„Vakaruose su komunistinėmis vėliavomis ir K. Marxo idėjomis buvo siekiama gerovės valstybių. Čia, netolimoje Švedijoje, sunku būtų įrodyti, kad švedų pasiekta gerovė buvo galima be kairiojo jautrumo, be marksistinių idėjų, be dirbančiųjų solidarumo“, - konferencijoje apie komunizmo nusikaltimus kalbėjo istorikas.
Vakarams mūsų neapykanta komunizmui nesuvokiama
E. Aleksandravičius teigia suprantąs, kad Vakarai apima labai skirtingas valstybes ir visuomenes, kurių santykis su komunizmu, nacizmu ar fašizmu yra labai įvairus – vienose už nacistinės vėliavos pademonstravimą galima sėsti į kalėjimą, kitose įmanoma nusipirkti Adolfo Hitlerio alaus ar įvairiausių nacistinių suvenyrų.
Tačiau vakariečiams bendra tai, kad jie nejaučia mums įprastos neapykantos komunizmui, marksizmui ar apskritai kraštutinėms kairiosioms idėjoms.
Istoriko teigimu, tokiai padėčiai įtakos turėjo kelios aplinkybės, kurių viena ta, kad apsiginklavę K Marxo šūkiais vakariečiai kūrė ir puoselėjo gerovės valstybės pagrindus, žavėjosi „Komunistų partijos manifestu“.
Anot istoriko, jeigu pakalbėtume su Pietų Amerikos atstovais, šie, kitaip nei mes, pasakotų ne apie komunistinių režimų nusikaltimus, o apie kraštutinių dešiniųjų chuntų vykdytas baisybes, tad šių šalių gyventojams kairiosios idėjos toli gražu nereiškia ko nors bjauraus ar nekenčiamo.
Dėl šios priežasties, pasak E. Aleksandravičiaus, mūsų pasakojimą Vakaruose suprasti ne taip paprasta, be to, mes dažnai plakame komunizmą, marksizmą, stalinizmą ir kitas kairiąsias idėjas į vieną vietą.
„Ne kartą minėtas britų istorikas Norman Davies yra pasakęs, kad bandyti pasakyti, jog tas nusikaltėliškas stalinistinis režimas arba šita politinė orientacija yra viskas, kas apima komunizmą arba kairiąją idėją, tai tas pats kaip pasakyti, kad mormonai yra visi krikščionys“, - svarstė E. Aleksandravičius bei pridūrė, kad vakariečiams apskritai labiau suprantama, kai mes smerkiame stalinizmą, o ne komunizmą ar marksizmą.
Komunistinis solidarumas versus arijų išskirtinumas
Istorikas sako, kad Rytų Europa turi aiškiai įsisąmoninti, jog Vakaruose komunizmo ir marksizmo idėjos nebuvo diskredituotos taip, kaip pas mus. Jis pasiūlė įsijausti į vakariečių kailį ir palyginti nacių mintis apie vokiečių arba arijų viršenybę bei kitų tautų menkumą su marksistinėmis žmonių solidarumo idėjomis ir iškart suvoksime, kodėl mūsų reikalavimai sulyginti nacių ir sovietų nusikaltimus yra priimami pečių gūžčiojimais.
„Jeigu mes palyginsime nacizmo, nacionalsocializmo idėjas apie išskirtinį vokiečių, arijų rasinį grynumą ir kad visi, kurie tam nepriklauso, turi būti naikinami arba tinka tik laukus arti, tai marksistinė idėja apie dirbančių žmonių solidarumą yra nelygintini dalykai. Tos idėjos dar ir šiandien yra gyvos. Iš šiandien mes turime jaudintis dėl dirbančiųjų žmonių padėties, ir šiandien neturėtume pritarti pašėlusios turto ir skurdo išsiskyrimui. Jeigu šitas idėjas priimi, tada sudėtinga kaltinti visą pasaulėžiūrą kaip tokią. Paprasčiau ir teisingiau yra kalbėti apie konkrečių šalių komunistinių režimų nusikaltimus prieš žmoniją“, - aiškino E. Aleksandravičius.
Jis teigė nedrįstąs kaltinti vakariečių už jų nesupratingumą, nes šiuo atveju susiduriame su aiškiu paradoksu – komunistinė ar marksistinė utopija, lyginant ją su nacių idėjomis, yra kur kas humaniškesnė, nors pavirto į labiau žudikišką režimą nei nacių.
„Žodžiu, komunistinė ar marksistinė utopija lyginant su nacionalsocializmo idėjomis pati savaime nebuvo nusikalstama, bet jos įgyvendintojai sukūrė labiau nusikalstamą, labiau žudikišką režimą negu kad naciai sukūrė. Čia yra paradoksas ir sunkenybė suprasti tuos dalykus Vakaruose“, - teigė istorikas.
JAV ir britai buvo sudarę sąjungą su SSRS
E. Aleksandravičius mini dar vieną aplinkybę, kuri lėmė, jog Vakaruose žmonės kur kas švelniau vertina komunizmą nei kraštutines dešiniąsias ideologijas – ta aplinkybė susijusi su tuo, kad Antrojo pasaulinio karo metu amerikiečiai, britai ir prancūzai į sąjungininkus pasirinko sovietus arba, jų nuomone, mažesnę blogybę.
„Ir tas pasirinkimas vertė vyriausybes pakankamai stipriai ideologizuoti šį santykį. Įsivaizduokite situaciją po Katynės įvykių: Lenkijos egzilinė vyriausybė buvo Vakarų sąjungininkė, į savo tarpą sąjungininkai priėmė ir sovietus, kurie išžudė sąjungininkų karo belaisvius. Šita aplinkybė vertė sąjungininkus pritildyti tam tikrus balsus, pritildyti antikomunistinius kaltinimus, kurie jau tada turėjo būti aiškūs“, - svarstė jis.
Pasak istoriko, negalima manyti, kad Vakaruos nebuvo žinoma arba nebuvo norima žinoti apie sovietų nusikaltimus, mat net okupuoti kraštai informaciją apie visas baisybes gaudavo Vakarų kanalais, tačiau vyravo tam tikras noras neeskaluoti nusikaltimų arba daryti tai neagresyviai.
E. Aleksandravičius sako, jog apskritai gebėjimas pasakoti savo istorijos aštrumus yra tam tikras gebėjimas, kuris įgyjamas tik tiksliai supratus, kodėl kitas asmuo, kita tauta ar net ištisos tautos mąsto kitaip nei mes.
Istoriko tvirtinimu, šis gebėjimas pravers ir kalbantis su anūkais, kurie, skirtingai nei sovietų laikais gyvenę žmonės, nebežino, kas ir kodėl vyko.
„Aš įtariu, kad jau dabar yra sudėtinga jaunajai kartai papasakoti šitą nusikaltimų istoriją jiems suprantama ir priimtina forma. Negana nuteisti, negana pasmerkti, tai yra žymiai sudėtingesnė sąmonės ir kultūros būklė – supratimas ir gebėjimas papasakoti ne bet kaip“, - reziumavo istorikas.
