Džiaugsmas, padėkos ir lengvesni atodūsiai. Tokias reakcijas sukėlė šeštadienį JAV Atstovų Rūmų balsavimas, kai po kelis mėnesius trukusios blokados įstatymų leidėjai pritarė daugiamilijardinei paramai Rusijos užpultai Ukrainai.
Žinoma, Kyjivui skirti ne patys 61 mlrd. dolerių (57 mlrd. eurų), nes iš didžiosios dalies šios sumos bus kompensuojamos išeikvotos JAV šaudmenų ir raketų atsargos – naujų užsakymų vertė gali būti didesnė arba mažesnė, nei jau Ukrainai perduota ginkluotė, tai priklauso nuo gamybos sandorių.
Tačiau neišvengiamai JAV sprendimas suteikia galimybes ir prezidentui, ir Pentagonui iš karto atlaisvinti turimas amunicijos ir raketų atsargas už maždaug 7,85 mlrd. JAV dolerių, o dar 13,8 mlrd. bus skirta su Ukraina siejamiems užsakymams, kurie turėtų būti įvykdyti per artimiausius dvejus metus.
Tai reiškia, kad Ukrainą jau kitą, o gal net ir šią savaitę turėtų pasiekti pirmosios taip trūkstamos 155 mm kalibro artilerijos sviedinių ir raketų oro gynybos sistemoms „Patriot“ bei NASAMS siuntos.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis ne veltui pareiškė esąs „dėkingas“ už tokį sprendimą, kuris „neleis karui plisti, išgelbės tūkstančius gyvybių“. Bet taip pat neatsitiktinai su neslepiama panieka bei pasitikėjimu savimi JAV sprendimą priėmė Maskva, kuri kartoja tą patį. Pasak Kremliaus atstovo Dmitrijaus Peskovo, ši parama „toliau žlugdys“ Ukrainą ir pareikalaus daugiau aukų.
Techniškai pastarasis pastebėjimas yra tiesa, nors dėl gautos reikalingos paramos daugiau minėtų aukų patirs būtent Rusija. Bet kuriuo atveju visa Vašingtono ir kitų sąjungininkų pagalba kol kas nesuteikia pagrįstų vilčių dėl greitos ukrainiečių pergalės – ji tik teoriškai atitolina pralaimėjimo galimybę, kuri, likus be šaudmenų, pastaruoju metu atrodė vis realesnė.
Jei pastarasis scenarijus išsipildytų, ir Ukraina, ir JAV, ir kitos šalys, ir ekspertai neslepia, kad tai reikštų katastrofą ne tik ukrainiečiams, bet ir paskatintų Rusiją griebtis naujos agresijos etapo, tikėtina, prieš Baltijos šalis.
Ir nors tokie sukrečiantys vertinimai gali būti vertinami įvairiai, taip pat ir skeptiškai, tiek Ukrainos pergalės scenarijai, tiek juo labiau potencialaus Rusijos karo scenarijai prieš NATO nares, kad ir Baltijos šalis, neretai ignoruoja vieną paprastą taisyklę: konvenciniame, didelio intensyvumo kare laimi ne tas, kuris ginasi, bet tas, kuris sugeba pulti ir perkelti karą į priešo teritoriją.
Kokios pagalbos sulauks pirmiausiai
Tai, kad jau pirmojoje karinės pagalbos partijoje Ukraina sulauks 155 mm artilerijos sviedinių ir, tikėtina, oro gynybos raketų, gal netgi papildomų sistemų, kurias reikės atimti iš esamų JAV oro gynybos batalionų, yra labai svarbu, nes būtent minėtų atsargų Ukrainai dabar labiausiai trūksta.
FPV dronais rusų šarvuotąsias pajėgas ir pėstininkus pastaraisiais mėnesiais stabdantys ukrainiečiai pripažįsta, kad taip daro sukdamiesi iš padėties – trūksta pagrindinės priemonės, kurios šiame kare, kaip ir kituose dideliuose panašiuose susidūrimuose pasitvirtino ne sykį – artilerijos.
Dronai tapo nepakeičiama ir sudėtine priemone šiame kare abejoms pusėms. Iš kruopščiai atrinktų vaizdo įrašų, kuriuose fiksuotos sėkmingos atakos, gali susidaryti įspūdis, kad tik vienais dronais įmanoma kariauti. Bet turėdami savus privalumus dronai turi ir trūkumų – jie nėra pakaitalas.
