„Kurį laiką, kol tyrinėjau tą klausimą, galvojau, kad gal reikėjo Lietuvai imti tą kraštą pagal sąlygas, kurias siūlė Vakarų valstybės. O sąlygos tokios – jungimasis su Lenkija. Tas reikalas ypač buvo iškilęs 1921 m., kai Lietuvai buvo žadamas ir Vilnius, ir Klaipėda, su sąlyga, kad Lietuva sudaro sąjungą su Lenkija“, - interviu DELFI sakė istorikas.
„Bet kai išnagrinėjau viską detaliau, supratau viena – visos šitos sąlygos reiškia tik tai, kad Lietuva praranda savo suverenitetą, o tauta, kaip atskira kultūra, praranda perspektyvą. Kai šitą supratau, deja, turiu nuleidęs galvą pripažinti, kad taip, kaip buvo padaryta, taip ir turėjo būti padaryta. Kitos išeities nebuvo. O jeigu to žingsnio išvis nebūtų buvę žengta, tai arba mes nebūtume turėję Klaipėdos krašto, arba šiandien su jumis lietuviškai nebūtume kalbėję“, - pridūrė Č. Laurinavičius.
- Kodėl Klaipėdos kraštas po Pirmojo pasaulinio karo apskritai buvo atskirtas nuo Vokietijos? Kodėl kilo šis klausimas apskritai?
- Tai buvo Pirmojo pasaulinio karo rezultatas. Karo, kuris iš esmės didžiąja dalimi sprendė tautų klausimus. Kitaip tariant visa tai vyko po tautų išsivadavimo ir išvadavimo vėliava. Principas buvo toks: visos tautos, kad ir kur jos gyvena, kad ir kieno pajungtos, turi atgauti laisvę, jų teritorijos turi būti apibrėžtos pagal tautinį principą.
Galima spėti, kad tokiu principu vadovaujantis 1914 m. rugpjūčio mėnesį, tik prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, tuometinis Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Sezanovas išdėstė karo tikslus – ir vienas iš tikslų buvo, kad prie Rusijos imperijos vakarinių pakraščių, kur gyveno lietuviai, turėjo būti prijungtas Nemuno žemupys.
Tai buvo pati principinė Klaipėdos klausimo atsiradimo ir tolesnės raidos užuomazga.
Antantės valstybės – Rusijos sąjungininkės – pritarė tokiam norui ir toliau karui einant tas klausimas vis labiau konkretėjo. 1917 m. Antantės valstybės – Anglija ir Prancūzija – užtikrino, kad visi Rusijos pageidavimai, tame tarpe ir Rytų Prūsijos atžvilgiu, bus patenkinti.
- O koks tikslas Anglijai ir Prancūzijai buvo sutikti su tokiu Rusijos siūlymu? Juk jos iš to nieko neišlošia?
- Aiškinimas buvo toks, kad Rusijai reikia išėjimo į jūrą, o motyvas – kad vienoje ir kitoje pusėje gyvena lietuviai – ir Rusijos teritorijoje lietuviai, ir ta pati tauta gyvena Nemuno žemupy. Tuo metu tokios sąvokos kaip Klaipėdos kraštas nebuvo, ji atsirado vėliau.
- Kaip suprantu, Versalio konferencijoje prie šio klausimo kėlimo prisidėjo lenkai?
Beje, rusai norėjo, kad Nemuno žemupys būtų prijungtas prie Rusijos. Jie kalbėjo ir apie tai, kad Lenkija turi būti atkurta ir gauti didelius plotus Pomeranijoje – taip turėtų išėjimą prie jūros.
Tarp kitko dėl Lenkijos dar ir Woodrow Wilsonas pasistengė. 1918 m. pabaigoje jis pareiškė, kad Lenkija turi būti atkurta ir gauti išėjimą prie jūros.
Kadangi Versalio konferencijoje nebuvo Rusijos ir apskritai nebuvo rimto didelio veikėjo, kuris atstovautų visam Rytų regionui, pirmu smuiku ėmė groti Lenkija. Jos atstovas Romanas Dmowskis pareiškė, kad Lenkija ne tik turi turėti platų išėjimą į jūrą Pomeranijoje, bet dar mano, kad tikslinga būtų prijungti Klaipėdos kraštą arba Nemuno žemupį prie Lietuvos, o Lietuvą – prie Lenkijos.
