Čia jis gydytas nuo gruodžio 7-osios, kai savo namų laiptinėje per nelaimingą atsitikimą patyrė sunkią galvos smegenų traumą ir kaklo slankstelio lūžį. J. Marcinkevičius buvo vienas įtakingiausių nepriklausomos valstybės atkūrimo veikėjų.
Poetas, dramaturgas, prozininkas, vertėjas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys J. Marcinkevičius gimė 1930 m. kovo 10 d. Važatkiemyje, Prienų r. Į mokslus kibti pradėjo Alksniakiemio pradžios mokykloje. Nuo pat mažens jam patiko lietuvių kalba, domėjosi poetų gyvenimais. Mokėsi Prienų „Žiburio" gimnazijoje.
1954 m. J. Marcinkevičius baigė Vilniaus universiteto istorijos ir filologijos fakultetą. Kurį laiką dirbo redakcijose, buvo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos sekretorius, vėliau – pirmininko pavaduotojas. Debiutavo eilėraščių rinkiniu „Prašau žodžio“ (1955).
Jam teko kurti sudėtingomis sovietinio režimo sąlygomis. Kūrėjas gynė tautos kultūrinę savimonę, sugrąžino į lietuvių literatūrą humanistinę žmogaus idėją, tęsė neoromantikų lyrikos tradiciją, teigė estetinius literatūros vertės kriterijus. Pagrindinė poeto tema - Lietuva, jos istorija ir dabartis, gamta ir kultūra, žmogus tėvynėje ir pasaulyje, jo egzistencinė problematika - laimė, pareiga, kančia, baimė, ištikimybė, dora, gerumas.
Rašytojo kūryba išverta į vokiečių, rusų, anglų, bulgarų, vengrų, norvegų, estų, rumunų, serbų, latvių, slovakų, armėnų, čekų, uzbekų, gruzinų, moldavų, kirgizų, ukrainiečių ir kitas kalbas. Eilėraščių ciklai skelbti italų, prancūzų, ispanų, suomių ir kitų tautų antologijose, žurnaluose, almanachuose.
Poeto kūryba du kartus apdovanota Lietuvos valstybine premija, visuomeninė veikla - Lietuvos Santarvės premija (1994). J. Marcinkevičius - Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I ir III laipsnio bei Vytauto Didžiojo ordinų kavalierius. Už kūrybą J. Marcinkevičius apdovanotas Lietuvos TSR valstybine premija (1957 ir 1968 m.), Nacionaline premija (2001 m.), tarptautinėmis J. G. Herderio (1998m.) ir Baltijos Asamblėjos (2001 m.) premijomis.
Svarbiausiais poezijos rinkiniais laikomi „Liepsnojantis krūmas” (1968 m.), „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas” (1978 m.). Lietuvos ir kitų šalių teatruose apie porą dešimtmečių buvo vaidinama visa draminė trilogija arba jos dalys „Mindaugas“, „Mažvydas“ (1977 m.), „Katedra“ (1971 m.).
J. Marcinkevičius aktyviai dalyvavo Lietuvos Sąjūdžio veikloje.
"Savaime tapęs vienu iš įtakingiausių nepriklausomos valstybės atkūrimo veikėjų, sakęs kalbas ir skaitęs eilėraščius mitinguose, kuriuose dalyvaudavo daugiau kaip 100 000 žmonių, vėliau J. Marcinkevičius iš politikos pasitraukė bei autoritetą išsaugojo.
Žmonių kančioms ir praradimams jautri jo poezija skleidžia supratimo, atjautos ir gerumo šviesą, – sunkaus XX-to amžiaus deficitą.
Svarbiausias J. Marcinkevičiaus kūrybos ir veiklos motyvas – tautos ir jos kultūros išlikimas. Nacionalinę savigarbą ypatingai gaivino poetinių dramų trilogija, iškėlusi valstybės, rašto ir meno paskirties istorinius vaizdus. Tų dramų pastatymų žiūrovai, įžengę į teatrą tada dar iš Lenino prospekto, išeidavo puikiausiai supratę, kad apie Lietuvos praeitį poetas kalba dėl Lietuvos ateities ir kad jie dalyvavo patriotinėje meno akcijoje, - apie J. Marcinkevičių yra sakę literatūros kritikas Valentinas Sventickas.
J.Marcinkevičiaus pranešimas, perskaitytas lapkričio 23 d. Visuomeniniame diskusijų forume „Tauta, piliečiai, valstybė", Mokslų Akademijos salėje Vilniuje.
