Į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečio minėjimą šią savaitę atvykęs E.Lucasas teigė, kad dabar tokios valstybės kaip Gruzija, Ukraina ar Moldova nebegali taip pasitikėti Vilniaus parama kaip anksčiau, nes Lietuva ima aukoti dalį vertybių, o jos politikoje matoma „šrioderizacija".
Lietuvoje lankėtės jos nepriklausomybės atkūrimo pradžioje. Ar galite palyginti permainas ir įvardyti, kur Lietuva pasiekė daugiausiai ir kur susidūrė su didžiausiais sunkumais?
– Iš esmės tai buvo didžiulė sėkmė. Kai pirmą kartą čia atvykau 1990-aisiais, buvau sunerimęs. Maniau, kad bus sudėtinga dėl nepriklausomybės pripažinimo, Rusijos karių išvedimo, ekonomikos persiorientavimo į rinkos ekonomiką. Nerimavau dėl demokratijos - tarpukariu Lietuva neturėjo gilių demokratijos tradicijų, todėl maniau, kad visai įmanoma, jog bus grįžta prie tam tikros formos autokratijos.
Visais šiais atvejais klydau - Rusijos kariai išvyko, buvo platus diplomatinis pripažinimas, iš esmės solidi demokratija, gal tik išskyrus Pakso atvejį.
Dabar narystė ES ir NATO yra tvirtesnė. Dabar Lietuva tikresnė NATO narė nei buvo 2004 metais - ruošiami tikri gynybos planai, tikros NATO pratybos. Tikriausiai Lietuva dar nebuvo tokia saugi.
Didelis nusivylimas buvo emigracija, kad tiek daug lietuvių išvyko dirbti į užsienį ir daugelis iš jų negrįžta. Kai kuriuose visuomenės dalyse jaučiama demoralizacija, žmonės nemato savo ateities čia ir užuot likę čia dirba net blogus darbus Vakaruose.
Artimiausio dešimtmečio užduotis bus bandyti sugrąžinti tuos žmones ir suteikti jiems pasitikėjimo jausmą dėl optimizmo valstybės ateitimi.
Prezidente tapus D. Grybauskaitei daug diskutuojama apie Lietuvos užsienio politiką. Ar D. Grybauskaitė pakeitė Lietuvos užsienio politiką?
– Taip. Ji neturi to stipraus atlantizmo jausmo, kurį turėjo prezidentas V. Adamkus. Žinoma, Amerika taip pat keičiasi. Labai lengva būti stipriu atlantistu 2001 metais, kai visas pasaulis stovėjo petys petin su Amerika. B. Obama neskiria tiek dėmesio Europai. Taigi protinga dėti kitus akcentus.
Bet aš nerimauju. Esu sunerimęs, kad Lietuva praranda savo misijos jausmą. Lietuva buvo tikrai drąsi kovotoja už Gruzijos interesus ES. Dabar Gruzija, Moldova, Ukraina ir demokratai Rusijoje nebegali sakyti apie Lietuvą - tai šalis, kuri mus užstoja. Ir dėl to gaila.
Žinoma, strategija būti mielai Prancūzijai ir Vokietijai savaime problemų nesukelia. Bet pavojus slypi tame, kad Prancūzija ir Vokietija turi savo interesus - jos priims Lietuvos nuolaidas, padėkos, ir toliau tęs su „Nord Stream" ir „Mistral".
Reikia trečios jėgos. Vienoje pusėje yra vieningos Prancūzija ir Vokietija, kitoje pusėje yra Kremlius. Šios dvi politinės jėgos yra gana draugiškos. Šioje dalyje reikia panaudoti Lenkiją, Švediją, Vyšegrado ir Baltijos šalis kitokiai orientacijai kurti.
Dėl kokių konkrečių žingsnių ar sprendimų jūs kalbate apie pasikeitusią Lietuvos užsienio politiką? Ar teisingai suprantu, kad Lietuva atsuko nugarą toms šalims, kurias anksčiau stipriai rėmė?
– Nemanau, kad Lietuva tapo priešiška šioms jėgoms, ji tiesiog nėra tokia aktyvi.
Vizitų reikšmė turi simbolinę reikšmę. Jei nori, kad atvyktų D.Medvedevas ar vykti į Rusiją kaip prezidentas - tai turėtų būti santykių kūrimo ir susitaikymo proceso pabaigoje.
