Tik prieš keletą savaičių Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos vadovas J.Marcinkevičius iš neoficialių šaltinių sužinojo, kad Saulėlydžio komisija, švietimo ir mokslo ministrui Gintarui Steponavičiui dar balandį pasiūlius, jau rudenį rengiasi svarstyti galimybę perkelti prie keturių milijonų saugojimo vienetų artėjančios bibliotekos fondus į senuosius Vilniaus universiteto rūmus ir statomą naują Vilniaus universiteto bibliotekos pastatą Saulėtekio miestelyje.
Lietuvoje tik Nacionalinė Martyno Mažvydo ir Vilniaus universiteto bibliotekos saugo kiek daugiau knygų, rankraščių ir kitų dokumentų negu Mokslų akademijos biblioteka.
„Siūlytume svarstyti galimybę konsoliduoti Vilniaus mieste esančias mokslo bibliotekas. <...> Svarstytina galimybė Mokslų akademijos bibliotekos senuosius leidinius perkelti į VU Centrinę biblioteką, kitus – į MKIC (Nacionalinį atviros prieigos mokslinės komunikacijos ir informacijos centrą – aut. past.)“, – rašoma G.Steponavičiaus pasirašytame laiške, siųstame Valstybės valdymo tobulinimo komisijai, žinomai Saulėlydžio komisijos vardu.
Pastarasis cituotas laiško sakinys sukėlė pasipiktinimą Lietuvos mokslo visuomenėje ir bibliotekininkų bendruomenėje, mat niekas suinteresuotųjų grupių apie valdžios ketinamą „galimybę svarstyti“ neinformavo. Juolab kad ši „galimybė svarstyti“ tapo oficialia Saulėlydžio komisijos darbotvarkės dalimi.
Profesinė bendruomenė nieko nenutuokė
„Nepasitarus su suinteresuotomis grupėmis rašinėti tokius raštus, mano supratimu, yra nerimta“, – kritikos negailėjo Lietuvos mokslinių bibliotekų asociacijos pirmininkė, Vilniaus pedagoginio universiteto bibliotekos direktorė Emilija Banionytė.
„Nežinau, kiek ketinimai uždaryti Lietuvos mokslų akademijos biblioteką yra rimti, bet šis laiškas yra registruotas ir nusiųstas vienintelei institucijai. Nuo balandžio mėnesio, kai buvo išsiųstas šis laiškas, niekas iš suinteresuotųjų nebuvo informuotas, kad Saulėlydžio komisija imasi šio klausimo“, – paklaustas, ar rimtai tarp Mokslų akademijos bibliotekos steigėjų vertinami ketinimai išdalyti bibliotekos fondus, „Atgimimui“ sakė Lietuvos mokslų akademijos prezidentas Valdemaras Razumas.
Pasak jo, mokslo bibliotekų optimizavimo galimybės buvo svarstomos ir ankstesnėje Vyriausybėje, tačiau šiuo atveju dabartinė Vyriausybė pasielgė neapdairiai, sukėlė teisėtą pasipiktinimą, nes visiškai nesitarė su profesine bendruomene. Juolab kad iš bibliotekų sutaupyti dešimčių milijonų neišeitų – tai ne biurokratinės, o kultūrinės institucijos. Šioms institucijoms finansavimas ir taip yra nepakankamas.
Tuo tarpu Saulėlydžio komisijos pirmininkas V.Milaknis gautojo rašto nesureikšmino. „Taip, iš tiesų yra gautas laiškas, kuriame pateikta keletas minčių apie mokslo bibliotekų tinklo optimizavimą. Iš tikrųjų mes prašėme visų ministerijų, kad išreikštų visas mintis, kurias jie turi, o mes jau buvome pasiryžę pažiūrėti, kokia yra padėtis valstybėje. Raštas yra gautas, kol kas nereaguota niekaip, išskyrus tai, kad mes apklausėme šiek tiek bibliotekų“, – „Atgimimui“ sakė jis.
