Vieni iš pagrindinių Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų kūrėjų (dabar jau abu – pulkininkai) šiuo metu užima aukštas pareigas kariuomenėje, tačiau dėl jų tarnybos specifikos jų pavardės neskelbtinos.
Į Aukščiausiąją Tarybą šie savanoriai atėjo netrukus po Nepriklausomybės atkūrimo, dar prieš įsteigiant Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyrių (ATAS) 1990-ųjų birželį. Vienas tuo metu buvo studentas, kitas ką tik grįžęs iš privalomosios tarnybos sovietų kariuomenėje. Vos įsteigus ATAS abu ten pradėjo tarnybą.
Apsaugos skyriaus sąskaitoje yra daug įvairių operacijų bei susirėmimų su raudonaisiais ir kriminaliniais nusikaltėliais (tuo metu silpnos teisėsaugos struktūros beveik nieko negalėjo padaryti organizuotoms gaujoms ir ATAS buvo vienintelė tarnyba, davusi „Vilniaus brigadai“ ir pan. deramą atkirtį). ATAS pareigūnai dalyvavo ne viename susirėmime su rusų kariškiais (prie dabartinių Vyriausybės rūmų, kur slėpėsi komunistų vadeivos, prie Pedagoginio universiteto tilto, kur žuvo savanoris Artūras Sakalauskas, o peršautas rusų spec. pajėgų kareivis paimtas į nelaisvę ir pan.).
„Jedinstvo“ ginklai – buteliai ir stiklinės
Tačiau pulkininkai, paklausti, kas jiems labiausiai įstrigo į atmintį iš to meto įvykių, prisiminė 1991-ųjų sausio 8-ąją. DELFI primena, kad tą dieną žmonės pirmą kartą pamatė naująsias maisto kainas, kurias labai smarkiai pakėlė Kazimiros Prunskienės vyriausybė. Tuo iškart pasinaudojo prosovietinė organizacija „Jedinstvo“ ir pabandė užimti parlamento rūmus (o kainas sukėlusios Vyriausybės vadovė tą rytą išskrido į Maskvą).
„Dar prieš sausio 8-ąją ATAS jau turėjo informacijos, kad rusai imsis aktyvių veiksmų. Todėl vyrai jau gyveno parlamente beveik iš ten neišeidami. Gavome žinių, kad „Jedinstvo“ bandys provokuoti minią ir užimti rūmus“, - prisiminė vienas iš pašnekovų.
Prie Aukščiausios Tarybos susirinko didžiulė minia. ATAS ir Krašto apsaugos departamento vyrai išėjo į lauką. Pradžioje minia buvo rami, žmonės netgi šnekučiavosi su rūmų apsauga.
Bet minia vis augo, joje daugėjo neblaivių asmenų, savo darbą pradėjo minią kaitinę provokatoriai: bandė sukelti muštynes, šūkavo patys pastūmę moterį ant apsaugininkų ir t.t.
Minia kelis kartus bandė prasiveržti į parlamentą. Susikabinę rankomis gynėjai (neturėję nei šalmų, nei skydų, nei dujų) įėjimą dengė savo kūnais. Visą laiką buvo laukiama milicijos pastiprinimo, bet jo vis nebuvo, nors ATAS vadovybė apie „Jedinstvo“ planus šturmuoti parlamentą buvo iš anksto pranešusi tuometiniam vidaus reikalų ministrui Marijonui Misiukoniui.
Maždaug po trijų valandų, besibaigiant jėgoms, pagaliau atvyko milicijos ypatingasis būrys OMON (kitą dieną jis skilo į prosovietinę ir lietuvišką dalis). Bet miniai tai įspūdžio nepadarė – ji jau buvo užkaitusi.
Milicijos būriui vadovavo du kapitonai – rusas ir lietuvis. Rusas milicininkams liepė nieko nedaryti ir trauktis, bet tai daryti griežtai uždraudė antrasis kapitonas. Jis liepė baigti bet kokias kalbas ir vykdyti įsakymą padėti rūmų gynėjams.
Tuo metu į gynėjus pasipylė viskas, ką minią turėjo po ranka: buteliai, stiklinės, ledo gabalai ir kt. Buvo sužeistas ne vienas vyras. Kai draugai į rūmų vidų parvilko ir vieną iš DELFI pašnekovų krauju užlietu veidu, gynėjams buvo įsakyta panaudoti rūmų priešgaisrinės apsaugos įrangą – pro duris į įniršusią minią buvo paleistas ledinis vanduo.
Tačiau, gynėjų manymu, ne tai apsaugojo parlamentą. „Tuo metu susirinko lietuviai su vėliavomis, prasibrovė prie Seimo sienų, užėmė pozicijas prie langų. „Jedinstvenininkai“ suprato, kad praleido progą“, - pasakojo vienas iš pulkininkų.
