VALSTYBĖ: Ar sutinkate su teiginiu, kad Lietuva energetinio nepriklausomumo turi siekti bet kokia kaina? Kaip vertinate šiandienos aktualijas šia tema – kokį šios srities statusą turi Lietuva?
Statusas panašus, koks buvo 1989 m., kai siekėme politinės nepriklausomybės, tik anas siekis buvo kur kas aiškesnis visuomenei ir agituoti „prieš“ buvo labai sunku. Prisiminkite, ko vertos atrodė kalbos, kad Sovietų Sąjunga yra mūsų išsigelbėjimas, kad tik su ja viskas bus gerai. O štai neseniai per radiją girdžiu, kaip vienas žinomas žurnalistas tikina, jog kalbantieji prieš „Gazprom“ miglas pučia, kad mes patys nieko nesugebam, tik prisigalvojam priešų ir su jais kovojam. Dieve mano, juk šis žurnalistas kažkada normaliai rašydavo... Viskas sustojo į savo vietas – nupirktos žiniasklaidos priemonės, nupirkti žurnalistai.
Esu ne kartą sakęs, kad dabar mus užvaldo labiau nei anuomet. Pamenate, užteko dviejų leidinių – „Sąjūdžio žinių“ ir „Atgimimo“, ir visiems viskas tapdavo aišku? Dabar fonas kitoks, jėgos kitaip išsidėliojo. Aš nesakau, kad visai nereikia „Gazprom“, bet jis turi būti ne vienintelis, jis negali diktuoti. Tačiau jau yra kapitalo grupių, net nekvailų žurnalistų nusipirktų.
VALSTYBĖ: Bet juk pastaruoju metu, kai kalbama apie energetiką, iškyla ne vien „Gazprom“ klausimas. Štai nusprendėme statyti naują atominę elektrinę, bet viešoji erdvė pripildyta aiškinimų, kad mums to nereikia, kad brangu, kad pigiau elektrą iš rusų pirkti.
Ir tuo pat metu Dmitrijus Medvedevas važiuoja į Pietų Korėją, ir tos šalies bendrovė, kuri tikrai nieko nežino apie mūsų politinę padėtį, staiga atšoka. Genialūs protai Lietuvos Seime iškart kelia interpeliaciją energetikos ministrui ir reikalauja pasiaiškinti, kur dingo Pietų Korėjos bendrovė, kuri turėjo tapti strategine investuotoja. Ministras kaltas. Visiška beprotybė. Aš šia tema dabar kalbėjau per radiją ir pasakiau, kad ministras tikrai kaltas, Pietų Korėjoje įvyko Mėnulio užtemimas, tą naktį buvo tamsiau, nei įprasta, žmonės sunaudojo daugiau elektros, o ministras nenuskrido į Mėnulį ir visko nesureguliavo. Dabar pas mus tokio lygmens politika. Bet, matyt, lygmuo jau nesvarbu – yra užsakymas, iškeltas uždavinys, ir politinis darbas eina.
VALSTYBĖ: Kaip atsitiko, kad po 21 metų Lietuva atsidūrė „tokiame lygmenyje“?
Mes manėme, kad politinė nepriklausomybė viską išspręs. Arba – beveik išspręs. Buvo polėkis, tikėjome, kad susitvarkysime santykius su kaimynais, taip pat ir susijusius su energetika. Prisiminkime Būtingės istoriją – tuomet aš dar buvau pirmininkas. Vyko keisti dalykai: svarstymai, kur statyti terminalą, buvo vardijamos vietos Klaipėdoje, Melnragėje, Karklėje. Imta galvoti apie Melnragę, ir iškart galingas žaliųjų judėjimas pradėjo ginti Melnragės mišką. Aš ten buvau nuvažiavęs – menkas miškas, krūmynai, kelios pušelės. Bet aktyvistai buvo pasiryžę prisirišti žaliais raiščiais prie medžių. Žemėlapyje buvo pažymėtos keturios potencialios terminalo statybos vietos, o triukšmas sukosi dėl trijų. Nes ketvirtoji – Būtingė – jokia kurortinė zona, labiausiai nutolusi į šiaurę, miškai jau iškirsti, vamzdžiai nutiesti. Nieko keblaus neiškapstysi. Ten net muzikantui buvo aiškiai matyti, kur patogiausia, bet vyko keisti dalykai. Garsūs energetikai, architektai svarstė, diskutavo.
