Anūkai nebemoka lietuviškai
Šiemet Gintautui Būgai sukaks 85-eri metai. Ne pagal amžių žvalus, energingas vyriškis yra pasiryžęs dar nemažai nuveikti puoselėdamas ir saugodamas lietuvių kalbą. Jis pats lietuviškai kalba be jokio akcento, nors Švedijoje, Stokholme, gyvena jau daugiau kaip pusę amžiaus.
“Su žmona Terese, kuri taip pat yra lietuvė, iki šiol tarpusavyje kalbamės tik gimtąja kalba. Ir mūsų vienintelė duktė Dalija, nors gimusi Švedijoje, dar šiaip taip “slebizavoja”. O štai jau jos vaikai, mūsų anūkai, Sofija ir naujagimio tėvas Danielius, lietuviškai nebemoka nė žodžio”, - apgailestauja ponas Gintautas. Ir nieko nuostabaus, nes Dalija ištekėjo už švedo.
Gintautas Būga pasiryžęs gimtosios kalbos išmokyti bent savo provaikaitį, kurio atėjimas į šį pasaulį paskatino įkurti profesoriaus K.Būgos vardo fondą, kuris tęstų šio kalbininko pradėtą veiklą.
“Vaikelis, penktos kartos pirmagimis, gimė gruodžio penktąją, tą dieną, kai 1924 metais palaidotas mano tėvas profesorius Kazimieras Būga. Šis sutapimas, taip pat susirūpinimas lietuvių kalbos išlikimu ir tapo šio sumanymo priežastimi”, - pasakoja pašnekovas.
Jo rūpesčiu dar 1995 metais Stokholme buvo įkurta lietuviška sekmadieninė gimnazija šioje šalyje gyvenantiems lietuviukams. Joje per šokius, žaidimus, kitus vaikams patrauklius užsiėmimus svetur gimę ir augantys vaikai, kurių šaknys lietuviškos, mokosi lietuvių kalbos.
“Manėme, kad gal tik mūsų anūkų anūkai kada nors pamatys laisvą Lietuvą, todėl lietuvių kalba nebuvo aktuali. Tačiau po nepriklausomybės atkūrimo viskas pasikeitė. Prieš dešimt metų mes, Švedijoje gyvenantys lietuviai, surinkome krūvą pinigų ir įsteigėme Lietuvių kalbos sekmadieninį fondą. Be mano žinios gimnaziją neseniai perkrikštijo, pavadino “Saulės”, - nepatenkintas G.Būga.
“Ir Jonas Vilijus tą mokyklėlę būtinai lankys, nors jis to dar nežino”, - įsitikinęs jo prosenelis.
Tėvą pažįsta tik iš pasakojimų
“Meluočiau, jei sakyčiau, kad labai domėjausi savo tėvo darbais, veikla gimtosios kalbos labui. Nuo jaunumės gyvenu kitoje šalyje. Baigiau medicinos mokslus ir visą gyvenimą dirbau gydytoju, taigi nieko bendra su lietuvių kalba neturėjau. Ir laikai buvo ne tie, kad lietuvybė būtų labai rūpėjusi”, - sako G.Būga.
Kai paliko Lietuvą per karą, 1944 metais, jam buvo vos dvidešimt dveji. Iki šiol jis prisimena, kad į Švediją atvyko rugsėjo 17 dieną: “Buvau vienas kaip pirštas. Motina ir sesuo, septyneriais metais vyresnė Gražina, liko Vokietijoje. Vėliau jos atsidūrė Amerikoje, kur ir gyveno abi. Gražina šeimos nebuvo sukūrusi. G.Būga neprisimena savo tėvo, garsiojo kalbininko K.Būgos. Profesorius išgyveno tik 45-erius metus, mirė sunkiai susirgęs dėl prastų gyvenimo sąlygų ir pervargimo. Tada Būgų šeima gyveno Kaune, kur gimė ir Gintautas.
“Man buvo vos dveji, kai tėvelis paliko šį pasaulį. Ką toks vaikas gali prisiminti? Jis gyvas mano atmintyje tik iš mamos, kuri viena mus augino, pasakojimų. Šiek tiek daugiau prisiminė sesuo. Dabar vėl iš visos šeimos vienas esu likęs, Gražina mirė 1997 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose”, - paaiškina ponas Gintautas.
Per karą išblaškyta po visą pasaulį Būgų šeima vėliau mažai bendravo. Mama sunkiai sirgo, dar prieš karą prastai matė, sunkiai vertėsi, vienai teko auginti du vaikus. Sunkiai surinko pinigų akių operacijai, bet ji buvo nesėkminga - moteris visai apako. Galbūt ankstyva tėvo mirtis, mamos liga ir pastūmėjo G.Būgą tapti mediku.
Medicinos studijas G.Būga pradėjo 1940-aisiais Kauno universitete, tačiau karo metais jis dažniausiai būdavo uždarytas. Mokslus teko baigti Švedijoje. Iš pradžių G.Būga dirbo psichiatru.
“Tačiau ne iš pašaukimo, o iš bėdos, negalėjau gauti kito darbo. Vėliau persikvalifikavau į internistą, paskui dirbau valstybiniu gydytoju”, - pasakoja kalbininko palikuonis.
Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę jis kasmet po kelis kartus, vienas arba su žmona, atvyksta į tėvynę. Būgos Kaune turi įsigiję butą. “Jis ne mano, o žmonos. Tai ji man ten leidžia pagyventi”, - patikslina pašnekovas. “Tradicija tapo atvažiuoti kovo 11 dieną, tik šiemet ją teko sulaužyti. Kovo 12-ąją krikštijo Joną Vilijų, o tai neeilinis įvykis mūsų šeimoje, tad teko jam atiduoti pirmenybę”, - pasakoja senolis.