Patiksliname, kad „Atgimimo“ turimame viešai neskelbiamame laiške pirmiausia yra kalbama apie mokslinių bibliotekų tinklo optimizavimą. Šiam klausimui yra skirta daugiau kaip pusė laiško. Antrojoje laiško dalyje kalbama apie šiuo metu prasidedantį mokslinių institutų jungimą ir reorganizavimą.
Paklaustas, kokią reikšmę Saulėtekio komisija skiria visuomenės įtraukimui į priimamų sprendimų procesą, V.Milaknis atsakė, kad dialogas su visuomene – prioritetinė šios Vyriausybės darbo sritis.
Saulėlydžio komisija žada viešą diskusiją
„Saulėlydžio komisijos planai pateikti internete, Vyriausybės puslapyje. Darbotvarkės svarstomi klausimai iš anksto yra prieinami visuomenei, visada laukiame pasiūlymų iš nevyriausybinių organizacijų, paprastų aktyvių piliečių elektroniniu paštu, nurodytu mūsų interneto puslapyje. Iki šiol gauti pasiūlymai paprastai buvo labai aktualūs. Jie pridedami prie svarstomos medžiagos, persiunčiami darbo grupėms, kad susipažintų“, – sakė jis.
V.Milaknis pridūrė, kad bendravimo su visuomene mechanizmai artimiausiu metu bus tobulinami. Bus siekiama, kad pasiūlymus būtų galima teikti ne tik Saulėlydžio komisijai, bet ir darbo grupėms, sudarytoms ministerijose.
Pasak jo, dabar spaudoje užsimezgusi tik pirminė diskusija:
„Nebijokime tikrų diskusijų. Kai vieni sako, kad jūs nieko nedarote, o kiti atliepia, kad jūs esate terminatoriai ir viską griaunate, iš tokios diskusijos nieko neišeis. Švietimo ir mokslo ministerija pateikė keletą pasiūlymų. Geri jie ar blogi, yra svarstytinas klausimas“, – sakė jis.
Pasak Saulėlydžio komisijos pirmininko, rugsėjį, kai bus prieita prie bibliotekų optimizavimo klausimo, bus „galima bus surengti viešą diskusiją“, kad visos interesų grupės išsakytų savo argumentus.
Šiuo metu Lietuvos mokslų akademijos biblioteka siekia, kad laiškas, kuriama siūloma galimybė svarstyti Lietuvos mokslų akademijos fondų išdalijimą, būtų apskritai atšauktas ir Saulėlydžio komisija šios galimybės net nesvarstytų.
VU kitos bibliotekos fondų priglausti neturi galimybių
Mokslų akademijos bibliotekos direktoriui J.Marcinkevičiui netrūko agumentų, kodėl biblioteką reikėtų išsaugoti ten, kur ji dabar yra – istorinėje vietoje, buvusiuose Tiškevičių rūmuose, pačiame Vilniaus centre.
Ketinimais svarstyti išdalyti bibliotekos fondus, iškelti ją iš Tiškevičių rūmų, pasak J.Marcinkevičiaus, jau pasipiktino ir Lenkijos ambasada. Pasak jo, svarbu tai, kad biblioteka artėja prie keturių milijonų saugojimo vienetų. Apie ketvirtadalį jos fondų sudaro unikalūs rankraštiniai dokumentai.
Be to, šia biblioteka naudojasi ne tik Lietuvos mokslo ir kultūros darbuotojai, bet kasmet apsilanko per 200 užsienio mokslininkų iš Lenkijos, Vokietijos, Baltarusijos, Ukrainos ir kitų šalių. Jie savo darbuose pateikia nuorodas į Mokslų akademijos bibliotekos fondus. Tad, jei biblioteka būtų panaikinta, nuorodos klaidintų kitus tyrinėtojus, nes tokios bibliotekos jau nebebūtų.
„Bet ir tai ne svarbiausia. Tokią biblioteką uždarius, jos fondus galima kilnoti bet kur, tačiau tokiu atveju žmonėms bibliotekos fondai nebus prieinami mažiausiai ketverius metus. Juk kalbame apie keturis milijonus dokumentų, turinčių unikalius identifikavimo ženklus bibliotekos elektroniniame kataloge ir nuosavus įrašus. Perkeliant fondus būtų keičiama ir supainiojama jų saugojimo vieta. Tad reikėtų milijonus dokumentų kataloguoti iš naujo. Tai tikrai užtruktų ne vienerius metus“, – tikino Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos direktorius J.Marcinkevičius.