Dėl Lietuvos prijungimo prie Lenkijos Vakarų valstybės dar abejojo, bet kad Nemuno žemupys turėtų būti atjungtas nuo Vokietijos, didesnių ginčų nekilo. Ir jau 1919 m. kovo mėnesį buvo priimtas sprendimas, kad tas kraštas palei Nemuną iki pat marių turi būti atjungtas nuo Rytų Prūsijos ir jo klausimas turėjo spręstis, kai išsispręs Lietuvos klausimas. Šitokia buvo formuluotė. Taip atsirado Klaipėdos krašto sąvoka ir problema.
- Ar galima manyti, kad Klaipėdos kraštas atskyrimas nuo Vokietijos iš esmės lėmė, kad Lietuva galėjo gana lengvai jį atsiimti?
- Taip. Tai buvo tarsi padėtas daiktas, kuris paskelbtas esąs lietuvių, bet formaliai – nelietuvių. Iš tikrųjų labai keista padėtis buvo. Matote kaip – lietuviams tas kraštas buvo žadamas, bet su sąlyga, kad jie jungtųsi prie Lenkijos. O lietuviai kategoriškai atsisakė jungtis prie Lenkijos.
Tarp kitko, prie Lenkijos Lietuvą jungė tik prancūzai, o anglai visai kitaip įsivaizdavo situaciją, amerikiečiai – dar kitaip. Taip kad, čia susikirto didžiųjų valstybių interesais. Todėl klausimas užsitęsė.
Ir galų gale lietuviai ryžosi patys imtis iniciatyvos, kadangi jie bijojo, jog šitame krašte gali įsitvirtinti lenkai su prancūzais, sukurdami vadinamąjį laisvąjį miestą – jie būtų sukūrę tokį savotišką Honkongą.
Matote, iki tol padėtis buvo laikina, o jeigu būtų buvusi sukurta pastovi situacija, tai, žinoma, būtų problema ir žymiai rimtesnė. Todėl užbėgant už akių tokiam sprendimui lietuviai ryžosi jėga paimti kraštą, kuris, jų manymu, ir taip jiems turėjo priklausyti.
- Koks buvo Rusijos veiksnys Lietuvai atsiimant Klaipėdos kraštą? Savo straipsniuose esate užsiminęs, kad rusai lyg ir skatino ar bent jau žadėjo paramą tokiam veiksmui.
- Šiuo atveju tų rusijų daug. Bet kalbant apibendrintai, iš esmės tik atsirėmusi į Rusiją Lietuva galėjo tikėtis gauti Klaipėdą.
- Kuo pasireiškė ta atrama?
- Jeigu ne Rusijos užsienio reikalų ministro S. Sezanovo pareiškimas, kad šitas kraštas turi būti atjungtas nuo Vokietijos, tai kažin, ar iš viso toks klausimas būtų kilęs.
Kol Rusija buvo galinga imperija, tol jos balsas buvo reikšmingas ir Vakarams net abejonių nekilo, kad taip ir turi būti padaryta.
Vėliau, kai atsirado bolševikai, su kuriais išvis kita kalba, reikalai užsitęsė. Bet vis vien, net ir nesant Rusijos (Versalio konferencijoje – DELFI), Rusijos veiksnys buvo labai reikšmingas. Matote, Rusija vis tiek yra didžiulė erdvė, svarbi prekybai ir jeigu Lietuva turi Klaipėdą ir Vilnių, tai Lietuva yra tramplinas Vakarams eiti į Rusiją, ir prekėms iš Rusijos – į Vakarus.
Šitoks modelis buvo lemiamas Vakarų valstybių galvose. Bet jis liko neįgyvendintas dėl politinių priežasčių, todėl, vietoje tilto, susikūrė visa krūva barjerų.
- Jūs taip pat esate rašęs, kad tuometinis Lietuvos ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas buvo susitikęs su Rusijos užsienio reikalų liaudies komisaru kaip tik prieš Klaipėdos sukilimą. Ar tame susitikime buvo tartasi dėl sukilimo?
