Nuo vyro smurto pabėgusiai ir vieno kambario butuką besinuomojančiai jaunai moteriai kartais tenka išgyventi ir už 200 Lt. Ji mielai eitų dirbti, tačiau visur atsimuša į sieną – „kaip gi tu dirbsi su tokiais vaikais ant rankų, juk nuolat imsi biuletenį“.
Po šešerių metų smurto nusprendė skirtis
Viename provincijos mieste gyvenanti Vitalija (vardas pakeistas – DELFI) tokioje apgailėtinoje padėtyje atsidūrė pabėgusi nuo vyro smurto, kurį kentė šešerius metus. Šios savo gyvenimo puslapio nebenorinti prisiminti moteris teigė taip ilgai delsusi todėl, kad bijojo nežinomybės, ypač kai gimė vaikai.
„Gyvenimas smurte žlugdo, tačiau ir pripranti, ir bijai, kaip čia bus, kaip gyvensi viena. Galiausiai ryžausi, nes nusprendžiau, kad privalau vaikus apsaugoti nuo šios traumuojančios patirties. Viską padariau pati, tačiau labai padėjo moralinis artimųjų – močiutės ir brolio – palaikymas, be kurio būtų labai sunku. Tuo tarpu su mama, deja, santykiai prasti. Taip jau susiklostė. Bandžiau juos kažkaip atnaujinti, kalbėtis, bet nelabai sekėsi“, - atviravo pašnekovė.
Smurto pasekmes ji jaučia iki šiol: depresija, nei iš šio, nei iš to užplūstančios juodos mintys, padidėjęs jautrumas, kai net mažiausias menkniekis kelia ašaras, juolab kad šiandien kiekviena diena jai – kova už išgyvenimą. Pasak Vitalijos, be giminių pagalbos, kurie retkarčiais padeda, ji tikrai neišgyventų.
Kaip išgyventi už 200 Lt?
Moteris su vaikais glaudžiasi nuomotame vieno kambario butuke, o jos visos pajamos – 700 Lt. Vasarą butas jai kainuoja apie 300 Lt, žiemą kartais tenka pakloti ir 500 Lt. Taigi galima įsivaizduoti, kokio skurdumo stalas šiuose namuose.
„Vidutiniškai šaltuoju metų laikotarpiu tenka atiduoti apie 450 litų, taigi lieka 200 litų su trupučiu, vasarą – šiek tiek daugiau. Kaip išgyvenu? Mišinukų nebegeriame, perku paprastą pieną. Kas mėnesį stengiuosi užsipirkti maisto ilgesniam laikui – taip pigiau. Pavyzdžiui, pas ūkininkus per skelbimus labai pigiai galima įsigyti bulvių maišą, todėl mūsų mitybos racione vyrauja bulvės, miltiniai patiekalai. Stengiuosi gaminti iš jų įvairiausius patiekalus. Dar įperku patį pigiausią šaldytą vištienos faršą, kurio kilogramas kainuoja 5 litus. Su juo kepu žemaičių blynus. Normalios mėsos neįperkame, ją valgome labai retai. Taip pat perku pačias pigiausias dešreles. Nekreipiu dėmesio į kokybę – perku tik pačius pigiausius produktus. Kartais išverdu ryžių arba grikių. Iš daržovių taip pat valgome tik tai, kas pigiau – kopūstą, svogūnų, morkų. Verdu sriubą ar darau salotas. Pernai metų pabaigoje iš „Maisto banko“ gavau daug žirnių, todėl labai ilgai valgėme žirnių sriubą. Aišku, pinigų vis tiek neužtenka. Iki kitos pašalpos tenka ir pasiskolinti, o vėliau ne visada įstengiu grąžinti, taigi turiu skolų. Kartkartėmis močiutė atsiunčia apie šimtą litų, sutaupiusi nuo pensijos. Kartais padeda brolis“, - pasakojo moteris.
Bene labiausiai jai skauda širdį, kad dukroms, kurios visko nori kaip ir visi vaikai, pernelyg dažnai priversta sakyti „ne“. Parduotuvėje pamačiusios patikusį daiktą mergaitės iškart tiesia į jį rankas, o mama naują žaislą nupirkti išgali tik retkarčiais. Laimė, žaislų, kaip ir drabužėlių, kartais atiduoda draugės, per šventes visada dovanų nuperka moters močiutė.
„Deja, negaliu lepinti vaikų, tenka labai taupyti. Labdaros organizacijų, kurios dalintų bent drabužius, pas mus taip pat nėra. Anksčiau dalindavo maisto paketus – būdavo didžiulė paspirtis, bet po Naujųjų metų, sako, ir jų nebebus“, - teigė Vitalija.
Kai tik išgirsta, kad vieniša mama, visi žiūri kreivai
Moteris mielai eitų dirbti, tačiau tiek darbdaviai, tiek Darbo biržos darbuotojai jai atvirai sako, kad su dviem mažais vaikais darbo ji nesusirasianti.
