„Jie absoliučiai beviltiški, visi. Tik, sakau – trys tiesiog mikimauzo stiliaus, kiti – tokie vargingi, labai liūdnai atrodantys. O blogiausia, kad tai yra visiškai nesavarankiški žmonės, tai draugų grupių žaisliukai, marionetės (aš nevadinu partijų, nes pas mus nėra partijų, čia tik pavadinimas yra)“, - DELFI sakė A. Šliogeris.
Kiek geresnės nuomonės filosofas laikosi tik apie „tvarkietį“ Valentiną Mazuronį bei socialdemokratą Algirdą Butkevičių. „V. Mazuronis ir socdemų vaikinas – tai šitie tokie nieko, bet matosi, kad bestuburiai“, - nusivylimo neslėpė A. Šliogeris.
Apie save išsikėlusią valstiečių liaudininkų sąjungos garbės pirmininkę Kazimirą Prunskienę filosofas išvis net nepanoro kalbėti, nes toks kalbėjimas būtų „turgaus bobos lygio“. Tuo tarpu tokie kandidatai kaip Lenkų rinkimų akcijos lyderis Valdemaras Tomaševskis bei save išsikėlęs atsargos generolas Česlovas Jezerskas, filosofo nuomone, išvis neturėtų nei dalyvauti rinkimuose, nei dirbti parlamente.
„Normalioje valstybėje, kurioje yra šiokia tokia politika ir sąmoningumas, tokių personažų neturėtų būti. Jie komiški, klounai. Įsivaizduokit Švedijoje ar Norvegijoje tokius personažus? Atsiprašau, bet tai yra gėda“, - piktinosi A. Šliogeris.
Arba už D.Grybauskaitę, arba kvailai mąstai?
„Šįkart viskas vis tiek aišku, tad negali būti dviejų nuomonių – tik kvaila arba protinga. Laimė, laimėjo protinga nuomonė“, - DELFI sakė filosofas ir išsakė džiugesį, kad šįkart žmonės pamatė, kas yra teisinga ir kas klaidinga.
Klausiamas, ar rinkimų euforija, jo nuomone, neprieštaravo sveikam protui, o visa kampanija nebuvo pernelyg palanki vien tik D. Grybauskaitei, A. Šliogeris to nesureikšmino ir pateikė JAV prezidento rinkimų pavyzdį.
„Pažiūrėkit, mūsų idealas Amerika – o kokia ten euforija? Tai išeitų, kad ten ne tik kad nesveika, o tiesiog paranojiška. Kas čia tokio, jeigu žmonės džiaugiasi, kad pagaliau mato aukšto rango žmogų, kuris pretenduoja į prezidentus? Man atrodo, tai natūralus dalykas. O ką čia reikia susiraukti ar kliedėti apie putinizmą?“, - stebėjosi filosofas.
„Čia yra piktų arba kvailų žmonių reakcija, nieko nepadarysi, kvailių yra visada daug“, - pridūrė A. Šliogeris.
L.Bielinis: pralaimėję kandidatai laimėjo kitaip
A. Butkevičius, politologo nuomone, pirmą kartą įšoko į aukštosios politikos lygį, išplėtė savo žinomumo visuomenėje, iš dalies įsitvirtino partijoje. „Tas pirmas įšokimas į naują lygą jam davė labai daug, tad negalim pasakyti, kad jis visiškai pralaimėjo“, - DELFI sakė L. Bielinis.
Panašiai politologas atsiliepė ir apie „tvarkietį“ V. Mazuronį, kurio funkcija, pasak L. Bielinio, buvo „tempti“ į viešumą partiją, mat ši politinė jėga pastaruoju metu praranda turėtą potencialią, kuris buvo pastebimas Rolando Pakso laikais.
„Apie L. Graužinienę galima sakyti, kad dabar ji yra politikė. Ar ji gebėtų būti prezidente – apie tai nekalbėsiu, bet tai, kad ji nepasiekė kažkokio galutinio tikslo, nėra savaime pralaimėjimas, ji laimėjo kitame lygyje“, - svarstė mokslininkas.
Kalbėdamas apie K. Prunskienę, politologas sakė manąs, jog ši politikė tokiu būdu bandė kovoti dėl savo vietos po saule ne tik Lietuvos politikos arenoje, bet ir savo partijoje, kurioje prarado pirmininkės kėdę ir patyrė pralaimėjimą kovodama dėl pirmųjų vietų Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos (LVLS) sąraše Europos Parlamento (EP) rinkimuose.
V. Tomaševskio tikslas, anot L. Bielinio, buvo sutelkti lenkų tautybės rinkėjus ir jis šį tikslą puikiai įgyvendino – už jo kandidatūrą pietryčių Lietuvoje rinkėjai balsavo aktyviau nei už D. Grybauskaitę.
Tuo tarpu Č. Jezerskas, politologo nuomone, į visus klausimus atsakė paskelbęs, kad mąsto apie savo naujos partijos kūrimą. Pasak L. Bielinio, prezidento rinkimais jis siekė patekti į viešąją erdvę, pranešti apie savo egzistavimą ir, galbūt, ateities planus.