G. Čičerinas išlipo ir jie ten vaikštinėjo toje stotyje, kalbėjosi gana ilgai. Po to dar užsuko į Kauno kavinę, kiek galima suprasti, išgėrė. Vienu žodžiu, susitikimo faktas nekelia abejonių.
Dabar kas ten buvo kalbama, jau sunkiau. Galima žinoti tik iš E. Galvanausko atsiminimų, kuriuos jis po karo paskelbė.
- O ką rašo E. Galvanauskas apie susitikimą?
- Jis rašo, kad paprašė pagalbos. Pirmiausia paklausė, kaip žiūrės rusai, jeigu lietuviai tą kraštą ims. G. Čičerinas pasakė, kad rusai žiūrės teigiamai.
Tada E. Galvanauskas klausė, kaip jūs mums padėsite. Va, ką atsakė G. Čičerinas, lieka neapibrėžtas klausimas. Pagal vieną versiją, žadėjo labai daug padėti, duoti ginklų, padėti kitokiais būdais, tik imkitės. Pagal kitą – atsakymas buvo toks: „Žiūrėsime, kokia bus situacija“. Čia aiškumo nėra. Bet kad iš principo operaciją vertino teigiamai, tai čia faktas, nekelia abejonių.
- Tai išeina, kad rusai buvo informuoti apie lietuvių planus.
- Taip, be abejo. Paskui su vietiniais Kaune diplomatais vyko papildomos derybos ir diskusijos. Yra dokumentų, kurie nurodo, kad rusai buvo nusiteikę suteikti didžiulę pagalbą. Esant reikalui, žadėjo ir savo kariuomenę panaudoti.
- Kaip jūs, kaip istorikas, vertinate 1923 m. Klaipėdos krašto sukilimą? Jūsų kolega Alvydas Nikžentaitis tai prieš kažkurį laiką įvertino kaip okupaciją.
- Na, kalbant griežtai juridine kalba, taip, tai buvo okupacija – įsiveržimas į teritoriją, kuri Lietuvai juridiškai nepriklauso. Panaudojus karinę galią įeiti į teritoriją, kuri tau nepriklauso, prilygsta okupacijai.
Bet kai vyksta didžiulė rekonstrukcija, kuriasi naujos valstybės. Ir kas ką okupuoja? Jei lietuviai tą patį lietuvių kraštą, tada nebe visai aišku, kas ir kaip.
Tokiais laikais ir tokioje situacijoje, griežtos, tradicinės sąvokos – okupacija, agresija – ne visai betinka. Viskas lyg ir taip, bet kartu ir ne taip. Čia jau istorija sprendžia, o istorija nusprendė, kad ką jau darysi – gal ne visai teisėtai, bet Lietuva daugiau mažiau prisijungė tą kraštą, kuris jai turėjo priklausyti nuo pačių seniausių laikų.
- Lietuvai Klaipėdos uostas labai svarbus geopolitiškai, tačiau ar tuo metu, kai Lietuva atsiėmė Klaipėdos kraštą, Klaipėdos uostas buvo pakankamai išnaudojamas bei eksploatuojamas ekonomine prasme?
- Ne, nebuvo. Lietuva labai sunkiai įsisavino šitą kraštą, šitą uostą ir komunikaciją. Matote, nors ir prisijungė Klaipėdą, bet to tranzitinio ekonominio tilto taip ir nebuvo, nes lenkai paėmė Vilnių, o Lietuva uždarė bet kokį susisiekimą su Lenkija. Susidarė didžiulis barjeras prekybai su Rytų rinkomis.
Beje, Nemunas buvo uždarytas. Nemunas, kaip upė, buvo uždaryta ir ta prasme uostas nebuvo išnaudotas tiek, kiek jis turėjo būti išnaudotas.
Kita problema ta, kad Lietuva paėmė tą kraštą, bet paskui Antantė įvairiausiomis machinacijomis, spaudimais ir kitomis priemonėmis praktiškai „atsiviliojo“ jį. Po ilgų derybų buvo sutarta, kad tas kraštas lyg ir priklauso Lietuvai, bet de facto jis turėjo pusiau laisvo miesto statusą.