J.Marcinkevičius pasakojo ir apie šios bibliotekos ištakas – Vrublevskių biblioteką, kurią savo 1925-ųjų testamentu visuomenės reikmėms paliko advokatas Tadas Vrublevskis. Būtent jo pavedimu tuomet Vilnių valdžiusios Lenkijos valdžios šiai bibliotekai buvo išpirktas Tiškevičių rūmų pastatas pačiame Vilniaus centre. T.Vrublevskio testamente įrašytos dvi sąlygos – niekada neiškelti bibliotekos iš Vilniaus ir neatiduoti bibliotekos fondų Vilniaus universitetui, su kuriuo T.Vrublevskį siejo nekokie santykiai. Iki šiol, J.Marcinkevičiaus teigimu, bibliotekos įkūrėjo valia buvo vykdoma, net ir per karus bei okupacijas.
Statomas Nacionalinis atviros prieigos mokslinės komunikacijos ir informacijos centras (MKIC) yra suvokiamas kaip Vilniaus universiteto bibliotekos priestatas, į kurį laiške siūloma svarstyti perkelti dalį Mokslų akademijos bibliotekos fondų. Laiške minima, kad šiam centrui statyti yra skiriama beveik 100 mln. Lt.
Tačiau Vilniaus universiteto bibliotekos generalinė direktorė Irena Krivienė abejojo galimybe perkelti Mokslų akademijos bibliotekos fondus į Vilniaus universitetą. Ji teigė negirdėjusi, kad universiteto vadovybė būtų svarsčiusi galimybę priglausti kitos bibliotekos fondus, taip pat nieko negirdėjusi, kad apie tai universitetas būtų kalbėjęs su Švietimo ir mokslo ministerija.
Vilniaus universiteto bibliotekos generalinės direktorės teigimu, naujasis pastatas reikalingas universiteto reikmėms. MKIC pastate norima įrengti saugyklas maždaug dviem milijonams saugotinų dokumentų vienetų, dalį Vilniaus universiteto centriniuose rūmuose netelpančių dokumentų perkelti į statomąjį centrą. Pasak jos, laisvų lentynų centriniuose bibliotekos rūmuose neatsiras.
Be to, Vilniaus universiteto biblioteka norėtų pasilikti vietos ir naujiems kaupiamiems dokumentams. I.Krivienės teigimu, suplanuota naujojo pastato kvadratūra visiškai neatitiktų galimybių priimti milijoninius Mokslų akademijos bibliotekos fondus.
Tuo tarpu „Atgimimo“ kalbintasis Saulėlydžio komisijos pirmininkas V.Milaknis apie galimą Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos uždarymą nekalbėjo, nors ir nepaneigė, kad šis klausimas komisijoje bus svarstomas. Jis mieliau pabrėžė, kad būtina kuo greičiau skaitmeninti bibliotekų saugomas vertybes, ir tikino, kad bet kuriuo atveju reikia svarstyti bibliotekų tinklo optimizavimą. Tai darydama, pasak jo, Vyriausybė rūpinasi, kaip efektyvinti bibliotekų veikimą. V.Milaknis tikino, kad valstybė visai nesiekia taupyti mokslinių bibliotekų sąskaita.
„Mes gyvename skaitmeniniame amžiuje. Taigi turėtume siekti, kad iš bet kurios Lietuvos bibliotekos unikalių leidinių skaitmeninės kopijos būtų prieinamos visiems – ne tik tyrėjams, bet ir studijuojančiam jaunimui. Septynias dienas per savaitę, 24 valandas per parą. Pasaulyje tokios bibliotekos atsiranda. Ir nebūtina naudotis originalais. Taip pat svarbu, kad tokių bibliotekų įkainiai nebūtų nepagrįstai dideli. Jie turėtų dengti einamąsias sąnaudas, o ne spręsti kitus klausimus. Tai tokia mano nuomonė, kuri turėtų būti diskutuojama. Jeigu optimizuosime lėšų valdymo prasme, tai, manau, jos turėtų likti tai pačiai bibliotekų sistemai. Galima būtų įsigyti naujus leidinius permetant sutaupytus pinigus skaitmenizavimo programoms. Šį klausimą svarstysime Saulėlydžio komisijoje ne dėl to, kad sutaupytume bibliotekų sąskaita, o atvirkščiai, kad racionaliau naudotume lėšas“, – tikino jis.