Vyrai prisiminė vieną rusą, bandžiusį raminti minią – baigėsi tuo, kad „jedinstvenininkai“ jį ėmė mušti. Tai matydami parlamento gynėjai žmogui leido pasislėpti rūmuose, bet jam įbėgus viduje buvę vyrai pamanė, jog prasiveržė „jedinstveninkas“ ir puolė jį velėti. Laimei, jį kažkas laiku atpažino. Vyras nepyko, sakė, suprantąs viską. Po to jis dar rado jėgų su Vytautu Landsbergiu per langą kreiptis į minią.
Evoliucija: nuo savanorių iki profesionalų
Po kairiųjų pergalės rinkimuose ATAS buvo pradėtas tyliai naikinti, vėliau tarnyba buvo prijungta prie Vidaus reikalų ministerijos. Tada daug žmonių, tarnavusių skyriuje nuo jo įkūrimo, išėjo iš darbo. Abu būsimieji pulkininkai netrukus pradėjo tarnybą kariuomenėje, Savanoriškoje krašto apsaugos tarnyboje. Ten jų iniciatyva buvo padėti pamatai būsimosioms Specialiųjų operacijų pajėgoms.
„Prisiminus tuos vyrus 1991 metais, ginkluotus tik medžiokliniais šautuvais, pasiruošusius išmušti bet kokius priešus, ir prisiminus tuos pačius vyrus, dabar atliekančius savo pareigą Afganistane, „Aitvaro“ eskadronuose, galima pasidžiaugti, kad išliko tas pats motyvacijos ir nusiteikimo lygis. Norėtusi matyti daugiau tokių sveikų ambicijų bei ryžto ir visuomenėje, ir kariuomenėje, vietoj skeptiškų komentarų ir abejonių“, - sakė ne vieną kovinį apdovanojimą Afganistane užsitarnavęs karininkas.
Fizikų raudonoji propaganda nepaveikė
Krašto apsaugos ministerijos vyresnioji patarėja dr. Janina Šleivytė – taip pat 1990-ųjų savanorė. Seime ji atsirado netrukus po Kovo 11-osios. Artūras Skučas ją pakvietė į Informacinę tarnybą, kuri po poros mėnesių buvo performuota į ATAS.
Tai buvo labai netikėtas jaunos mokslininkės gyvenimo posūkis – J. Šleivytė buvo ką tik apsigynusi astrofizikos disertaciją, dirbo Mokslų akademijos Teorinės fizikos ir astronomijos institute. „Fizikai buvo labai aktyvūs Sąjūdyje. Gal todėl, kad pasinėrę į mokslą mes buvome beveik nepasiekiami sovietinei propagandai ir mūsų smegenys nebuvo jos praplautos“, - pasakojo ministerijos patarėja.
ATAS ji dirbo Personalo skyriaus vadove. „Iš tarnybos išėjau po to, kai 1992-iais rinkimuose nugalėjo kairieji ir ATAS buvo beveik sugriautas. Tada daug žmonių išėjo iš tarnybos“, - prisiminė J. Šleivytė.
Bet 1996 metų rinkimuose vėl nugalėjo dešiniosios jėgos ir astrofizikė pradėjo dirbti Krašto apsaugos ministerijoje. Nuo to meto J. Šleivytė su krašto apsauga nebesiskyrė. „Dėkoju Dievui, kad man teko gyventi tuo laiku“, - apie valstybės atkūrimo laikus sakė J. Šleivytė.
Garbės reikalas
Dabartinio sausumos pajėgų vado brigados generolo Vytauto Jono Žuko kelias į kariuomenę prasidėjo nuo Sąjūdžio žaliaraiščių. Tuo metu jis studijavo istoriją ir dirbo Vytauto Didžiojo karo muziejuje. 1990-ųjų birželį jis pradėjo tarnybą Krašto apsaugos departamento 2-ajame skyriuje – rinko informaciją apie sovietų kariuomenę. Taip pat dalyvavo formuojant pasienio tarnybą.
V. J. Žukas, paklaustas, kas jam labiausiai įstrigo į atmintį, sakė: „Be abejo, labiausiai sukrėtė sausio įvykiai. Nors ir jautėme, kad greit bus atomazga, – gyvenome nuolatinėje įtampoje. Sausį buvo peržengta riba – žuvo žmonės. Sužinoję, kad yra žuvusiųjų, supratome, kad jie eis toliau, čia tik pradžia. Būdami Aukščiausioje Taryboje jautėmės turbūt panašiai, kaip bunkeryje sėdintys partizanai, kai viršuje vaikščiodavo NKVD kareiviai ir virbais smaigstydavo žemę ieškodami slėptuvės“.