Yra pavojus, kad rusai sakys - puiku, mes viską išsprendėme su Lietuva, esame draugiški, tai kodėl estai yra tokie neprotingi? Rusai visada bando vykdyti „skaldyk ir valdyk" politiką Baltijos šalyse. Tipiškas atvejis - jie ant vienos Baltijos valstybės pyksta, kitą ignoruoja, trečią glosto. Šuo metu Lietuva glostoma, Latvija ignoruojama, o Estija baudžiama.
Yra pavojus, kad po šių simbolinių susitikimų rusai galės efektyviau naudoti „skaldyk ir valdyk" politiką.
Taigi Baltijos valstybių vadovai turėjo daugiau bendradarbiauti tokiais klausimais, kaip vykimas į gegužės 9-osios minėjimą Maskvoje?
– Tai pasikartoja jau ne pirmą kartą. Žinojome, kad bus didelis minėjimas. Prieš penkerius metus vyko tik V. Vykė Freiberga, o du liko namie. Dabar V. Zatleras vyksta, D. Grybauskaitė pasilieka, o T.H. Ilvesas sako, kad vyktų, jei rusai gražiai paprašytų. Ta nerimta, atrodo kvailai. Visos trys šalys galėjo nusiųsti užsienio reikalų ar gynybos ministrus. Baltijos šalys turėtų užkirsti kelią nevieningumui.
Ar manote, kad buvo teisingas žingsnis pakviesti D.Medvedevą ir A.Lukašenką į Kovo 11-osios minėjimą?
– D. Medvedevo atveju tai turėjo būti derinama su kitomis šalimis, kitu atveju tai neatrodo gerai. Dėl A. Lukašenkos - manau, kad per anksti. Esu tvirtai už suartėjimą su Baltarusiją, bet reikia tokių dalykų, kaip, pavyzdžiui, galimybė Baltarusijos studentams studijuoti Lenkijoje ar Lietuvoje ir gauti stipendiją. Tai būtų tikras atsivėrimas. Šiuo metu politika vykdoma arba su A. Lukašenka ar vyriausybe arba duodant pinigus opozicijai. Praleidžiame didžiąją baltarusių dalį, kurie nėra nei opozicijoje, nei A. Lukašenkos klikoje. Nežinau, ar jiems ką nors siūlome.
Prezidentė D. Grybauskaitė neseniai pareiškė, kad Lietuvos ir Rusijos santykiai gerėja. Ar sutinkate su tuo?
– Pokyčiai retorikoje akivaizdūs. Bet pažiūrėjus, ką Rusija daro žiniasklaidoje, energetikoje, ambasada yra šnipų lizdas, ambasadorius yra labai antilietuviškas. Yra problemų dėl oro erdvės pažeidimų, vyksta karinės pratybos „Zapad" ir „Ladoga". Palaukime praktinių draugiško bendradarbiavimo įrodymų. Ambasadoriaus pakeitimas būtų puiki pradžia.
Pradėta ne nuo to galo. Manau, kad prezidentų vizitai turėtų būti santykių civilizavimo, normalizavimo ir atkūrimo proceso pabaigoje, bet ne pirmas žingsnis.
Taigi santykių turinyje tikrų permainų nematote?
– Laukiu pagerėjimo. Lietuva atsisakė savo labai kietos anti-kremliškos pozicijos, kuri buvo P. Vaitiekūno ir G. Kirkilo laikais.
Aš nerimauju, kad aukojate kai kurias svarbias vertybes, principingą paramą demokratijai Rusijos kaimynystėje, neduodate Rusijos demokratams kuo tikėti. Iš esmės tai tam tikra Lietuvos užsienio politikos „šrioderizacija", ir aš įžvelgiu tame pavojų.
Kokios Lietuvos ir Lenkijos vadinamosios strateginės partnerystės perspektyvos? Ar Lietuva turėtų padaryti daugiau, spręsdama klausimus, susijusius su lenkų mažuma?
– Be abejo. Kai manęs paklausia, kas lemia blogus Lietuvos ir Lenkijos santykius, atsakau - tai dėl rašybos, ir pašaliečiai negali tuo patikėti. Viskas tik dėl lenkiškos raidės w Lietuvos pasuose.
Lietuvai ne kartą pažadėjo tai išspręsti, bet to nepadarė. Tai menkina Lietuvos patikimumą.
Vieninteliai, kurie tai blokuoja, yra dalis konservatorių partijos. Jie turėtų pabusti. Draugiški santykiai su Lenkija yra Lietuvos nacionalinio saugumo klausimas. O Lenkija nori gerų santykių su Lietuva.