Į Vilniuje vykusį PLEF susirinko garsiausi lietuvių kilmės kūrėjai, sėkmingi verslininkai ir įvairių sričių ekspertai iš viso pasaulio. Jie dalijosi patirtimi ir įžvalgomis, diskutavo, kaip Lietuva turėtų priimti globalius ekonominius iššūkius ir jiems pasiruošti.
Renginyje kalbėta angliškai, dalyvių pasisakymus į lietuvių kalbą vertė vertėjai.
PLEF vartota anglų kalba apstulbino dukart Bogotos merą, buvusį kandidatą į Kolumbijos prezidentus A. Mockų. „Man būtų gėda kalbėti angliškai“, – lietuviškai pareiškė A. Mockus, kada forume buvo pristatytas angliškai.
„Aš kalbėsiu valstybine kalba“, – jam pritarė menininkė Daiva Laurėnienė iš Rusijos lietuvių bendruomenės.
Tuo metu dauguma forumo dalyvių, net ir tie, kurie gyvena ir dirba Lietuvoje, diskutavo angliškai.
Organizatorė: mums reikia išeiti iš komplekso
Pasak D. Petkevičienės, dvikalbystė ir prioritetas anglų kalbai leidžia daugiau į lietuvišką tematiką integruoti tarptautinius ekspertus, kurie turi ryšių su Lietuva, tačiau jaučia kalbos barjerą. Ji atkreipė dėmesį, kad kai kuriems PLEF svečiams lengviau mintis profesine tematika išreikšti angliškai.
„Aš suprantu poną A. Mockų, jis tikrai yra gerbiamas dar ir dėl to, kad visada pabrėžia savo lietuvybę, siekia išlaikyti kalbą. Būtent dėl to kiekvieną sykį organizuodami PLEF ar kitus didesnius renginius stengiamės turėti vertimo galimybę, kad bent jau tie, kas nori, galėtų klausytis lietuviškai, bet tuo pačiu neapribotų ir kitų svečių“, – aiškino D. Petkevičienė.
I. Smetonienė: grįžta paplovę indus Anglijoje ir nebemoka lietuviškai
„Man truputėlį keista. Turime kažkokį provincijos sindromą ir negalime jo atsikratyti“, – situaciją komentuoja Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentė, buvusi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė I. Smetonienė
I. Smetonienė prisiminė, kad tokia pati situacija buvo sovietmečiu. „Jeigu tik nors vienas atvažiuodavo iš kitos šalies ir kalbėdavo rusiškai, visada lietuviai sugebėdavo pereiti ir net tarpusavyje kalbėdavo rusiškai. Nuolatinis mūsų prisitaikymas, matyt, yra mūsų kraujyje. Dėl to drąsiai sakau – lietuviai dvikalbystės nebijo, jie nuo pat mažens dvikalbystei pasiruošę“, – aiškina I. Smetonienė.
Kalbininkė puikiai prisimena tikrą situaciją, kai jaunuolis grįžta iš tarybinės armijos ir apsimeta, kad nebemoka lietuviškai, su motina šneka darkyta lietuvių-rusų kalba. „Dabar lygiai tas pats – iš tiesų išeivis, kuris iš Lietuvos išvažiavo prieš karą, po karo, šneka daug geriau negu nuvažiavęs ir porą metų, atsiprašau, paplovęs indus kur nors Anglijoje. Grįžęs staiga jis neištaria „tė“, nebemoka normalios lietuviškos sintaksės ar dar ko nors“, – stebisi I. Smetonienė.
Visa tai I. Smetonienė apibendrina dviem žodžiais: „amžinas prisitaikėliškumas“. Pašnekovės teigimu, kai užsienyje nuvyksti į rimtą konferenciją, visada gerbiama konferenciją rengianti šalis. Iš pagarbos priimančiai šaliai, jos kultūrai ir kalbai, darbinė kalba paprastai būna tos šalies kalba. Netrukdo ir tai, kad ja gali kalbėti tik vienas ar du pranešėjai.
„Mums sunku tą įsisąmoninti. Vaidiname, kad esame europiečiai, bet taip ir neperpratome, kad europiečiai gerbia ir savo kalbą, ir kitas kalbas. Taip bus, kol nepasikeis mūsų galvose. O žiūriu, kad nesikeičia – auga karta po kartos, keičiasi tiktai kalbų pavadinimai. Buvo rusų, dabar yra anglų. Bus tikrai blogai, jei bus daug šitaip mąstančių“, – sakė kalbininkė.
Pasak I. Smetonienės, tame pačiame forume raginta kurti „europinę tapatybę“. „Buvau mokinė, kai man buvo kalama kurti tarybinę tapatybę“, – juokėsi kalbininkė.
Dėl to, mano pašnekovė, labai teisingai kažkada pasakė Justinas Marcinkevičius: „Aš kaltinu visus, visus, visus, išmokiusius lietuvį nuolankumo“. I. Smetonienės įsitikinimu, patys kertame šaką, ant kurios sėdime.