Atšventė auksines vestuves
Ponas Gintautas primena smetoniškų laikų kavalierių: galantiškas, pasitempęs, vietoje kaklaryšio prie pilko kostiumo pasirišęs tautinę juostelę. Pasiūlius šnekantis prisėsti, kad būtų patogiau, jis juokais pasipiktina: “Kai dama sėdi, vyras turi stovėti”. Tačiau garbus amžius daro savo: ilgai stovėti jam jau sunkoka, nors sveikata nesiskundžia.
Girdi prasčiau, bet atmintis dar puiki. Ir praėjus daugiau kaip 50 metų, tarsi šiandien prisimena aplinkybes, kaip susipažino su žmona Terese. Tai įvyko prie bažnyčios, kur sekmadieniais lankydavosi Stokholme gyvenantys lietuviai.
“Stokholme gyvenome net šeši “aušrokai” (baigusieji Kauno “Aušros” gimnaziją). Dažnai rengdavome “roboksiukus”. Žinote, kas tai yra (vylingai žybteli akimis, tarsi vėl grįžęs į jaunystę)? Mano žmona Teresė buvo per šokius antra atsarginė”, - linksmai nusikvatoja pašnekovas.
“Tai, kad ji pateko į Švediją - tikras atsitiktinumas, galėjome ir nesusitikti. Per karą ji buvo atsidūrusi Berlyne. Traukiniu kartu su kitais lietuviais, lenkais juos vežė atgal į Lietuvą, tuos, kurie norėjo sugrįžti. Teresė gerai mokėjo lenkiškai, tai ją įkalbėjo Varšuvoje pasilikti. Sako, ko tu į tą Lietuvą važiuosi”, - pasakoja ponas Gintautas.
Trejus metus išgyvenusi Lenkijoje Teresė anglų laivu, kartu su humanitarine pagalba, pakliuvo į Stokholmą. “Visi čia gyvenę lietuviai ateidavo susitikti prie bažnyčios. Vieni eidavo į pamaldas, o kiti, ne tokie dievobaimingi, laukdavo lauke. Vėliau įsiliedavo į minią kaip niekur nieko. Ir aš buvau tarp jų. Stoviu, staiga pamačiau iš bažnyčios išeinant “antrąją atsarginę”. Pakviečiau į pasimatymą, truputį padraugavome. 1948-ųjų kovo 4-ąją susituokėme”, - išberia skaičius nė nesudvejojęs.
Retas jaunesnis vyras vestuvių datą prisimena, o garbaus amžiaus vyriškis - kuo puikiausiai. “Ir sidabrines, ir auksines, ir visas kitas vestuves jau suspėjome atšvęsti”, - tik juokiasi iš mano nuostabos G.Būga. Gintautas ir Teresė Būgos susilaukė vienos dukters, Dalijos. “Viena, bet labai gera”, - tikina tėvas.
Jis juokauja, kad šitiek metų kartu nesibardami su Terese pragyveno ir todėl, kad abu “prie medicinos”, tik žmona yra farmacininkė. “Labai patogu buvo kartu ir gyventi, ir dirbti”, - vėl šmaikštauja pašnekovas. Būgų dukra Dalija taip pat pasekė tėvų pėdomis - tapo odontologe.
Pradėjo tvarkyti dokumentus
Šiuokart besilankydamas gimtinėje jis pradėjo tvarkyti ir fondo steigimo formalumus. Teko vaikščioti pas notarus, į kitas įstaigas.
“Mano tikslas - kad lietuvių kalba neišnyktų. Daug lietuvių dabar išvažiuoja į užsienį dirbti ir gyventi, išsiveža vaikus, todėl toks pavojus yra. Planuoju skirti stipendijas pedagogams, lietuvių kalbos specialistams, rengti konkursus gimnazistams”, - dalijasi planais K.Būgos sūnus.
K.Būgos nuopelnai lietuvių kalbai - reikšmingi. 1920 metais jam buvo pavestas grandiozinis darbas - organizuoti “Lietuvių kalbos žodyno” leidimą. Jis išaiškino ir sudėliojo chronologiškai seniausius lietuvių ir kitų baltų kalbų skolinius, padėjo pagrindus lietuviškų asmenvardžių tyrinėjimui.
Remdamasis vietovardžiais paneigė, kad Lietuvoje ir Baltarusijoje gyventa keltų, sukūrė hipotezę apie baltų genčių įsikūrimą Pabaltijyje. Kalbininkas tyrinėjo priegaidės kirčio istoriją, nagrinėjo baltų mitologiją, ugdė literatūrinę lietuvių kalbą.
Lietuvių kalbos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja Danguolė Mikelėnienė sako, kad G.Būga kreipėsi į institutą laišku pranešdamas, kad nori steigti tokį fondą, ir prašydamas kalbininkų pritarimo.
“Iš pradžių bendravome laiškais, telefonu. Dabar tvarkome fondo steigimo formalumus, manau, kad iki vasaros pradžios jis pradės savo veiklą”, - pasakoja D.Mikelėnienė.
Fondo tikslas - lituanistikos puoselėjimas ir ypač jaunimo - gimnazistų, moksleivių, studentų, doktorantų įtraukimas į šią veiklą. Galvojama rengti konkursus, steigti stipendijas, numatoma remti komandiruotes į užsienio bibliotekas. Tikimasi, kad fondas parems ir K.Būgos tėviškės Pažiegės kaime, Zarasų rajone, išsaugojimą. Dabar sodyboje įkurtas K.Būgos memorialinis muziejus.