškosios giminės galūne -ė.

Ši lietuvių kalbos gramatikai neprieštaraujanti pavardžių forma leista atsižvelgus į dalies visuomenės nuomonę, kad dėl šeiminę padėtį atskleidžiančių pavardžių priesagų moterys gali patirti diskriminaciją. Galūne -ė pasirinkta atsižvelgus į tarmes. Pasak VLKK, pavardės su galūne -a esančios nepriimtinos, nes tai gausintų bendrinei kalbai nebūdingas moterų pavardžių formas.

Pavardę su galūne -ė gali pasirinkti ne tik ištekančios moterys, bet ir kiekviena, nenorinti atskleisti savo santuokinio statuso. Tėvų pageidavimu tokia pavarde gali būti užregistruota naujagimė, bet tai yra itin reti atvejai.