Kaip rašoma svetainėje „Rašyk.lt“, augdamos dvi dukros su savo tėvais kelis kartus keitė gyvenamąją vietą. Kaip viename interviu J. Marcinkevičius teigė, „sunkiausia buvo su namais išsiskirti ir... perkelti knygas į naujo būsto lentynas“. Rašytojas yra teigęs, kad daugiausia jo aplinkoje būdavo džiaugsmo, rūpestingumo, knygų ir meilės.
„Kada nors knygos atėjimas pas žmogų bus prilygintas dieviškosios ugnies pagrobimui – nes kuo gi mes ginamės nuo tamsos ir smurto žvėrių, jei ne knyga, kuo šildom sugrubusią sielą, kieno, jei ne knygos šviesa mus vedė ir veda pasaulio ir pačių širdies labirintais", - yra rašęs J. Marcinkevičius.
------------
D. Grybauskaitė: netekome žmogaus, tituluoto Lietuvos sąžine
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė trečiadienį pareiškė užuojautą mirus poetui Justinui Marcinkevičiui. Pasak Prezidentės, netekome išskirtinės Lietuvai asmenybės - iškilaus piliečio, tautos poeto, dramaturgo, tikrojo Lietuvos mokslų akademijos nario, publicisto, įvairių premijų laureato, žmogaus, tituluoto Lietuvos sąžine, visos tautos mylimo ir gerbiamo Justino Marcinkevičiaus.
Reiškiu gilią užuojautą velionio artimiesiems, bičiuliams, Lietuvos žmonėms ir visiems jo talento gerbėjams", - sakoma Lietuvos Prezidentės D. Grybauskaitės užuojautoje.
Anot jos, vasario 16-ąją mirę iškilūs visuomenės veikėjai Jonas Basanavičius ir Justinas Marcinkevičius įprasmina tautos valstybingumo istoriją: "Šį rytą padėjau gėlių ant daktaro J. Basanavičiaus kapo, nes Vasario 16-oji - Tautos Patriarcho mirties data, po kelių valandų pritrenkė žinia, jog šiandien, taip pat Vasario 16-ąją, netekome Tautos Poeto Justino Marcinkevčiaus. Tai didžiulė asmeninė netektis kiekvienam iš mūsų", - iškilmingos Baltijos valstybių vėliavų pakėlimo ceremonijos metu trečiadienį kalbėjo šalies vadovė.
"Dvi iškiliausios asmenybės - Tautos Patriarchas ir Tautos Poetas - mirę Valstybės atkūrimo dieną suriša ir įprasmina Lietuvos valstybingumo istoriją", - sakė prezidentė.
D. Grybauskaitės teigimu, poeto J.Marcinkevičiaus kūriniai "Mindaugas", "Katedra" ir "Mažvydas" brandino Lietuvą, saugojo tai, kas brangiausia - tautos atmintį.
Pasak šalies vadovės, J. Marcinkevičiaus žodžiai "gyventi laisvėje nėra lengva, nes tada pats esi už viską atsakingas" grąžina į vasario 16-tąją prieš 93-jus metus, kai signatarai savo parašais tvirtai pareiškė pasauliui, kad atkuria, nepriklausomą, demokratiniais pagrindais kuriamą valstybę.
"Šį drąsų ir ryžtingą žingsnį Lietuva žengė po šimtametės okupacijos. Kad įmanoma pakilti, tuo metu pasaulyje jau mažai kas tikėjo. Tačiau tauta - tikėjo. Atkakliai, užsispyrusi saugojo gyvybiškai svarbų laisvės siekį. Puoselėjo jį ir ugdė, perduodama iš kartos į kartą savo didingą valstybės istoriją, papročius, tradicijas ir kalbą", - sakė D. Grybauskaitė.
Anot šalies vadovės, Lietuvą į laisvę atvedė vienybė.
"Kad vienybė reikštų visų sutarimą dėl padorumo ir sąžiningumo politikoje, valstybės tarnyboje, dėl solidarumo kasdieniame gyvenime. Savo valstybe didžiuokimės visada: ir varge, ir džiaugsme. Vasario 16-osios Akto signatarai padėjo tvirtus Lietuvos valstybingumo pamatus. Mums tenka garbė - ir atsakomybė - ant šių pamatų toliau statyti patikimus Tautos namus", - kalbėjo prezidentė.