Iš pabūklų galima šaudyti įprastus arba klasterinius sviedinius, o salvinės ugnies sistemų – raketas ir minas, kas stabdo tiek tankų, pėstininkų kovos mašinų, tiek pėstininkų judėjimą, fiziškai naikina priešo pajėgas efektyviau ir iš didesnio atstumo, nei mūšio lauke vis didesnį, bet ne esminį vaidmenį vaidinantys dronai.
Panaši, jei ne dar svarbesnė padėtis susiklosčiusi su oro gynyba: jos ne šiaip trūksta, nes tenka ginti tiek fronte esančius pajėgumus, tiek strateginę infrastruktūrą – oro gynybos trūkumas atsiliepia Ukrainos gebėjimams išnaudoti turimus privalumus, pajėgas bei vykdyti operacijas.
Tai, kad Rusijos aviacija raketomis ir bombomis vis dažniau beveik nevaržomai atakuoja tiek ukrainiečių fronto linijoje esančius karius, tiek gilumoje esančius objektus, pavyzdžiui, karinius aerodromus su tirpstančiais Ukrainos oro pajėgų orlaiviais, yra ne mažiau iškalbingas faktas, nei šias atakas netrukdomai filmuojantys rusų dronai arba bepiločiai orlaiviai. Rusijos propagandistai turi priežasčių dėl to džiūgauti.
Tačiau stabdyti priešą, atmušti, pridaryti nepakeliamų, judėjimą ir operacijas nutraukiančių nuostolių, o taip pat neleisti priešo aviacijai veikti tiek pafrontėje, tiek šalies gilumoje yra viena, o išnaudoti tokias progas kontratakuojant yra visai kas kita. Naujai įrenginėjamose gynybos linijose ir už jų Rusijos pajėgas galima tikėtis atmušti, bet gynyboje nelaimimas joks konvencinis karas.
Norint vykdyti sėkmingas kontratakas Ukrainos kariuomenė privalės vėl įgyti ne tik ugnies pranašumą prieš rusus, kuris šiuo metu yra ukrainiečių nenaudai (į penkis ar net dešimt rusų artilerijos, minosvaidžių, salvinės ugnies sistemų šūvių dažniausia tegali atsakyti vos vienu), bet ir rizikuoti aptirpusiais šarvuotosios galios rezervais, o taip pat neleisti priešui persigrupuoti.
Teks ne tik gintis, bet ir pulti
Tai reiškia, kad iš tų 23 mlrd. dolerių paramos paketo, už kurį amerikiečiai skirs pagalbą Ukrainai, didelė dalis nukeliaus būtiniausiems ir kritiniams poreikiams – šaudmenims, raketoms, o jei JAV atsilieps į Ukrainos prašymus, gal ir „Patriot“ sistemoms.
Papildžius pastarųjų atsargas bei į frontą pristačius daugiau vidutinio nuotolio oro gynybos sistemų galima tikėtis ir atremti Rusijos aviacijos smūgius – net sąlyginai nedideli rusų aviacijos nuostoliai Kremliui yra reikšmingi, nes tiek pačių lėktuvų, tiek patyrusių pilotų rusai turi stebėtinai nedaug.
Tačiau ne mažesni poreikiai stabdant ir atmušant priešą bus amerikietiškų tankų „Abrams“, o dar svarbiau – pėstininkų kovos mašinų „Bradley“ ir netgi šarvuočių M113 tiekimas. JAV atsargoje turi šimtus įvairios modifikacijos minėtų tankų, PKM ir šarvuočių.
Potencialiai, viename JAV prezidento pasirašytame pakete jau artimiausiais mėnesiais gali atsirasti po šimtą PKM ir M113 – šios kovos priemonės, kai naudojamos efektyviai, su priedanga, mūšio laukuose ukrainiečiams itin pasiteisino. „Bradley“ pasirodė kaip efektyvi karių transportavimo ir ugnies paramos platforma, o M113 dažnai naudojama kaip medicininės evakuacijos platforma. Nors daug šių šarvuočių buvo sunaikinta ar užgrobta, juos vertinantys ukrainiečiai neslepia noro sulaukti jų daugiau.
