„Jeigu nebus visiškai aiškus finansavimo modelis, projektas nejudės į priekį“, – apie muziejaus projekto galimybių studijos būtinumą kalbėjo vicemeras Gintautas Babravičius.
Jo skaičiavimu, muziejaus projekto vystymas mokesčių mokėtojams jau kainavo apie 200 tūkst. litų. „Palyginti su visu projektu, išleista nedaug. Santykį nustatyti sunku – apie 200 tūkst. litų. [...] Nesu įsigilinęs į smulkmenas, detales. Buvo padarytos minimaliausios išlaidos ir jos – dėl prisiimtų anksčiau įsipareigojimų“, – sakė sostinės vicemeras.
Iki šiol nėra žinoma, kiek apskritai galėtų kainuoti muziejaus projekto įgyvendinimas (pastato statybos, darbuotojų komanda, parodos, muziejaus kolekcijos ir pan.). Anksčiau esą skaičiuota, kad projekto įgyvendinimas atsieitų apie 260 mln. litų.
„Skaičiavimai, mano žiniomis, nebuvo daryti. [...] Bendra suma galėtų būti 120–140 mln. dolerių, tačiau tai skaičiavimai „iš kepurės“, – sakė sostinės vicemeras, vadovaujantis specialiai suburtai Ermitažo-Guggenheimo projekto įgyvendinimo darbo grupei, kurioje, pasak jai vadovaujančio G. Babravičiaus, yra apie 12 žmonių iš sostinės administracijos.
Menininkas Gediminas Urbonas retoriškai klausė, ar nevertėtų už planuojamas lėšas Ermitažo-Guggenheimo muziejui sukurti „savo unikalų lietuvišką produktą“.
„Politinė valia [turėti Ermitažo-Guggenheimo muziejų – lrt.lt] yra, nors kaina yra visiškai neaiški. Mes perkame neaišku ką. Šia prasme [pirkti žinomą prekės ženklą – lrt.lt] lietuviai nėra originalūs. [...]
Mokesčių mokėtojų pinigai šiuo atveju yra svarbūs – Guggenheimas kaip prekės ženklas visame pasaulyje yra žinomas kaip pavyzdys sėkmingo komercinio projekto, kitaip tariant, jeigu projektas būtų daromas privačių investicijų lėšomis ir demonstruojant tai kaip atsipirkimo modelį, tai teliktų diskutuoti apie tai, kokias vertybes tas modelis šiuo atveju pristato ar netgi bando įdiegti šioje kultūrinėje terpėje.
Jeigu sakome, kad iš tiesų yra politinė valia, klausiame, kokias vertybes muziejus puoselės? Ir čia yra klausimas, kokią žinią nešame pasauliui – ar siunčiame pranešimą, kad turime 300 ar 500 mln., kuriuos sunkmečiu galime duoti ir ką mes už juos galime nusipirkti. Ir čia daugelis europiečių nustebę manęs klausia, ar iš tikrųjų yra politinė valia mūsų valstybėje skirti būtent Guggenheimui pinigus. [...]
Klausimas, jeigu ta politinė valia leidžia skirti beprotiškus pinigus, tad koks tai iš tiesų galėtų būti muziejus? Nes už tokius pinigus gali nusamdyti geriausius pasaulio specialistus ir sukurti savo unikalų galbūt lietuvišką produktą“, – kalbėjo G. Urbonas.
G. Babravičiaus teigimu, vystyti nacionalinį prekės ženklą yra labai sunku ir „reikalauja milžiniškų lėšų“. „Tai labai liūdna žinia, kad nesame pajėgūs išvystyti nacionalinio prekės ženklo. Kokią mes žinią šiuo atveju mes siunčiame pasauliui – kad mes nesame pajėgūs, kad mes esame pajėgūs nusipirkti labai brangiai“, – kalbėjo G. Urbonas.
„Kategoriškai nesutikčiau, kad perkame neaišku ką. Mes dar nieko neperkame, šiuo metu mes vaikštome po saloną, žiūrinėjame sustatytus automobilius, domimės [...] ir kai priiminėsim sprendimus ir vienom ar kitom sąlygom – ar išsitraukus iš kišenės grynus, ar pasiėmus paskolą, ar lizingo būdu – tai dar pakankamai tolimos ateities klausimas“, – vaizdžiai trečiadienį aiškino G. Babravičius.
Jis taip pat pridūrė siekiantis visiško skaidrumo: esą darbo grupė susitinka su visuomene, svarsto pateiktus siūlymus.