Nebepajėgia aptarnauti visų mokslininkų
Lietuvos mokslinių bibliotekų asociacijos pirmininkė Emilija Banionytė, paklausta, ką mano apie mokslinių bibliotekų tinklo optimizavimą, nebuvo nusiteikusi priešiškai.
Ji pasakojo, kad sovietmečiu Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos statusas buvo ypatingas, nes ji aptarnaudavo daug Lietuvos universitetų ir kitų bibliotekų, ji vienintelė prenumeruodavo daugiausia mokslinių žurnalų. Tačiau dabar padėtis pasikeitusi: biblioteka nebeturi tiek lėšų, kad galėtų prenumeruoti visus žurnalus ir elektronines duomenų bazes, reikalingas universitetams, mokslo bendruomenei.
Buvo atsitikę, kad ji visavertiškai galėjo aptarnauti tik dabar reorganizuojamos Mokslų akademijos sistemos institutus. Tad, E.Banionytės nuomone, dabar, kai institutai yra jungiami ir integruojami į universitetus, būtų galima svarstyti, kurias funkcijas Lietuvos mokslinių bibliotekų sistemoje akademijos biblioteka dubliuoja, kokių ne ir kiek prenumeratos naštos ji galėtų dalytis su kitomis bibliotekomis.
Mokslinių bibliotekų asociacijos pirmininkė taip pat pridūrė, kad Lietuvos mokslų akademijos biblioteka užsienio leidėjų dažnai yra suvokiama kaip konsorciumas, aptarnaujantis kitas Lietuvos mokslo institucijų bibliotekas. Tai apsunkina derybas dėl prenumeratų. Be to, sovietmečiu už prenumeruojamus leidinius galėjusi mokėti didelę kainą, Lietuvos mokslų akademijos biblioteka padarė meškos paslaugą – asociacijai kai kurie leidėjai elektroninių duomenų bazių nenori parduoti pigiau, nei anksčiau mokėta.
Tačiau ji pabrėžė, kad bibliotekos naikinimas nėra išeitis sprendžiant šiuos klausimus ir prieš imantis mokslinių bibliotekų tinklo optimizavimo derėtų ne tik kviestis suinteresuotas grupes deryboms, bet ir, nusistačius optimizavimo tikslus, būtinai atlikti galimybių studiją.
Mokslų akademijos biudžetas – per 6 milijonus litų (2009 m. pr. duomenimis)
Prenumerata 1 mln. 248 tūkst.
Darbo užmokestis 3 mln. 376 tūkst.
Kitos išlaidos 1 mln. 687 tūkst.
Bendras biudžetas 6 mln. 311 tūkst.
Šaltinis: Lietuvos mokslų akademijos biblioteka
Siekiama preinamumo
Švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė: siūlydami įsivaizdavome, kad reikėtų atlikti galimybių studiją
– Kodėl ŠMM mano, kad reikėtų ir derėtų konsoliduoti bei optimizuoti Lietuvos mokslo bibliotekų sistemą? Ar dabartinė bibliotekų sistema dirba neveiksmingai?
– Siūlydami mes įsivaizdavome, kad tokiam dalykui turi būti atlikta galimybių studija, jog būtų ištirta situacija.
Jeigu kartais gandai sklinda, kad šitai daroma dėl taupymo ar panašiai, tai čia tokių minčių nebuvo. Pirminis tikslas yra padaryti taip, kad bibliotekos būtų geriau prieinamos ir, kitas dalykas, pasiekti, kad tos saugyklos, kurios yra moderniai, šiuolaikiškai įrengtos, būtų kuo geriau išnaudojamos. Žodžiu, siekiama, kad kuo daugiau žmonių galėtų tais fondais naudotis ir kartu kad tie fondai būtų kiek galima geriau apsaugoti.