1918-ųjų vasario 16-ąją Lietuvos Taryba paskelbė atstatanti nepriklausomą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi.
---------------
Seimo Pirmininkė Irena Degutienė savo ir viso Seimo vardu dėl Justino Marcinkevičiaus mirties reiškia pačią nuoširdžiausią užuojautą Velionio artimiesiems, bičiuliams ir kolegoms, visiems Lietuvos žmonėms.
"Liūdna simbolika dar kartą paženklino Vasario 16-ąją mūsų laisvės dieną, kurią 1927-aisiais į Anapilį iškeliavo Jonas Basanavičius, o dabar - kitas iškilus lietuvių tautos sūnus", - sakė I. Degutienė.
Anot jos, poetas Justinas Marcinkevičius buvo iš tų asmenybių, apie kurias kalbėti ir lengva, ir sunku.
"Nes su Justino Marcinkevičiaus parašytu ir pasakytu žodžiu užaugo ne viena Lietuvos karta. Velionio eilėraščiuose, dramose, eseistikoje nuolat ruseno rūpestis Lietuva ir lietuvybe. Iš eilėraščių ciklo "1946-ieji", iš "Mindaugo", "Mažvydo" ir "Katedros" mes mokėmės tautos ir valstybės
istorijos, mokėmės atpažinti ir išsaugoti žmogiškumą, tautiškumą ir kitas tikrąsias vertybes", - teigė parlamento vadovė.
I. Degutienė pabrėžia, kad tauta, lydima Justino Marcinkevičiaus žodžio, brendo atgimimui ir laisvei.
"Klausydama Poeto kalbų Sąjūdžio renginiuose, tauta dar kartą įsitikino, kad jai užteks jėgų tautiniam, politiniam ir dvasiniam atgimimui. Tikriausiai dėl šių nuolatinių pastangų, dėl atjautos šalia esančiam žmogui, dėl nuolatinio dėmesio gimtajai kultūrai, gimtajai kalbai tautos
ir Poeto meilė visada buvo abipusė, - sakė Seimo Pirmininkė. - Netekome žmogaus, kurio ramaus žvilgsnio, ramaus balso ir išmintingų žodžių fone dažnai nelikdavo vietos smulkiems priekaištams, rietenoms, pykčiui. Kuris visus mus drąsino tiesai, augino ir brandino dvasiškai".
Seimo Pirmininkė reiškia nuoširdžią užjautą dėl šios netekties visiems, kurie liūdną žinią apie Justino Marcinkevičiaus išėjimą išgyveno kaip asmeninę nelaimę ir sakosi žinanti, jog tokių žmonių Lietuvoje daugybė.
------------------
V.Landsbergis: poeto J.Marcinkevičiaus mirtis yra netektis visai Lietuvai
Europarlamentaras profesorius Vytautas Landsbergis teigia, kad poeto Justino Marcinkevičiaus mirtis yra netektis visai šaliai.
"Šiandien skaudi netektis palietė visą Lietuvą. Negandos šešėlis užgulė jau pačią nelaimės dieną, kai baisi žinia, jog Justinas Marcinkevičius miršta, persmelkė širdį ir nebepaleido, nors kai kada dar blykstelėdavo vilties liepsnelė. Šiandien ir ji užgeso", - BNS trečiadienį kalbėjo V. Landsbergis.
Jis sakė, kad ši diena dėl netekties yra labai sudėtinga, ir teigė nenorintis dabar plačiau analizuoti poeto vaidmens Lietuvos gyvenime.
"Justinas jau kitur. Jis mūsų širdyse, mūsų atmintyje ir tose erdvėse, iš kurių ir toliau rūpinasi Lietuvos likimu", - susijaudinęs kalbėjo V. Landsbergis.
--------------------
A.Kubilius: šįkart lūpos vietoj „amžinąjį atilsį“ kartoja - Lie-tu-va
Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius kartu su šimtais tūkstančiais Lietuvos žmonių nuoširdžiai liūdi dėl iškilios asmenybės, kilnaus humanisto, tautos poeto, dramaturgo, prozininko, vertėjo, Lietuvos mokslų akademijos tikrojo nario Justino Marcinkevičiaus netekties.
