V. Ušackas, anot leidinio, kol kas yra paskutinis D. Grybauskaitės į užsienį ištremtas diplomatas. Pernai rudenį buvęs prezidento Valdo Adamkaus patarėjas užsienio politikos klausimais Valteris Baliukonis turėjo tapti Lietuvos ambasadoriumi Ispanijoje – tam buvo gautas tiek mūsų šalies Vyriausybės, tiek Ispanijos palaiminimas. Tačiau kai jo patvirtinimo dokumentai pasiekė valstybės vadovę, ši juos išmetė į šiukšlių dėžę. Diplomatui esą pakišo koją trintis su D. Grybauskaite, jai einant už ES biudžetą atsakingos eurokomisarės pareigas. Madridą V. Baliukoniui teko pamiršti – jis buvo išsiųstas į Kabulą vadovauti Lietuvos misijai.
„Tada atėjo V. Ušacko eilė, kuris gruodį, kai Lietuva įsivėlė į tamsią istoriją dėl CŽV kalėjimo netoli Vilniaus, neigė šį pragaištingą atskleidimą. V. Ušackas pareiškė, kad net jei sulaikymo centrai ir egzistavo, juose nebuvo laikomi kaliniai. D. Grybauskaitė norėjo girdėti ne tai. Tyrėjai negalėjo nustatyti, ar CŽV patalpose būta kalinių – būtent tai V. Ušackas sumaniai akcentavo. D. Grybauskaitė norėjo, kad Lietuva „pripažintų ir gailėtųsi“ dėl slaptų kalėjimų, todėl ją suerzino V. Ušacko „nesąmonė ir pamiršk“ požiūris. Netrukus ji išreiškė nepasitikėjimą ir jis, nepartinis Vyriausybės narys, neturėjo kitos išeities, tik sausį atsistatydinti.“
Jau po kelių dienų eksministras tapo pretendentu užimti ES specialiojo atstovo Afganistane postą ir vasario pabaigoje buvo pasirinktas šiam darbui „Tremtinys numeris du“, – apibendrino žurnalistas.
Rašinyje išsamiai nušviesta V. Ušacko karjera diplomatinėje tarnyboje nuo 1991 m., kai Lietuva faktiškai tapo nepriklausoma nuo SSRS. Diplomatas „du dešimtmečius nenuilsdamas dirbo kurdamas Lietuvos įvaizdį ir saugodamas jį nuo nepageidaujamų trikdžių iš išorės bei vidaus kvailybių“. Kai pernai birželį Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslaw Sikorski pareiškė, kad Lenkija tarpukariu nebuvo okupavusi Vilniaus, jo kolega Lietuvoje nedvejodamas sureagavo į „didįjį brolį“.
Kai Jungtinės Karalystės opozicinės konservatorių partijos lyderis Davidas Cameronas nesėkmingai pajuokavo apie vienakojes lietuvių lesbietes, tuomet Londone ambasadoriavęs V. Ušackas priminė politikui, kad jo šalyje gyvena apie 100 tūkst. atvykėlių iš Lietuvos. Po prezidento Rolando Pakso apkaltos V. Ušackas, kuris tuomet buvo ambasadorius Vašingtone, esą stengėsi sumenkinti žalą Lietuvos įvaizdžiui.
Todėl, anot žurnalisto, nieko keisto, kad šaliai atsidūrus kritikos ir kaltinimų, neva ji tapo JAV liokajumi ir leido CŽV šmėkloms įrengti kankinimų kambarius, ugnyje, V. Ušackas pasitelkė savo viešųjų ryšių sugebėjimus situacijai suvaldyti. Toks esąs Baltijos šalių diplomatijos menas: Vašingtonas turi likti patenkintas, Briuselio direktyvos – vykdomos, Maskva – laikoma atokiai, o tokios šalys, kaip Ukraina ir Gruzija, ganomos kelyje į demokratiją.
Rašinyje priminta, kad V. Ušackas buvo pirmas Lietuvos derybininkas dėl narystės ES ir buvo savotiškas ryšininkas su NATO.
„V. Ušacko požiūris į Rusiją vertas pagyrų. Nors jo tėvas, senelis ir močiutė buvo ištremti į Sibirą, o motiną 1947 m. už pagalbą partizanams peršovė NKVD kareiviai, jis nelaiko akmens užantyje“, – pažymėjo žurnalistas, bet priminė, kad „Rusijos meškos raminimas yra vienas dalykas, o iššūkiai Afganistane – visai kas kita“.
Ten esą bus išbandyti visi diplomato sugebėjimai. Kaip ES pasiuntinys, jis turės koordinuoti veiksmus su kitais didžiaisiais žaidėjais – JAV ir NATO, bandyti išgyventi tarp Afganistano genčių, nepaisant nepaliaujančio smurto, ir lenkti jas prie įstatymais besivadovaujančios vyriausybės.
Straipsnyje cituojami buvusio NBA žaidėjo Šarūno Marčiulionio, gero V. Ušacko bičiulio žodžiai, esą šis yra aktyvus, puikiai bendraujantis ir sugebantis rasti kalbą su pačiais įvairiausiais žmonėmis. Jam sportas esąs vienas iš būdų megzti neformalius ryšius: V. Ušackas organizuodavo golfo bei teniso turnyrus Vilniuje reziduojantiems diplomatams ir tikisi, kad tą patį pavyks daryti Afganistane. Anot žurnalisto, eksministras pernai Čagčarane, Afganistano Goro provincijos sostinėje, žaidė krepšinį su vietos gyventojais (iš tiesų žaidė su Lietuvos vadovaujamos Provincijos atkūrimo grupės kariais).
„Jei D. Grybauskaitė tęs savo pasirinktą politiką, Afganistane bus nesunku suformuoti ištremtų Lietuvos diplomatų krepšinio komandą“, – ironiškai savo rašinį baigė G. Peachas.
Dabar kritikuojantis Lietuvos vadovės sprendimus, 2005 m. savaitraštis „European Voice“ buvo paskelbęs ją Metų komisare už „neišsenkančias pastangas reformuoti ES biudžetą, siekiant kuo didesnę jo išlaidų dalį skirti tyrimams, plėtrai ir kitoms ES veikloms, galinčioms paspartinti ES konkurencingumą“.