– Kalbant apie mokslo bibliotekose dirbančius specialistus, ar neatsitiktų taip, kad kai kurie iš jų netektų darbo?
– Toks klausimas dar tikrai yra ankstyvas. Akivaizdu, kad reikia išsiaiškinti, kokia yra padėtis, kur kiek žmonių dirba, prie kokių mokslinių centrų būtų gerai pritraukti bibliotekas, kokios bibliotekos labiau tiktų visuomeniniam vartojimui. Į visus šiuos klausimus reikia atsakyti. Norime, kad Vilniuje būtų solidi mokslo biblioteka.
– Optimizavimo ir konsolidavimo klausimais jau dabar girdisi nemažai nepatenkintųjų balsų. Jeigu iš tikrųjų jūsų siūlomi pokyčiai turėtų išeiti tik į naudą, tai kokie galėtų būti tų nepatenkintųjų motyvai?
– Turbūt tik jie galėtų pasakyti. Manau, kad remiamasi gandais.
– Galbūt baiminamasi dėl daugelio dalykų, tarkime, kad ir dėl pastatų, kuriuose šiuo metu įsikūrusios bibliotekos. Ar neketinama bibliotekų iškelti iš tų pastatų, ar apskritai iš miesto centro?
– Kaip jau minėjau, vienas dalykas, kuris buvo svarstomas, yra tas, kad galbūt kai kurios bibliotekos galėtų būti arčiau tyrimo centrų. Pavyzdžiui, yra medicinos tyrimų centras Santariškėse. Gal iš tikrųjų medicinos biblioteka galėtų būti arčiau Santariškių. Reikėtų ištirti, koks yra kontingentas tų, kurie dabar lankosi mokslo bibliotekose, ir atsakyti į daugelį kitų klausimų. Gali būti, kad kokia nors specializuota biblioteka, turinti labai gerus fondus, yra menkai prieinama vien todėl, kad yra labai toli nuo tyrimo centrų. Juk važiuoti pusantros valandos, kad porą valandų pasėdėtum bibliotekoje, tikrai neverta.
Unikali vieta
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentas Arvydas Pacevičius: „Mokslų akademijos biblioteka veikė karų ir kitų negandų metais, o dabar tėra juokingas „sunkmetis“
– Ką Jūs manote apie galimą Mokslų akademijos bibliotekos (MAB) uždarymą?
– Į bet kokius ,,uždarymus“, ,,reorganizavimus“, neišnagrinėjus priežasčių ir aplinkybių su profesine aplinka, o ypač ,,uždaromaisiais“, žiūriu neigiamai. Ypač šiuo atveju, nes kalbame apie institucinę biblioteką, turinčią turtingą, unikalią istoriją ir rinkinius. Apskritai teigčiau, kad MAB, arba Vrublevskių biblioteka, yra unikali ,,atminties vieta“ (vartojant garsaus tyrinėtojo Pierre Nora terminologiją), o ne tik istorinių svarstymų objektas vertinant čia sukauptą paveldą arba diskutuojant su lenkų istoriografija, teigiančia, kad 1939 m. ,,Vrublevskių biblioteką užgrobė LR valdžia“. MAB biblioteka – tai LDK atminties viešpatija, ją kūrė – bendromis pastangomis – viso Vilniaus ir Lietuvos inteligentija, kalbanti anuomet dažniausiai lenkiškai. Taip, biblioteką galima uždaryti ar panaikinti, bet istorinės atminties tokiu būdu, panašiu į romėnų pastangas ištrinti Kartaginą iš atminties ją sulyginant su žeme ir apibarstant druska, nesunaikinsi...
Kita vertus, nemačiau konkrečių dokumentų, kuriuose būtų kalbama apie MAB uždarymą. Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) rašte Saulėlydžio komisijai minima ,,galimybė Mokslų akademijos bibliotekos senuosius leidinius perkelti į VU Centrinę biblioteką, kitus – į MKIC“, taigi kalbama apie istorinių fondų išskaidymą, o tai, mano nuomone, yra labai blogai. Kodėl? Ogi todėl, kad daugelis kolekcijų MAB yra kauptos ilgai ir sistemingai, taip pat prisimintina, kad bet koks istorinių rinkinių perkėlimas pakeičia jų vietą erdvėje, o tai sukelia didelę sumaištį tarp vartotojų.