Ne mažiau svarbūs ir ukrainiečių gebėjimai naikinti Rusijos pajėgas – tiek techniką, tiek personalą, atvykstančius pastiprinimus, vadovybę, amuniciją ir infrastruktūrą priešo gilumoje. Tad neatsitiktinai vienu svarbiausių poreikių identifikuojamos papildomos balistinių raketų ATACMS siuntos.
Pirmąsias šias raketas Ukraina gavo pernai, bet tik nedidelį kiekį ir tik pirmos kartos, t.y. tokias, kurios šaudo 160 km nuotoliu. Vasarį JAV prezidento administracija leido suprasti, kad Kongresui pritarus dėl paramos Ukrainos, pastaroji gali tikėtis ir modernesnių, 300 km šaudančių ATACMS. Šias raketas gali leisti tiek salvinės ugnies sistemos HIMARS, tiek MLRS, kurių Ukraina turi kelias dešimtis.
Ir nors Ukrainą vilioja tokie simboliniai taikiniai, kaip Kerčės tiltas į okupuotą Krymą arba rusų karo laivai iš jau ir taip gerokai apdaužyto Juodosios jūros laivyno, šiuo metu daug svarbesni taikiniai yra rusų aviacijos, ypač atakos sraigtasparnių bazėse, Rusijos amunicijos sandėliai, vadavietės, tiltai.
Tai yra tokie taikiniai, kurių apgadinimas, fizinis sunaikinimas smarkiai apribotų Rusijos pajėgų veikimą bei sutrikdytų planuojamus puolimus pavasarį bei vasarą. ATACMS taikiniu taip pat gali būti ir rusų kariai – dideli ir staigūs dalinių gyvosios jėgos, ypač patyrusių karių nuostoliai, smarkiai atsiliepia kovinei dvasiai.
Karas Ukrainoje jau parodė, kad ukrainiečiai geba išnaudoti tokias progas, kai identifikuota priešo smukusi kovinė dvasia bei patirti gyvosios jėgos nuostoliai sudaro palankias sąlygas rasti plyšių fronte ir surengti efektyvias kontratakas – taip nutiko 2022-ųjų Charkovo kontrpuolimo metu.
Erzina Vakarų nustatyti ribojimai
Ir vis dėlto visos šios priemonės kartu su Ukrainos pilotų jau valdomais, bet dar į mūšius nestojusiais naikintuvais F-16 nėra ir negali tapti sidabrine kulka. Ypač todėl, kad Ukrainos pajėgoms, gavusioms ginkluotę ir techniką, iki šiol taikomi ribojimai.
Vienas aiškiausių – negalima šių priemonių naudoti Rusijos teritorijoje. Tai reiškia, kad skirtis yra labai aiški – visos rusų okupuotos Ukrainos teritorijos nuo Donbaso iki Krymo ir ten esantys rusų kariniai objektai, pajėgos ir pan. yra legitymūs taikiniai.
Tačiau 1991 m. dvišale sutartimi ir 1994 m. Budapešto memorandumu įtvirtinta Ukrainos siena yra aiški, o už jos baigiasi ukrainiečių galimybės smogti Rusijai jos teritorijoje. Bent jau Vakarų manymu.
Nepaisant to, kad Ukraina nuo karo pradžios tai daro savomis priemonėmis – iš pradžių Rusijai smogta balistinėmis raketomis „Točka-U“, vėliau iš oro gynybos sistemų į primityvias kruizines raketas perdarytomis S-200, o taip pat, žinoma, ir dronais, nė viena ATACMS, „Storm Shadow“, SCALP ar kita vakarietiška raketa nesmogė rusų sausumos taikiniams pačioje Rusijoje.
Šis ukrainiečius ir ištikimiausius jų sąjungininkus, pavyzdžiui, Baltijos šalis ypač erzinantis ribojimas gali atrodyti keistai, nelogiškai, netgi kvailai, turint omenyje, kad dalį Ukrainos okupavusi Rusija aneksavo Krymą, Luhansko, Donecko, Zaporižės, Chersono sritis, jas laiko savo teritorija, bet kol kas šis barjeras išlieka.
Jis ne tik varžo Ukrainos galimybes efektyviai atsakyti į priešo veiksmus, bet ir padaryti reikšmingą žalą Rusijos gebėjimams kariauti – smūgiai priešo gilumoje esantiems objektams gali sudaryti daug problemų rusų kariams fronte.
