Šį intelektualų laišką, pasirašytą kelių dešimčių Varšuvos bei Lodzės universitetų dėstytojų, pirmadienį paskelbė dienraštis „Rzeczpospolita“.
„Nepaprastai liūdėdami stebime lenkų diskriminaciją Vilniaus krašte. Tuo pat metu su didžiuliu optimizmu priimame Užsienio reikalų ministerijos veiksmus ginant mūsų tautiečius. Tikimės, kad jie bus pakankami, kad ilgam pagerintų lenkų populiacijos gyvenimą Lietuvoje“, - rašoma R. Sikorskiui adresuotame laiške.
Lenkų profesūra pripažįsta gerų Lietuvos ir Lenkijos santykių svarbą, tačiau pabrėžia, esą Lietuvai vardan šios bičiulystės nuolaidžiauti neverta.
„Lietuvos-Lenkijos draugystė praeityje ir, kaip to norėtume, ateityje mums turi sunkiai įkainojamą vertę. Tačiau esame įsitikinę, kad tą draugystę galima pasiekti remiantis tik tiesa“, - teigia lenkų intelektualai, pabrėždami būtinybę kovoti su žmogaus teisių pažeidimais.
R. Sikorskis raginamas atvirai ir griežtai spausti Lietuvą lenkų tautinės mažumos klausimais – esą tai vienintelis būdas pasiekti, kad dvi tautos pagaliau viena kitą suprastų.
„Netinkamai atliekami veiksmai, užmerkiant akis blogio akivaizdoje, prives tik prie naujų kivirčų, o galiausiai prives prie pasitikėjimo tarp šalių nebuvimo. Mūsų įsitikinimu, diplomatas, mėginantis pagerinti santykius tarp dviejų valstybių, turi būti tarsi pats geriausias gydytojas. Jis turi susitelkti ne tik į skausmo, atsiradusio dėl įsisenėjusios ligos, malšinimą, bet ir į tikrųjų jo priežasčių išgydymą“, - tęsia lenkų intelektualai. Jie pabrėžia suvokiantys, esą šis procesas gali būti skausmingas ne tik ligoniui, bet ir pačiam gydytojui.
„Tik solidžiu kursu pakreipti Lietuvos-Lenkijos santykiai gali ištverti įvairias prieštaras ir prisidėti kuriant bendrą Europą be šovinizmo ir konfliktų, kurie praeityje ją taip nualino“, - reziumuoja lenkų akademikai.
DELFI primena, kad gegužės pabaigoje būrys lenkų intelektualų kreipėsi į tą patį R. Sikorskį su prašymu „pradėti veiksmingą tarpusavio dialogą, paremtą supratimo ir pagarbos dvasia“.
Pats lenkų užsienio reikalų ministras ne sykį pylė alyvos į tautų nesantaikos laužą. Pirmiausiai jis viešai pareiškė nemanąs, kad Lenkija tarpukariu buvo okupavusi Vilnių.
Vėliau Lenkijos diplomatijos vadovas iškėlė savotišką ultimatumą – esą jis nekels kojos į Lietuvą iki nebus išspręstos lenkų tautinę mažumą kamuojančios problemos.