- Kaip tas de facto atrodė?
- Miestas turėjo atskirą statusą, atskirą Konstituciją, Statutą. Plius dar uostas turėjo atskirą valdymo Statutą, o Lietuva turėjo ribotas teises. Ta kai daug šeimininkų ir neaišku, kas tikrasis...
Be to, prasidėjo trintis tarp lietuvių, atsikėlusių iš Lietuvos, ir vietinių vokiečių. Bei patys lietuviai Klaipėdos krašte irgi nekaip žiūrėjo į lietuvius iš Lietuvos. Atsirado labai daug trinčių.
Aišku, miestas vystėsi, uostas vystėsi, Lietuvos prekyba buvo, ji buvo reikšminga Lietuvai, bet toli gražu nebuvo išnaudotas uosto potencialas. Jis galėjo savo vaidmenį atlikti regioniniu mastu, bet ta prasme jis smilko.
- Vadinasi, Klaipėdos atsiėmimas buvo tarsi patriotinių emocijų patenkinimas be konkretaus ekonominio intereso?
- Tam tikra prasme, taip, bet nevisiškai. Paskui lietuviai galvojo, kaip atsikratyti visų konvencijų, statutų, įsipareigojimų, kurie stipriai varžė Lietuvos teises.
- Bet kaip jūs galite paaiškinti, kodėl Antantės valstybės, net ir pripažinusios Klaipėdos kraštą Lietuvai, vis tiek stengėsi jį susaistyti ir išlaikyti tarsi laisvąjį miestą? Juk tai mažas žemės lopinėlis.
Spaudimas buvo milžiniškas, mums dabar sunku įsivaizduoti, koks buvo spaudimas Lietuvos atžvilgiu iš Vakarų valstybių. Prancūzai darė spaudimą, o anglai nuo 1923 m. iš esmės nebesikišo. Tokiu būdu Lietuva atsidūrė prieš vieningą Vakarų valstybių spaudimą Klaipėdos krašto atveju.
Prisijungė ir vokiečiai, kurie turėdami savų tikslų vėliau su Vakarų valstybėmis irgi ėmė spausti Lietuvą visokiais būdais dėl Klaipėdos krašto.
Iš Vakarų spaudimas didžiulis, o iš Rytų – kita problema: rusai yra tam tikra pagalba, bet kaip ja naudotis, nes bolševikinė Rusija, suprantate, kokias problemas kelia. Ką reiškia su tokia valstybe sudaryti sąjungą? Jokių garantijų, galima agresija, aneksija, revoliucija... Žodžiu, nerimtas ir neprognozuojamas partneris.
- Tokiu atveju, ar vertėjo Lietuvai rengti sukilimą Klaipėdoje, kad trumpam atsiimtų Klaipėdos kraštą, kurio ekonominio potencialo išnaudoti nesugebėjo, o spaudimas iš Vakarų, anot jūsų, buvo didžiulis?
- Kurį laiką, kol tyrinėjau tą klausimą, galvojau, kad gal reikėjo Lietuvai imti tą kraštą pagal sąlygas, kurias siūlė Vakarų valstybės. O sąlygos tokios – jungimasis su Lenkija. Tas reikalas ypač buvo iškilęs 1921 m., kai Lietuvai buvo žadamas ir Vilnius, ir Klaipėda, su sąlyga, kad Lietuva sudaro sąjungą su Lenkija.
Bet kai išnagrinėjau viską detaliau, supratau viena – visos šitos sąlygos reiškia tik tai, kad Lietuva praranda savo suverenitetą, o tauta, kaip atskira kultūra, praranda perspektyvą. Kai šitą supratau, deja, turiu nuleidęs galvą pripažinti, kad taip, kaip buvo padaryta, taip ir turėjo būti padaryta. Kitos išeities nebuvo.
O jeigu to žingsnio išvis nebūtų buvę žengta, tai arba mes nebūtume turėję Klaipėdos krašto, arba šiandien su jumis lietuviškai nebūtume kalbėję.