Ukraina jau ne kartą rizikavo ir arčiau sienos su Rusija perkėlė savo sistemas „Patriot“, kuriomis Rusijai priklausančioje Briansko srityje pernai numušė kelis rusų orlaivius. Bet rusai kaip mat ėmė medžioti amerikietiškas oro gynybos sistemas ir sunaikino dalį vienos sistemos. JAV administracija taip pat neliko sužavėta ukrainiečių drąsa, nes tai buvo tarpusavio susitarimo sulaužymas.
Tad net ir sulaukus naujos partijos raketų ATACMS ar kitų raketų, o taip pat ir naikintuvų F-16, tikimybė, kad JAV pakeis savo požiūrį yra nedidelė – pernelyg įsišaknijusi deeskalavimo subkultūra JAV administracijoje reiškia, kad bet koks nesuderintas Ukrainos bandymas nepaisyti susitarimo dar kartą gali baigtis netgi karinės pagalbos pristabdymu. Ir tai nėra vien JAV administracijos taisyklė – panašius ribojimus dėl smūgių Rusijos teritorijoje taiko ir kruizines raketas iš savo sandėlių perdavusios Jungtinė Karalystė bei Prancūzija.
Ir nors pačios Ukrainos rengiami dronų bei ukrainietiškų raketų smūgiai Rusijos teritorijai parodė, ko vertos tokios baimės – esą jei dėl tokių smūgių Rusija nesigriebė branduolinės eskalacijos, kurios baiminasi Vakarai, tai kodėl tai turėtų sukelti ATACMS smūgiai Belgorodo, Briansko, ar kitose Rusijos srityse, kol kas Vakarų šalys nepasidavė spaudimui atšaukti ribojimus.
„Perkelti karą į Rusijos teritoriją“
Būtent todėl ši sąlyga iškreipia ir Lietuvoje bei kitose pafrontės valstybėse vykstančias diskusijas, kaipgi NATO gintų savo nares galimos Rusijos agresijos atveju. Neretai žemėlapiuose braižomi sausumos dalinių judėjimai, dėliojami scenarijai ignoruoja ne šiaip NATO stiprybę – oro pajėgų elementą, kuris ne viename kare jau įrodė savo vertę, bet ir su juo susijusius veiksnius.
Pirmasis yra žvalgybos: NATO šalių, ypač JAV gebėjimai iš oro aptikti, sekti ir įvertinti priešo pajėgų judėjimą, dydį, ketinimus bene geriausiai buvo įrodyti atviro karo Ukrainoje išvakarėse, kai amerikiečiai nesyk perspėjo apie būsimą agresiją, nors ja daug kas viešai abejojo.
Tai yra labai konkrečių gebėjimų – tiek pačių platformų turėjimo, tiek jų panaudojimo, tiek duomenų analizavimo įrodymai, paprastai siejami su terminu „grėsmės indikatoriai“. Jei tik kyla įtarimų, kad galima agresija prieš Aljanso nares, žvalgybiniai pajėgumai gali būti panaudoti iš karto.
Pavyzdžiui, po to, kai vasarį Lietuvoje apsilankęs buvęs JAV sausumos pajėgų vadas generolas Benas Hodgesas prabilo apie dvi savaites, kurias Lietuvai karo atveju esą tektų gintis vienai, šis sentimentas buvo juntamas ne šiaip diskusijose, bet ir visuomenėje.
„Delfi“ apklausa parodė, kad tik 26 proc. tiki, jog „NATO spės reaguoti laiku ir atgrasys agresiją“, o dauguma – 51 proc. mano, kad „turėsime kautis vieni – su sąjungininkų pajėgumais jau čia – bet iki dviejų savaičių vieni, prieš atvykstant pastiprinimui“.
„Na, pirmiausiai, tai pasakyčiau, kad tos dvi savaitės negali būti matomos izoliuotai. Aš tai matau taip: privalome turėti sistemą, kuri veidrodiniu principu atkartotų Rusijos pajėgų telkimą pasienyje. Tad jei matome tokį telkimą kitose sienos pusėje, turime daryti tą patį.