„Kaip tik neseniai buvau savivaldybėje su meru šnekėti dėl galimybės greičiau gauti socialinį būstą – vis pinigėlių atsilaisvintų. Gal šiemet ir skirs, o gal ir ne. Pasisakiau, kad eisiu dirbti, jei pavyks vaikus atiduoti į darželį, bet visi tik juokėsi – „kur tu, vaikeli, eisi dirbti, kai dukrai tik metukai“. Kitur dar blogiau. Kai išgirsta, kad esu vieniša mama su dviem vaikais, visi kreivai žiūri. Net ligoninės registratūroje replikos susilaukiau, kai pasakiau mergautinę pavardę. Po skyrybų ją susigrąžinau savo pavardę, bet niekam mano istorija neįdomi. Visi mano, kad jeigu jau esi vieniša mama, esi palaido elgesio merga ir prisidirbai. Taip ir klausė – o kur gi mano vyras?
Bandžiau įsidarbinti ir parduotuvėje, ir ligoninėje sanitare, tačiau dėl vaikų man netinka pamaininis darbas, mano grafikas turėtų būti priderintas prie darželio darbo laiko, o tokio rasti nepavyksta. Be to, darbdaviai sako tiesiai į akis: „Juk maži vaikai, nuolat imsi biuletenį“. Net Darbo biržoje yra pasakę: „Kas gi tave priims, juk visi žino, kad vaikai darželiuose pastoviai serga“. O kas padėtų prižiūrėti vaikus, neturiu. Netgi šiukšles nešu bėgte, kai šie užmiega. Tik viena draugė, kuri taip pat turi mažą vaiką, kartais mane paleidžia, kai reikia kokį nors reikalą sutvarkyti. Buvęs vyras iš pradžių tarsi norėjo bendrauti su vaikais, tačiau greitai tas noras išgaravo, juolab kad susirado naują draugę. Kita vertus, man pačiai neramu būtų juos palikti pas jį, nelabai juo pasitikėčiau. Taigi paprastai visur einu su vaikais“, - pasakojo Vitalija.
Šiuo metu moteris nuleido rankas ir darbo aktyviai neieškanti, kadangi jos svajonė rasti vaikams darželį kol kas taip pat neįgyvendinama.
„Darželiuose vietų nėra – paskutinį kartą klausiau prieš dvi savaites. Labai tikiuosi, kad bent pavasarį atsiras. Atidavusi vaikus į darželį galėčiau aktyviau ieškotis darbo. Išeitis gal būtų savaitinis darželis, tačiau net minties tokios neturiu. Niekada neatiduočiau savo vaikų. O kituose darželiuose, kad ir kaip negražu būtų taip kalbėti, visi laukia kyšio. Viename iš jų draugė taip ir išgirdo – 200 litų ir vieta atsiras. Pas mus nėra darželių centralizuotos sistemos, reikia registruotis atskirai į kiekvieną darželį. Tačiau aš iš principo nenoriu duoti kyšio, turiu nusistatymą, kad privalo priimti ir taip, jei yra vieta. Klausiau, ar man nepriklauso pirmumo teisė, tačiau išgirdau, kad ne, nes visi žmonės eilėje laukia jau seniai“, - sakė pašnekovė.
Beviltiškumo akimirkos aplanko vaikams užmigus
Taip ir gyvena Vitalija savo kasdienėje rutinoje, nuo ryto iki vakaro besirūpindavo savo dviem mergaitėmis. O kai šios užmiega, rymo prie lango mąstydama, kad tuoj praeis dar viena diena, rytoj ateis kita, tik niekas per ją nepasikeis.
„Kur beeitum, atsimuši į sieną, nes tu – ubagė, o jie – turtuoliai visagaliai. Sako – būk laiminga, juk turi du nuostabius vaikus. Bet kaip džiaugtis, jei tik ir temąstai apie tai, kaip išgyventi dar vieną dieną šitoje beširdžių egoistų, valdininkų, kurie, patys pilnomis kišenėmis tik juokiasi tau į akis, šalyje. Beviltiškumo būsena aplanko kiekvieną dieną. Tik esu įpratusi aplinkiniams jos nerodyti. Vis galvoju – kaip aš, būdama tokia jauna, taip beviltiškai gyvenu. Paverki, nuveji tas mintis, bet po kurio laiko jos ir vėl sugrįžta.
Kas palaiko šioje beviltiškoje situacijoje? Mano vaikai. Dėl jų turiu kažką daryti, stengtis, nes jie nieko daugiau neturi, tik mane. Tai mano pareiga – aš mama. Kas beatsitiktų gyvenime, mano pareiga užtikrinti, kad jiems būtų gerai“, - tikino pašnekovė.