VALSTYBĖ: Dabar žaliųjų korta taip pat aktyviai naudojama – kritikuojamas Visagino atominės elektrinės projektas, bet užsimerkiama prieš Baltarusijos atominę elektrinę, kurią statyti planuojama vos už 50 km nuo Vilniaus. Tikėtini protestai ir prieš suskystintųjų dujų terminalą. Kaip manote, ar tai nuoširdi veikla, ar manipuliavimo rezultatas?
Jeigu Lietuvos žalieji priešinsis suskystintųjų dujų terminalui, bus akivaizdu: žaliesiems turi būti taip gerai mokama, kad jiems jau nesvarbu, ką apie juos galvoja. Tokiose situacijose apsinuoginama.
Pakalbėkime apie Baltarusijos planus statyti atominę elektrinę Astravo rajone. Ten bus nušluojami lietuviški kaimai, vienos gražiausių vietų visoje Europoje – miškai, ežerai, seni miesteliai su katalikiškomis bažnytėlėmis. Prieš porą metų apie tai kalbėjau Baltarusijos televizijai, minėjau, kad elektrinei tinkama ištirta vieta yra Mogiliovo srityje, bet ne – reikia čia. Reikia tą gražiausią vietą sudirbti. Nesvarbu, kad bus padaryta žala pačiai Baltarusijai, bet, matyt, yra noro pagąsdinti Lietuvą. Turiu ir kitą versiją: galbūt kuris nors iš Aleksandro Lukašenkos patarėjų, stebėdamas, kad rodomi šiokie tokie judesiai Europos link, gavo pavedimą kruvinai supykdyti Baltarusiją su Lietuva. O Lietuva net nedrįsta protestuoti. Man keista. Žinoma, vėl užsiminta, kad mūsų netenkina aplinkos išsaugojimo projektas. O jeigu šiek tiek pataisys, tai ką – tenkins?
Čia tokie dalykai, kokie turėtų ne tik kelti susidomėjimą ar susirūpinimą, bet ir skatinti visuomenę telktis. Gal reikia naujo sąjūdžio? Nes esame panašioje situacijoje, kokia buvo 1989 metais. Tik šįkart – energetikos srityje.
VALSTYBĖ: Kaip vertinate dabartinės Vyriausybės darbą? Ar jai sekasi įgyvendinti strateginius energetikos tikslus?
Kadangi kažkas juda į priekį, vadinasi, ryžtas neapsimestinis. Net ir įveikiant pasipriešinimą einama į priekį. Bet skaudu manyti, kad tas pasipriešinimas yra tartum iš lietuviškų struktūrų. Jeigu jos dar lietuviškos. Pavardės dar lietuviškos, bet interesai jau gali būti paveikti. O tie užsienio interesai nėra vien ekonominiai ar energetiniai – visi jie yra politiniai. Jie moka tai daryti – jeigu tvarkosi Prancūzijoje, Vokietijoje, kas jiems ta Lietuva? Todėl pliusas mums, kaip valstybei, kad nesame dar sutvarkyti taip, kaip reikia, kad priešinamės. Keista šalis. Maištininkė. O tuntai rašymo ekspertų ragina liautis, kapituliuoti... Palyginkite su 1990-aisiais.
VALSTYBĖ: O ar viskas gerai Tėvynės sąjungos gretose?
Aš nenoriu spėlioti. Nei aš galiu daryti apklausas, tyrimus, nei zonduoti, kokios grupės ir ką ten svarsto. Gal ir yra ypatingų žmonių, kurie turi nesutampančių nuomonių, bet aš nežinau.
VALSTYBĖ: Kokia jūsų versija – kas kovo pradžioje vyko Lietuvoje? Turiu omenyje skandalą dėl ūkio ministro Dainiaus Kreivio ir interpeliaciją energetikos ministrui Algirdui Sekmokui.
Galėčiau pavartoti keistą žodį – kontrrevoliucija (juokiasi – aut. past.). Kadangi ši Vyriausybė, permainų koalicija, ėmėsi savotiškos „perestroikos“, tai sukėlė daug nepasitenkinimo. Net Michailo Gorbačiovo „perestroika“, kurią buvo aprobavęs šviesesnis Komunistų partijos elitas, nes suprato, kad imperiją reikia gelbėti, susidūrė su didžiuliu pasipriešinimu, net įniršiu.