Turėtume žiūrėti ne tik į tas dvi savaites, per kurias jie mus gali užpulti, bet ir į mūsų pačių pastiprinimus – daug ką galima padaryti iš anksto, nes daug kas vyksta iki tol. Indikatoriai ir įspėjimai mums suteiks laiko reaguoti anksčiau, nei prieš dvi savaites“, – tinklalaidėje „Su kuo kariausim?“ teigė NATO pajėgų integravimo vieneto (NFIU) Lietuvoje vadas plk. Peteris Nielsenas.
Jis atkreipė dėmesį ir į tai, kad aptikus priešo judėjimą, minėtas Rusijos pajėgų veiksmų atkartojimas, t.y. pajėgų telkimas gali būti daromas iš anksto, neaktyvavus jokių Vašingtono sutarties straipsnių, vien tik NATO vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado (SACEUR) sprendimu.
„SACEUR turi reagavimo pajėgas savo kišenėje ir jas gali permesti čia taip pat. Taip pat pamatytumėme NATO laivus Baltijos jūroje, orlaivių priešakinį dislokavimą – tai, ką jau matėme prieš Rusijos invaziją į Ukrainą“, – priminė NFIU vadas.
Jo teigimu, visiškai tikėtina, kad prieš bet kokią Rusijos invaziją į Lietuvą, net jei Kremlius tam iš viso pajėgtų ryžtis, NATO čia jau spėtų sutelkti per 100 tūkst. karių, įskaitant sąjungininkus. Ir tai tebūtų pirmoji banga.
Bet dar svarbiau tai, ką Danijos pulkininkas pasakė tinklalaidės pabaigoje, t.y. tai, ką dažnai pamiršta karo, panašų į tą, kuris kariaujamas Ukrainoje, pesimistiškieji vertintojai: užpuolus NATO narę žaidimo taisyklės keičiasi – nebelieka jokių apribojimų ATACMS ir dar modernesnių arba didesnį šūvio nuotolį turinčių sistemų, t.y. PrSM, „Tomahawk“ smūgių Rusijai.
Ar tai būtų Kaliningrado, ar Pskovo sritis, ar Rusijos marionete paversta kaimyninė Baltarusija ar Sibiras, ar Vladivostokas iki pat Kamčiatkos – visa Rusijos teritorija taptų teisėtu taikiniu.
O jei išgirtoji Rusijos oro gynyba sugeba šalies gilumoje prasileisti ukrainietiškus dronus, kokia tikimybė, kad sugebės atlaikyti oro gynybos sistemas sistemingai daužyti gebančių, pajėgumus turinčių ir juos panaudoti mokančių NATO šalių aviacijos antskrydžius?
Arba, kaip buvęs JAV pajėgų vadas generolas Markas Milley išsireiškė, pasiųsdamas žinutę Rusijai: „mes jus sumušime smarkiau, nei kas anksčiau“. Tokiems žodžiams „Delfi“ kalbintas NFIU vadas pritarė.
„Mes būsime pasirengę kovą perkelti į Rusijos teritoriją. Turime sukurti strateginę dilemą Rusijai, kad jei ji čia ateis, mes turime sukurti strateginių dilemų kitose vietose.
Jei iš Rusijos šaudo, turime šauti gilyn į Rusiją taip pat“, – tarp NATO šalių kariškių ir kitų sprendimų priėmėjų vis dažniau girdimą tendenciją priminė plk. P. Nielsenas.
Ukraina kol kas tai bando daryti pati, be viešo sąjungininkų (bent jau atitinkamus pajėgumus skiriančių) pritarimo. Ir nepaisant visų Kremliaus grasinimų, visų pareiškimų, kad Donecko ir Luhankso sritys, Chersonas, Zaporižė yra Rusijos teritorijos, Ukraina įrodė, kad galima spjauti į šiuos Maskvos paistymus, susigrąžinti tai, kas priklauso ukrainiečiams ir smogti Rusijai. Ir dėl to jokia Vakarų įsivaizduojama eskalacija, t.y. baisiau, nei Ukraina jau patyrė, neišsipildė.
Suvokimas, kad karą laimėti šitaip supančiotomis rankomis yra nepaprastai sudėtinga, jei išvis įmanoma, Vakaruose dar tik smelkiasi. Naujausios karinės paramos panaudojimas parodys, ar tokios strategijos nevertėtų pagaliau peržiūrėti.