Tėvai bijos auklėti vaikus
„Kyla klausimas, kas yra racionaliau – priimti įstatymą ar aiškintis, ką galima padaryti, kad smurto būtų mažiau? Pirmu atveju bus paleistas prievartos aparatas, kuris patinka įvairių sričių kontrolieriams. Tokiu būdu manoma spręsti prievartos prieš vaikus problemą, bet didelė tikimybė, kad prasidės psichoemocinis smurtas prieš tėvus.
Taip pat bus ignoruojama kita tiesa – tėvai smurtauja prieš vaikus, kai patys jaučiasi bejėgiai. Taikydami prievartos priemones prieš tėvus mes juos padarytume dar labiau bejėgiais, - teigė jaunas tėvas Seime surengtoje konferencijoje „Augink atsakingai: kūrybingi ir drąsūs vaikai – naujosios kartos pagrindas“.
Pranešėjas sutiko, kad smurtas prieš vaikus vis dėlto neleistinas. Prievarta vaikui sukelia ilgalaikes asmenybę ardančias pasekmes. Toks žmogus vėliau ir pats naudoja prievartą kaip vienintelį santykių palaikymo ar reguliavimo būdą. Tačiau dėmesį, anot jo, reikėtų telkti ne į baudimo mechanizmą, o galvoti apie tai, kaip tėvai galėtų išmokti kitokių, nesmurtinių santykių. Vienas iš sektinų pavyzdžių, A. Ramono teigimu, bažnyčios, kuri stengiasi išsaugoti sveiką ir stiprią šeimą, veikla.
„Specialistai vienareikšmiai tvirtina, kad smurtautojas – taip pat sužalotas žmogus ir bausmės jo neištaisys. Šią smurto grandinę gali nutraukti tik nuo vaikystės skatinami kitokie santykiai šeimoje. Krikščioniškos vertybės kaip tik ir skatina ne smurtą, o tarpusavio supratimą ir meilę. Natūraliausiai tokių santykių žmogus išmoksta šeimoje“, - teigė pranešėjas.
Anot jo, vaiko auklėjimo priemonių prilyginimas smurtui kvepia mažių mažiausiai populizmu. Vaikas turi žinoti ribas. Jis turi žinoti, kas yra gera ir kas yra bloga, turi išmokti susivaldyti ir būti kantrus. Tačiau tėvai neturi pykti ant vaiko kaip asmens, nes pykstama dėl jo poelgių. Bet kokia bausmė neturi pažeisti meilės vaikui ir žmogaus orumo.
„Vaikai jau pradeda žinoti savo laisves ir mainais už pastabą dėl rūkymo pučia dūmus mokytojui į veidą. Vaiko tema kartais yra pasinaudojama siekiant sumenkinti tėvų vaidmenį, kai vaiko auklėjimo priemonė prilyginama smurtui. Nesupratome ir nesuprasime, kai vaiko nuomonės nepaisymas ir auklėjimo tikslais pakeltas balsas bus lyginamas su smurtu ir baudžiamas. Negali būti kišamasi į šeimos vidaus gyvenimą, autonomiją ir teisę į privatumą“, - įsitikinęs Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos Tarybos narys.
Pranešėjo teigimu, šiandien šeima pasaulyje atsidūrė silpnųjų gretose pirmiausiai dėl neteisingo individo laisvės suvokimo, leidžiančio siekti asmeninės gerovės, nepaisant kitų.
„Popiežius Jonas Paulius II taip įvardija nerimą dėl šeimų: klaidingas savarankiškumo suvokimas, didelis chaosas tėvų ir vaikų autoriteto klausimu, praktiniai sunkumai, su kuriais susiduria šeima perduodama vertybes, gausėjančios skyrybos, abortai, dažna sterilizacija, stiprinimas tokio mąstymo būdo, kuris yra priešingas naujos gyvybės atsiradimui.
Mes suprantame atsakingą auginimą kaip veikimą, pastangas, o ne nieko nedarymą, paliekant vaiką ramybei. Ir mes esame sunerimę, ar dalis įstatymuose siūlomų priemonių ir sankcijų nepaskatins būtent tėvų pasyvumo, nes jų veikimas auklėjant vaikus gali tapti valstybinio persekiojimo ir baudimo objektu“, - teigė A. Ramonas.
Anot jo, bažnyčia, kuriai pritaria ir jo vadovaujama asociacija, laikosi principo, kad tėvai pirmieji ir pagrindiniai vaiko auklėtojai. Šeima yra autonominis kolektyvinis darinys. Jame veikia tradicijos, pasirinkti auklėjimo ir ugdymo būdai, gerbiamas ir saugomas privatumas. Tuo tarpu Lietuvoje nagrinėjama daug pasiūlymų, kurie esą gali peržengti šeimos privatumo ribas.
DELFI primena, kad pranešėjas – karštas tradicinės šeimos šalininkas, kuris ne kartą pasisakė, kad valstybė turėtų remti tik santuoką įregistravusius oficialias šeimas.
Švedijoje paauglių nusikalstamumas neišaugo
Švedijos „Gelbėkit vaikus“ atstovas Svenas Winbergas, remdamasis savo šalies patirtimi, pateikė statistiką, bylojančią apie teigiamus visuomenės poslinkius, kai Švedijoje 1979 m. buvo priimtas Nemušimo įstatymas.
