Jei rašant pareiškimus skyryboms reikėtų nurodyti ir skyrybų aplinkybes bei įvardinti atsakomybę, o skyrybas inicijuojantis asmuo per turto dalybas nukentėtų finansiškai, karštakošiškų sprendimų esą sumažėtų. Anot teisininkų, didžioji dauguma ieškovų skyrybų bylose – moterys.
Dažniausiai nukenčia moterys
Seimo narys Mantas Adomėnas sutinka, kad Lietuvoje yra daug paliktų, vienišų moterų, kurios vienos tempia vaikų auginimo naštą, todėl įsitikinęs, kad reikėtų didinti pirmiausiai vyrų atsakomybę už šeimos išardymą.
„Lietuvoje skyrybos, kaip taisyklė, yra be atsakomybės. Tai tarsi kontrakto nutraukimas. Tačiau kalbant apie atsakomybės už šeimą prisiėmimą prasminga apie tai kalbėti. Atsakomybė galėtų būti susijusi su turto pasidalijimo klausimais, kaip yra Amerikoje: dėl kieno kaltės šeima išyra, tas nukenčia dalijantis šeimos turtą. Tai būtų svarbus saugiklis apsaugant tas moteris, kurios yra paliekamos dėl jaunesnių sekretorių, jei galima taip apibendrintai pasakyti, ir kurios dažnai turi prisiimti vaikų auginimo, išleidimo į gyvenimą naštą, tačiau nėra deramai aprūpintos bei turi tam tikrą socialinę stigmą“, - teigė konservatorius.
Anot jo, jei šeima valstybei visgi turi socialinę vertę, tai turi atsispindėti ir įstatymuose. Tokių pavyzdžių, kai įtvirtinta atsakomybė už santuokos išardymą, esą yra ne tik Amerikos, bet ir Europos teisėje. Šios sistemos esmė: tas, kuris inicijuoja skyrybas, netenka daugiau turto, išskyrus tuos atvejus, kai skyrybos inicijuojamos dėl pateisinamų priežasčių, pavyzdžiui, patiriamo smurto.
„Jei neužtektų parašyti pareiškimo dėl skyrybų, o reikėtų jame nurodyti aplinkybes bei atsakomybę, tai būtų teisinio proceso krypties pakeitimas. Tuomet bendroji praktika taptų parankesnė tai pusei, kuri linkusi išsaugoti šeimą“, - įsitikinęs pašnekovas.
Neturėtų būti baudžiamoji ekspedicija
„Šeimos stabilumas yra ir socialinės visuomenės dvasios išraiška. Vyraujanti norma, kad šeimos pakeitimas yra tik pareiškimų parašymas - ir jau galima pradėti gyvenimą iš naujo, skatina eksperimentuoti. Tačiau jei skyrybos tampa sudėtingu procesu, kuriame reikia paaiškinti, kodėl taip įvyko, žmonės įsiliepsnojusį skandalą dažniau suvoktų tik kaip epizodą galbūt audringoje, bet toli gražu ne baigtinėje šeimos santykių istorijoje.
Kitaip tariant, žmonės neieškotų iškart lengviausios išeities, o galvotų apie tai, kad gyvenime visgi būna visko, o audras keičia geresni laikotarpiai. Dabar pas mus skyrybos vyksta „ant karštųjų“ – pirmas nepasisekimas ir jau skiriamės. Žinoma, savaime pats teisinis procesas to neužtikrins, bet pradėtų šiek tiek keistis visuomenės santykis. Auklėjimas, rengimas šeimos gyvenimui, kuris akcentuotų ne tik emocinę pusę, bet ir ugdytų tam tikras pastovumo ir ilgos perspektyvos matymo vertybes, irgi reikalingas“, - svarstė M. Adomėnas.
Anot parlamentaro, šiuo metu įsivyravusi kultūra, kai skiriamasi labai lengvai ir visiškai nepagalvojant apie pasekmes kitam santuokos partneriui. Tokiu atveju atsakomybę turėtų prisiimti skyrybų iniciatorius. Pašnekovas įsitikinęs, kad toks įstatymo projektas Lietuvoje sulauktų ir neigiamos reakcijos, bet čia jau tenka kelti klausimą, kiek pati visuomenė pajėgi apsispręsti, ar šeimos stabilumas jai yra vertybė, ir jeigu taip, reikia rimtai diskutuoti, kaip mes vis dėlto galime sustiprinti šeimas ir apginti moteris, kurios labiausiai nukenčia.
M. Adomėno manymu, toks įstatymo projektas galėtų atsirasti poros metų perspektyvoje. „Pirmiausiai turi būti parengta bazė šio įstatymo įgyvendinimui, kad jis netaptų baudžiamąja ekspedicija prieš kokią nors vieną žmonių grupę, kaip mėgstama Lietuvoje daryti: kai yra problema, prieš šios problemos sukėlėjus metamas įstatymas, kad jie būtų pastatyti į vietą. Reikia apsvarstyti visą priemonių kompleksą“, - teigė pašnekovas.
