Ieškodama Lietuvos įvaizdžio, kurį galėtų pristatyti pasauliui, ankstesnio premjero Gedimino Kirkilo vadovaujama komisija užpernai laimino ekspertus, pristačiusius jai koncepciją „Lietuva – drąsi šalis“. Buvo nutarta, kad Lietuvos pristatymo pasauliui rinkodaros koncepcijos ašis yra teiginys, jog mūsų šalis – drąsi.
Drąsos butaforija
Koncepciją rengę specialistai tikino, kad Lietuvos drąsą liudija novatoriška kultūra, ekonomikos augimas, verslumo dvasia ir net politinė lyderystė regione. Drąsa Lietuvoje pasireiškianti ryžtingumu priimant sprendimus, iniciatyvumu, veržlumu, inovacijų kūrimu ir diegimu. Pagal koncepciją, istoriškai susiformavęs lietuvis yra drąsaus ir ryžtingo, tvirto ir kovingo būdo.
Turbūt nelengva įsivaizduoti nuo realybės labiau atitrūkusį šalies įvaizdį ar „koncepciją“. Jokia regiono lydere Lietuva netapo, o kalbomis apie regioninę lyderystę, regis, tebuvo dangstomas neveiklumas europinės politikos baruose – bent jau tokio vertinimo ankstesnė užsienio politika sulaukė iš dabartinių jos formuotojų. Drąsą neva liudijęs ekonomikos augimas baigėsi drastišku nuosmukiu. Ir apskritai paskolomis maitintą ekonomikos burbulą sieti su „lietuvio drąsa“ yra paprasčiausiai komiška.
Teiginiai, kad Lietuvos drąsą neva įrodo verslumo dvasia, iniciatyvumas ir inovacijų diegimas, gerokai prasilenkia su tikrove. Lietuvos įvaizdžiui puošti nutapytą drąsaus lietuvio portretą ir žmogaus psichikos, ir socialinių reiškinių ekspertai grūda į nenusisekusių mėginimų sandėlį.
Bijo geriau gyventi
Kaip teigia sociologas Arūnas Poviliūnas, remdamasis socialinių mokslų klasikais, žmogus vaduojasi iš prigimtinės baimės gniaužtų siausdamasis socialumo drabužiu, kad nebūtų „šalta“ ir vieniša.
„Rengiesi socialumo drabužiais saugodamasis baimės, bet kai prarandi savo socialumą, prieš akis vėl stoja neapibrėžtumas ir baimė“, – sako sociologas.
Jo teigimu, Lietuvos visuomenė šiandien yra atomizuota, o toji atomizacija yra tiesiogiai susijusi su augančiu neapibrėžtumo jausmu. Ekonomistai, filosofai, sociologai vis garsiau kalba apie tai, kad Lietuva juda neoliberalizmo – atomizuotos ir konkuruojančios visuomenės keliu. Todėl vis daugėja baimės, nerimo ir neapibrėžtumo.
A. Poviliūnas teigia neabejojąs, jog žmonių baimės ir nuogąstavimai, kad drąsiau ir pilietiškiau pasielgus kas nors gali tik pablogėti, paprasčiausiai trukdo jiems gyventi geriau. Žmonių gerovė šiuo požiūriu yra tiesiogiai susijusi su baimę mažinančiu solidarumu, kurio sklaida turėtų tapti šalies politikos prioritetu. Tačiau mūsų valstybė labai mažai investuoja į tai, kas vadinama socialine ekonomika.
Ugdomi prisitaikėliai
Minėtoms įžvalgoms iš esmės pritaria ir psichiatras Dainius Pūras. Jo žodžiais, Lietuvos visuomenėje esama nemažai baimės. Paprastai tariant, visuomet yra galimi du elgesio modeliai: atsargaujantis ir pilietiškas. Rinkdamasis pirmąjį variantą, žmogus siekia išvengti nemalonumų, galimų nuostolių, tiesiog nori ramesnio gyvenimo. Jis būna atsargus, bijo, paklūsta ir prisitaiko.
„Ypač kai aplinkui yra daug melo, prievartos, korupcijos, nesikišimas į asmeninių problemų galinčius kelti reikalus yra vienas iš galimų elgesio modelių“, – sako D. Pūras.
Kitas pasirinkimas – pilietiškas elgesys – yra susijęs su drąsa reikšti savo poziciją. Bet jau 20 metų apie tai kalbame, dūsaujame, regėdami pilietinės visuomenės vizijas, o niekas nesikeičia.
Psichiatro teigimu, Lietuvos visuomenė šiuo atžvilgiu patyrė nesėkmę: dauguma žmonių paprasčiausiai stengiasi pajusti, kur pučia vėjas, ir prisitaikyti.
„Net mūsų akademiniame pasaulyje, kuriame žmonės lyg ir turėtų saikingai maištauti, užuot pataikavę, yra labai daug prisitaikėliškumo“, – tvirtina D. Pūras. Jo nuomone, ypač pastaruoju metu Lietuvos valdžios institucijos remia lojalų valdžiai, o ne pilietiškai aktyvų žmonių ir nevyriausybinių organizacijų elgesį.
Tokiomis aplinkybėmis yra skatinamas karjerizmas, noras įsiteikti, pasitarnauti, pritapti. Drąsus žmogus, matydamas, kas vyksta iš totalitarinės priespaudos jau prieš 20 metų išsivadavusioje, bet laisvės principų taip ir neįtvirtinusioje visuomenėje, maištauja ir ieško išeičių. Negebėdamas įveikti prisitaikėliškumu mintančios ir jį ugdančios sistemos, jis renkasi išeitį, teikiančią daugiausia vilčių neprarasti orumo ir laisvės.
„Drąsi Lietuva – tai žmonės, kurie emigravo: jie drąsiai apsisprendė“, – daro išvadą D. Pūras.