„Liūdėdamas atsisveikinu su neeilinio talento ir neeilinės asmenybės šviesos Poetu. Sakoma, kad žynys ir poetas turėtų būti vienas asmuo. Būtent tokiu Lietuvai ir buvo Justinas Marcinkevičius, kurį jo talento gerbėjai vadino vienu giedančiu žodžiu - dainius. Poeto kūryba jau seniai priklauso Lietuvos literatūros aukso fondui, o kelios lietuvių kartos varge ar laimėje, sveikindami ar atsisveikindami kartoja savomis tapusias poeto eiles. Todėl gal ir nekeista, kad šįkart lūpos vietoj paskutiniojo „Sudiev“ bei „Amžinąjį atilsį“ šnabžda „Mažvydo“ finalo eilutes: „El-ie tai „Lie“, „tė-u“ tai „tu“, „vė-a“ tai „va“... Ar girdit? Kartokite. Kartokit ir klausykit – LIE-TU-VA.“
Tikiu, kad šviesus tautos dainiaus atminimas ir Lietuvos pasididžiavimu tapę jo kūriniai bei darbai ugdys ir mokys esminių gyvenimo tiesų dar ne vieną Lietuvos piliečių kartą.
Reiškiu nuoširdžią užuojautą ir gilią pagarbą velionio J.Marcinkevičiaus artimiesiems, giminėms, bendraminčiams bei visai skaitančiajai bendruomenei“, - rašoma A. Kubiliaus užuojautoje.
-------------
A.Juozaitis: J.Marcinkevičius parengė mus atgimimui
Vienas iš Lietuvos Sąjūdžio įkūrėjų Arvydas Juozaitis trečiadienį mirusį poetą Justiną Marcinkevičių apibūdina kaip nepolitinio mąstymo žmogų, kuris savo eilėmis rengė Lietuvą atgimimui.
"Galima net sakyti, kad žymia dalimi jis mus parengė atgimimui", - BNS sakė filosofas, diplomatas, rašytojas A. Juozaitis.
Jis prisiminė, kad poetą viešai pasisakyti tekdavo įkalbinėti. Net Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje poetas esą kukliai atsisakinėjo dalyvauti, tačiau sutiko steigiamojo susirinkimo metu to pareikalavus salei.
"J. Marcinkevičiui nebuvo būdingas aktyvus politinis veiksmas, nebuvo netgi būdingas politinis mąstymas. Mums per vargą pasisekdavo jį įkalbinti pasisakyti viešai ar tarti viešai žodį, jis varžėsi. Tačiau jo žodis skambėjo eilėse ir ypač sunkiais momentais arba džiaugsmo valandą eilėraščiai, kurios perskaitydavo aikštėje ar kitam gausiam žmonių susirinkime, būdavo reikšmingiausias renginio akcentas, įprasminantis jį", - sakė A. Juozaitis.
"Tokie žmonės, žinoma, yra Dievo dovana kiekvienai tautai, nedažnai tenkanti, ir mums pasisekė, kad jis būtent šiuo laikotarpiu gyveno", - kalbėjo jis.
Pasak A. Juozaičio, J. Marcinkevičius visus savo didžiausius darbus padarė iki atgimimo.
"Aš pats asmeniškai gerai prisimenu, jog minint J. Marcinkevičiaus penkiasdešimtmetį jau buvo tokia nuojauta, kad jis viską, ką galėjo, padarė tautai, ir dabar mums tik reikia, kaip jis pats sakydavo, "deramai nešt save kaip vėliavą". Ir mes tą darėme", - teigė A. Juozaitis.
-------------------
Režisierė Agnė Marcinkevičiūtė apie poetą yra sukūrusi dokumentinį filmą „Prie rugių ir prie ugnies“, rašo lrt.lt.
„Justinas Marcinkevičius dirbo nuo pat vaikystės. Tai yra gyvenimiška patirtis, suaugimas su gamta, natūraliu ritmu. Kai žmogus pats toks natūralus, iš to paskui kyla ir tolerancija, visa aprėpianti išmintis ir mąstymas.
Justinas Marcinkevičius man pasirodė labai didelis mąstytojas. Poezija vis tik filosofijai yra artimas dalykas. Ir [jis man pasirodė] stebėtinai talentingas. Aš manau, kad Dievo palytėtas“, – apie poetą yra sakiusi režisierė.
**********
Eurika Masytė - „Laisvė“ (E. Masytė, R. Petraitis /J. Marcinkevičius)
„Tėvyne dainų ir artojų“ (G. Tautkus/J. Marcinkevičius/LRT)