Labai įsimintinas buvo atomazgos laukimas iki pat pučo pabaigos. „Tai buvo idealistinis laikas. Tada niekas negalvojo apie pinigus... Kitam jų žingsniui mes turėjome pasipriešinti. Tai buvo garbės reikalas. 1941-aisiais tai neįvyko. Dabar tą garbę turim atstatyt, nesvarbu, kad kariuomenė maža ir blogai ginkluota. Laukimas buvo sunkiausias dalykas“, - pasakojo Sausumos pajėgų vadas.
Pirmųjų karių veiksmai užpuolus sovietams buvo keliskart keičiami. Pirmoji Krašto apsaugos departamento būstinė buvo T. Kosciuškos gatvėje (dabar tame pastate – Danijos ambasada). Pasklidus gandui, kad rusai tuoj puls departamentą, susirinko 10-15 vyrų ir nusprendė, kad puolimo atveju jie ginsis, o vienas išneš vėliavą. Bet tuo metu šturmas neįvyko, o vėliau, departamentui persikrausčius į Viršuliškes, buvo nutarta pastatą atiduoti be pasipriešinimo ir trauktis į Seimą, kur turėjo įvykti didžiausias mūšis. Beje, vėliavą išnešti buvo patikėta dabartiniam Karo policijos vadui Ričardui Pociui.
Iš tarnybos kariuomenėje V. J. Žukas nebuvo pasitraukęs nė dienai – šiemet jis švęs savo tarnybos 20-metį.
Atsisveikino su šeima
Aukščiausiąjį postą krašto apsaugoje iš ano meto Nepriklausomybės ginėjų dabar užima kariuomenės vadas generolas majoras Arvydas Pocius. Iškart po Nepriklausomybės atkūrimo jis kartu su kitais žaliaraisčiais ir savanoriais saugojo parlamentą. Paskui grįžo į darbą Lietuvos valstybiniame kūno kultūros ir sporto departamente (A. Pocius buvo vyriausiuoju dziudo ir savigynos imtynių treneriu). Tačiau grįždamas į darbą jau susikūrusio ATAS vyrams pažadėjo ateiti, kai reikės.
Sausį prasidėjus neramumams A. Pocius grįžo į Seimą ir ten sausio 11-ąją davė kario priesaiką.
Vienas iš labiausiai įsiminusių to meto įvykių kariuomenės vadui – savanorio A. Sakalausko žūtis. „Kai atnešė jo kruviną pažymėjimą... Kitą rytą jo tėvus atvežė į parlamentą. Motina nualpo... Tai visam gyvenimui į atmintį įstringa“, - sakė A. Pocius.
Prasidėjus pučui iškilo didelis pavojus Nepriklausomybės gynėjų šeimoms. O aukštesnes pareigas užėmusiųjų artimiesiems kilo itin didelis pavojus. „Šeimos būtų nukentėję, jei mus būtų nukovę ar suėmę. Kaip pokary, kai vyrai išeidavo į miškus, o jų šeimas ištremdavo“, - sakė karininkas.
Todėl A. Pociaus žmoną ir vaikus draugai išvežė iš miesto ir paslėpė. Prieš tai trumpam juos užvežę prie Seimo, kad atsisveikintų su vyru ir tėvu. „Nebuvo paprasta per kelias minutes atsisveikinti, pasakyti viską, ką nori, - prisiminė generolas majoras. - Po daug metų paklausiau vaikų ar jie dar atsimena tai. Maniau, bent jau dukra, kuri tuo metu buvo mažytė, neatsimins. Pasirodo, viską atsimena“.
1990-1991 metų savanoriai – trečioji XX amžiaus savanorių karta. „Mūsų karta savo pareigą atliko. Žmonės ėjo ginti ne valdžios, o valstybės. Be jokios naudos sau. Jie ėjo aukotis suprasdami, prieš kokią galybę stoja“, - sakė A. Pocius.
Jo manymu, jei dabar vėl iškiltų grėsmė valstybei, vėl susirinktų minios, kuriose būtų daug jaunimo: „Manėme, kad panaikinus privalomąją karo tarnybą sumažės savanorių Krašto apsaugos savanorių pajėgose (tarnaujantieji KASP būdavo atleidžiami nuo privalomosios tarnybos – red. past.). Bet nesumažėjo – eina ir vaikinai, ir merginos. Tauta ruošiasi ginti savo valstybę. Beje, gimusieji 1990-aisiaisjau studijuoja Karo akademijos pirmame kurse“.
A. Pocius neabejoja, kad sunkmetis, bloga ekonominė padėtis, nesibaigiantys skandalai dėl valdžios veikėjų ir pan. nesutrukdytų tautai ginti Lietuvą: „Sunkmetis, žmonės nepatenkinti, bet lietuvių toks bruožas – iškilus pavojui tauta susivienija gintis ir išvyti priešą. Todėl valstybė ir išliko“.