Galiausiai būtų pažeistas istorinis teisingumas, mat nuo Vrublevskių bibliotekos įkūrimo nepraėjo nė šimtas metų. Egzistuoja testamentas su tam tikrais įpareigojimais nekeisti rinkinių saugojimo vietos. Tačiau mielai siūlyčiau visuomenei padiskutuoti dėl Vrublevskių pavadinimo grąžinimo šiai bibliotekai. Mat netgi pokariniai ,,trofėjai“ (pavyzdžiui, Juozo Jurginio ir Povilo Pakarklio pastangomis atvežta unikali medžiaga iš Karaliaučiaus) buvo ,,auginami“ ant istorinio visos Lietuvos istorinį paveldą atspindinčio pagrindo.
– Koks, Jūsų manymu, gali būti Lietuvos mokslinių bibliotekų sistemos pertvarkymų tikslas?
– Pertvarkymų Lietuvos mokslinių bibliotekų sistemoje tikslai gali būti keliaropi. Tai – paspartinti bendros informacinės infrastruktūros sukūrimą, mat iki šiol tokia neegzistuoja; optimizuoti tinklą ir išteklius skaitmeninimo ir skaitmeninio turinio pateikimo visuomenei požiūriu, mat iki šiol skaitmeninimas vyko ir tebevyksta chaotiškai; atnaujinti, atjauninti personalą, darbuotojus, nes reikia naujų įgūdžių ir kompetencijų valdant informaciją virtualioje, globalioje erdvėje.
– „Žinių radijo” laidoje švietimo ir mokslo ministro visuomeninis patarėjas Paulius Subačius kalbėjo, kad fondai, esantys MAB, nėra niekuo išskirtiniai, nėra natūraliai susidarę. Be to, kad vertingas viso labo yra pats pastatas ir turimi katalogai, o ne personalas (P.Subačiaus žodžiais tariant, „etatų rinkinys”). Kokie yra kriterijai vertinant mokslinių bibliotekų vertingumą?
– Jeigu kolega Paulius Subačius taip teigė, tai pasikarščiavo arba nežino MAB istorijos ir ištakų. LMAB saugomi unikalūs sapudiniai ir rankraščių rinkiniai, sistemingai kaupti siekiant surinkti vienoje vietoje visą rankraštinį ir spaudos paveldą, taip pat muziejinius objektus (tarpukariu prie bibliotekos veikė Vilniaus ikonografijos muziejus, buvo sukaupti turtingi numizmatikos ir kt. muziejiniai rinkiniai, netgi šumerų molinės lentelės), susijusius su istorine Lietuva (LDK). Tai buvo daroma kryptingai daugelio privačių kolekcininkų pastangomis XIX a., kai autentišką institucinę kultūrą draudė ar sąmoningai naikino caro valdžia, o paskui - advokato ir kolekcininko Tado Vrublevskio pastangomis.
Jis, beje, kartu su bičiuliais šią biblioteką, valdomą labai demokratiškai ir kolegialiai, ir įkūrė 1912 metais. Manau, kad istoriškai žiūrint būtų teisingiausia šiai bibliotekai grąžinti Vrublevskių bibliotekos vardą. Tuomet aistros aprimtų, nes šios bibliotekos fondų vertė yra neįkainojama, o juos išskaidydami padarytume, nebijau to žodžio, kultūrinį nusikaltimą. Dėl bibliotekų veiklos vertinimo kriterijų, fondų vertės nustatymo reikėtų kalbėti atskirai, tai platus klausimas, tokia metodika egzistuoja, tačiau nemanau, kad iki tokių dalykų Lietuvoje bus nusirista šiuo konkrečiu atveju.
– Ką, Jūsų manymu, kriziniu taupymo laikotarpiu Lietuvos mokslinių bibliotekų tinkle būtų galima „optimizuoti” daugiau ar mažiau neskausmingai?