Tyrimų duomenimis, šiuo metu Švedijoje fizinės bausmės pasitaiko rečiau nei 10 proc. šeimų. Vis dažniau apie smurto atvejus pranešama policijai, tačiau šiurkštesnių atvejų skaičius labai sumažėjo. Paprastai kalbama apie incidentus, kai baudimas nepalieka jokių žymių ant vaiko kūno.
„Oponentai teigė, kad padidės paauglių nusikalstamumas, tačiau jis išliko stabilus. Nuo 1973 m. vagysčių tarp 15-17 metų paauglių sumažėjo net 21 proc. Vaikų, kurie būtų iškeldinami iš namų dėl mušančių tėvų, arba tėvų, kurie būtų nubausti už vaikų mušimą, taip pat nepadaugėjo“, - vardijo pranešėjas.
Švedijoje tėvų elgesį reguliuojantys įstatymai buvo peržiūrėti po incidento, kai trejų metų mergaitė buvo žiauriai sumušta tėvo, tačiau teismas jį išteisino – esą jis neviršijo savo įgaliojimų bausti dukrą.
Anot S. Winbergo, šiuo įstatymu nesiekiama bausti. Švedijos Baudžiamasis kodeksas nebuvo keistas. Baudžiamoji atsakomybė už fizines bausmes paprastai taikoma tik tais atvejais, jei tėvai tvirkina ar kėsinasi išžaginti savo vaikus. Įstatymo tikslas – keisti visuomenės požiūrį, pripažįstant vaikų, kaip autonominių individų teises. Juk nemušame žmonių, tai kodėl mušame vaikus?
S. Winbergas savo pranešimą pagyvino tikra istorija, puikiai iliustruojančia, su kokiomis problemomis tarpusavio santykiuose susiduria tėvai ir vaikai.
„Alaną mama įspėjo, kad tėvas labai susirūpinęs dėl to, kas atsitiko. „Tik palauk, kol sugrįš“, - Alanas ne kartą girdėjo šią frazę, kai mama būdavo supykusi, bet šįkart ji buvo pasakyta itin griežtai. Tėvas iš tiesų grįžo labai nusiminęs ir ryžtingai nusiteikęs.
Jis liepė Alanui eiti į virtuvę, atsisegti kelnes, atsismaukti trumpikes ir pasilenkti. Pajutęs deginantį skausmą sėdmenyse berniukas pravirko. Baigęs mušti tėvas pasakė: „Tai tau bus pamoka, kad negalima vogti. Dabar padaryk namų darbus ir keliauk į lovą.
Nei vienas iš tėvų nepasiteiravo, kodėl jis paėmė tuos smulkius pinigus iš mamos piniginės. Niekas jo neklausė, kodėl jis kas rytą nebenori į mokyklą. Jis nepasakojo apie skausmą, kurį jautė pažemintas bendraklasių. Jis tik norėjo už tuos pinigus jiems nupirkti saldainių ir taip susigrąžinti draugus.
Jo tėvas nebuvo žiaurus žmogus, atvirkščiai, netgi drovus, bet kartais negalėdavo suvaldyti savo jausmingo ir kūrybingo sūnaus. Nežinodamas, kaip turėtų elgtis geras tėvas, jis elgdavosi žiauriai, nors iki to įvykio fizinių bausmių nenaudojo. Tačiau vagystė jų visuomenėje buvo pats siaubingiausias poelgis, todėl jis ryžosi vaiką mušti, nors pats dėl to labai išgyveno“, - pasakojo Švedijos atstovas.
Po šio incidento, anot pranešėjo, Alano pasitikėjimas tėvu bei jų artimi ryšiai nutrūko ilgam. Jie vėl suartėjo tik prieš tėvo mirtį, kai Alanas suprato, kaip tuo metu jautėsi jo tėvas.
Prieštarauja katalikiškai pasaulėžiūrai?
Šiuo metu visiškas fizinių bausmių vaikams draudimas yra įtvirtintas 24 pasaulio šalyse: Ispanijoje, Venesueloje, Urugvajuje, Portugalijoje, Bulgarijoje, Naujojoje Zelandijoje, Olandijoje, Graikijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Ukrainoje, Islandijoje, Vokietijoje, Izraelyje, Kroatijoje, Latvijoje, Danijoje, Kipre, Austrijoje, Moldovoje, Kosta Rikoje, Norvegijoje, Švedijoje ir Suomijoje.
Toks įstatymas pateiktas ir Lietuvos Seimui, tačiau nebuvo svarstytas. Lietuvoje, kurioje nuo seno vyravo požiūris, kad „beržinė košė“ dar nepakenkė nė vienam vaikui, siūlymas teisės aktais reguliuoti, kaip tėvai elgiasi su savo vaikais, kelia prieštaringas reakcijas.
Įstatymą užregistravusi parlamentarė Ona Valiukevičiūtė skundėsi išgirstanti netgi kaltinimus, kad įstatymas prieštarauja katalikiškoms vertybėms. Esą Šventame rašte teigiama, kad mušti rykšte būtina. Tuo tarpu Jungtinėje Karalystėje veikiančio aljanso „Vaikai yra nemušami!“ koordinatoriaus Peterio Newello teigimu, visos religijos turi humaniškus tikslus ir vaikų nemušimo idėjas palaiko daugelis pasaulio religinių lyderių.