Praktikoje sutuoktinio kaltė įrodoma tik 10 proc. atvejų
Pasak advokatės Viktorijos Čivilytės, Civiliniame kodekse ir dabar yra daug garantijų po skyrybų nukentėjusiai pusei. Pavyzdžiui, jei moteris dėl santuokos neįgijo išsilavinimo, nes gimdė ir prižiūrėjo vaikus, galima išsikovoti kompensaciją už studijas. Taip pat yra numatytas sutuoktinių išlaikymas, jei jie neturi lėšų pragyvenimui, arba jei moteris su vaikais lieka be gyvenamojo būsto, ji gali likti gyventi vyro bute, kol vaikai taps pilnamečiais. Tačiau praktikoje šios garantijos, pašnekovės teigimu, naudojamos labai retai.
„Kalbant apie tai, kas inicijuoja skyrybas, mano praktikoje apie 95 proc. ieškovų byloje dėl santuokos nutraukimo yra moterys. Tai nereiškia, kad jos yra iniciatorės. Tiesiog vyrai išeina gyventi pas kitą moterį arba vieni, bet dokumentų netvarko – esą tau reikia, tu ir tvarkykis. Kadangi moteriai reikia išlaikymo vaikams, pagaliau stabilumo – žinoti, kas yra mano, o kas – ne mano, jos ir pradeda tvarkytis dokumentus. Įsigaliojus tokiam įstatymui, vadinasi, kaltos liktų jos?“ - dviprasmišką skyrybų situaciją aiškino teisininkė.
V. Čivilytė savo praktikoje susiduria su dar viena rimta problema – kai skiriamasi dėl smurto šeimoje, įrodyti tai labai sunku. Pirmiausiai todėl, kad smurtas šeimoje – latentinis nusikaltimas, apie kurį dažnai neinformuojama. O ir policija nepersistengia tirdama tokius skundus, kurie priskiriami prie buitinių konfliktų.
Ryžtingesnės moterys pačios nuvyksta pas teismo medikus ir gauna pažymą apie sužalojimus, tačiau teismo medikai nustato tik tai, kad, pavyzdžiui, kraujosruvos padarytos, tikėtina, tuo laiku ir tuo objektu, kaip nurodo moteris, tačiau kad jas padarė sutuoktinis, šimtu procentų įrodyti neįmanoma. Kadangi tokie sužalojimai paprastai yra nežymūs, tokios bylos priskiriamos prie privataus kaltinimo bylų, todėl nukentėjęs žmogus turi pats kreiptis į teismą. Retas kuris tam ryžtasi.
„Beje, pagal apklausų statistiką smurtas šeimose yra abipusis. Moterys taip pat su kočėlais pasišvaisto, tačiau įsivaizduokite vyrą, kuris ateina į policiją ir pareiškia, kad jį žmona sumušė. Natūralu, kad jie neina. Žinoma, moterys dažniau naudoja psichologinį smurtą, kurio šeimoje taip pat daug, o jį įrodyti jau visiškai neįmanoma. Jei patikrintumėte statistiką, kiek į teismus ateina bylų dėl vieno sutuoktinio kaltės ir kiek jų pasibaigia tuo, kad kaltė būna įrodyta, spėčiau, kad būtų ne daugiau kaip 10 proc.”, - tikino advokatė.
Reikia griežti atsakomybę už alimentų nemokėjimą
Anot jos, pirmiausiai reikėtų griežtinti vyrų vengimą mokėti alimentus vaikams. „Kol vaikai auga šeimoje, jų išlaikymas yra labai brangus, bet po skyrybų vaikai kaip mat „atpinga“ – net iki 80 proc. Turėjau bylą, kai žmogus mokėjo vos 300 litų ir dar reiškė ieškinį, kad suma per didelė, nes motina iš tų pinigų neatideda santaupoms, saugiai neinvestuoja“, - piktinosi pašnekovė.
Teisininkės teigimu, įstatymuose atsakomybė už vengimą mokėti alimentus yra numatyta, tačiau praktikoje viskas atrodo taip: vyras ilgai nemoka alimentų, moteris kreipiasi į teismą, tačiau pakanka vyrui sumokėti 10, 20, 50 ar 100 litų, ir baudžiamoji byla nutraukiama, o jis ir toliau sėkmingai nemoka.
„Įstatyminę bazę reikia taip sutvarkyti, kad vaikų išlaikymas netaptų moters problema. Jei vyras neturi pajamų, galima kirsti per turtą. Šiuo metu vaikų auginimas, auklėjimas, išlaikymas po skyrybų dažniausiai tampa moters bėda. Tiesa, dabar jau išaiškinta, kad bedarbis – ne liga, ir vyrui skaičiuojami delspinigiai už nemokamus alimentus, tačiau kas iš to? Fondas, išmokėdamas uždelstus alimentus už vyrą, dar žiūri motinos pajamas – jei jos didelės, nemoka. Tačiau kodėl motina su vaikais visada turi balansuoti ant skurdo ribos? Jei vyras nemoka alimentų, vienas iš būdų – priversti jį dirbti viešuosius darbus. Reikia daryti ką nors, kad gyvenimas tokiam vyrui nebūtų patogus“, - įsitikinusi pašnekovė.