– Bibliotekos, ypač mokslinės, nėra ta grandis, kurios sąskaita galima būtų taupyti, netgi šios krizės akivaizdoje. Bibliotekos, tarp jų ir MAB, veikė karų ir kitų negandų metais, o dabar tėra juokingas ,,sunkmetis“. Tačiau taupyti, racionaliau naudoti išteklius reikia. Ypač didelis dėmesys kreiptinas į darbuotojų kvalifikacijos kėlimą.
– Kaip vertinate Saulėlydžio komisijoje ir Švietimo ir mokslo ministerijoje dirbančių specialistų kompetenciją sprendžiant socialinio ir kultūrinio paveldo likimą reformuojant Lietuvos mokslo ir studijų sistemą?
– ŠMM apskritai nekuruoja bibliotekų paveldo aspektu, tuo rūpinasi Kultūros ministerija. Manau, kad dėl žinybinio pavaldumo problemų, specialistų nekompetencijos ir kyla tokie nesusipratimai kaip šis, susijęs su MAB. Akivaizdu, kad mechanizmas priimant sprendimus dėl optimizavimo įtraukti įvairias interesų grupes nėra pakankamas, beje, sprendžiant ne tik šį, bet ir daugelį kitų kultūros ir mokslo klausimų.
Beje, kilnojamojo paveldo, ypač mokslinio, statusas apskritai LR įstatymais nėra iki galo reglamentuotas. Sprendžiant tokius klausimus, kaip šis, būtina remtis ekspertų nuomone, nepamirštant, savaime aišku, institucijų, kurių likimas sprendžiamas, atstovų.
„Atgimine” taip pat skaitykite:
Aki Kaurismaki: „Netikėkite tuo, ką skaitote“
Vilniuje surengtą kino festivalį „Kinas prieš melą” lydėjo Lietuvoje kalinčių Gataevų sutuoktinių pavardė. Apie čečėnų poros likimą ir kino įtaką visuomenės gyvenime su vienu garsiausių Suomijos režisieriumi Aki Kaurismaki ir jo kolege Pirjo Honkasalo kalbėjosi Neringa Lašienė ir Andrius Raskazovas.
„Vaikai – tarp pinigų ir meilės”
Lietuvoje, suteikiančioje bene ilgiausias vaiko priežiūros atostogas, vis nesiliauja diskusijos apie motinystės
išmokas. Daiva Šeškauskaitė apžvelgia, kaip pasaulio valstybės skatina tėvus gimdyti ir auginti vaikus.
„Reikia tikėjimo, kad krizė laikina”
Lietuvos kariuomenės prioritetus lems politikų sprendimai ir
sumažėjusios finansinės išgalės. Mažėjančias karių pajamas turi atstoti jų patriotizmas. Kuriant aktyvųjį rezervą, bus siūloma vėl prisiminti visuotinę karinę prievolę. Apie laukiančius iššūkius naująjį kariuomenės vadą generolą majorą Arvydą Pocių kalbina Aleksandras Matonis.
„Chaltūrai“ netaupoma”
Tarptautinio valiutos fondo parama gali būti sūris pelėkautuose, bet jo rekomendacijose išskirtas sritis kritiškai ir savarankiškai panagrinėti verta, mano Daiva Repečkaitė.
„Idėjos ir lyderystė”
Kovojančiai dėl Nepriklausomybės Lietuvai bendraujant su Maskva ne kartą teko imtis iniciatyvos. Apie idėjomis paremtą lyderystę vaduojantis iš Sovietų Sąjungos – Vytautas Landsbergis.
„Šnipas su pomirtine teise atgailauti”
„Nesileiskime dar kartą suvedžiojami Anthony Blunto. Šis aukštuomenės atstovas nesigaili savo aukų”, – taip liepos pabaigoje visuomenei
atvertus garsiausio britų šnipo Anthony Blunto memuarus įvertino
apžvalgininkai. Sovietams tūkstančius dokumentų perdavusio A.Blunto pomirtiniu pasiteisinimu domėjosi Vytautė Šmaižytė.