Kokios dar čia permainos, sumažės mūsų įtaka, tai mums ką – į pensiją išeiti? Buvo anuomet nuolatinis baubas Jegoras Ligačiovas, kuris neva viską užspaus, viskas liks po senovei. Labai panašūs dalykai vyksta ir šiandien. Andrius Kubilius nori permainų, ir kai kuriais klausimais jau yra esminių poslinkių, ypač – energetikoje, kuri buvo visiškai užvaldyta. Todėl nuo pat pradžių pasipriešinimas didžiulis – tik nelieskit energetikos! Koalicijai ir A. Kubiliaus Vyriausybei nuo pat pirmų dienų pranašaujamas žlugimas. Ir tarp administracinio personalo vyrauja nuotaikos, kad jūs tik nesijaudinkit, ilgai tai neužtruks, svarbu išsilaikyti, niekur nesitraukti, būti savo vietoje. Kažko panašaus būta ir 1989 m., ir Sąjūdžiui einant į Kovo 11-ąją, ir net po jos. Ė, čia dar nieko, čia žaidimai, žmonės nepakęs tos muzikantų valdžios, padarom blokadą, pablogės gyvenimas ir jie nuvers tuos sąjūdininkus. Viskas bus, kaip buvę...
Ir dėl A. Kubiliaus panašiai – nesusitvarkys, krizė, atvarysim kokią demonstraciją. Darbininkų atstovai reikalavo nesteigti Energetikos ministerijos. Mat profsąjungoms be galo parūpo, ar senieji energetikai liks savo vietose, ar ateis kiti žmonės. Nelieskit mūsų energetikų, sakė tariami darbininkai. Vis tą patį sovietinį modelį naudoja.
VALSTYBĖ: Tad kokios jūsų ateities prognozės – ar užteks potencialo išsilaikyti šiai koalicijai valdžioje?
Palyginkite Sąjūdžio laikus su šiandiena. Anuomet užtekdavo vienos valandos per savaitę, kai televizijos laidoje „Atgimimo banga“ susėsdavo sąjūdininkai ir viską visuomenei paaiškindavo. Paskui buvo toks Vytautas Landsbergis, kuris darydavo apžvalgas iš Aukščiausiosios Tarybos – piktnaudžiaudavo savo pareigomis ir per ilgai apie viską kalbėdavo. O dabar įsivaizduokit: jeigu yra ir susidomėjimas, ir palankus dėmesys, ir iškyla grėsmė, ar pavyktų sukviesti žmones ateiti ir pasakyti „Šalin rankas nuo Kubiliaus“?
Galite įsivaizduoti tokį scenarijų? Ne. Galbūt A. Kubilius nieko neišmano. Kaip ir V. Landsbergis nieko neišmanė. Juk priėjo tuomet į Aukščiausiąją Tarybą visokių rašytojų, filosofų, net poetų. Negi jie gali valstybę valdyti? Dabar A. Kubilius bent jau fizikas. Tačiau ne energetikas. Nes tik ši grupė labai patyrusi, taip jau viską žino, kad juos pajudinus iš vietos ištiktų didžiausia žmonijos tragedija. Tarsi SSRS subyrėjimas. Lietuvoje bene didžiausia tragedija buvo paliesti Anicetą Ignotą ir kai kuriuos kitus veikėjus. Ir jūs žinote, kas taip sakė – dalies visuomenės aukščiausias autoritetas Algirdas Brazauskas.
Štai kodėl situacija vėl panaši į revoliuciją ir kontrrevoliuciją. Taip, tankai nevažinėja, kareiviai nevaikšto, bet šiandienos kariuomenė – žiniasklaida.
VALSTYBĖ: Pastaruoju metu Lietuvoje stebime vis stiprėjančias radikalizmo apraiškas – ir kairėje, ir dešinėje pusėje. Kaip manote, kas tai gimdo?
Tai labai paprasta taktika. Ir vėl prisiminkime Sąjūdžio laikus: mes visą laiką stengėmės būti ne radikalai, o toleruojantieji, tie, kurie kviečia visus Lietuvos žmones, kad ir kokia jų tautybė, kilmė ir religija, palaikyti europietiškos demokratinės Lietuvos, kurioje niekas neskriaudžiamas. Taip, kaip ir turi būti. Tačiau vis teik buvome keikiami kaip nacionalistai, fašistai, ekstremistai. Nors nieko panašaus mūsų veiksmuose nebuvo, bet reikėjo įkalti vaizdelį, kuris taptų pateisinimas, jeigu teks užvažiuoti jėga.
Radikalizmas yra tai, ką norima parodyti Europai – Lietuva yra bloga valstybė. Priminsiu dar vieną įdomią detalę: jau po pusantrų metų po Kovo 11-osios, mums tampant Jungtinių Tautų nare ir Maskvoje kilus pučui, buvo galimi du scenarijai – arba galutinis išsivadavimas, arba pučas užgniauš visą SSRS ir tuo pat metu nušluos ir mus. Tai štai – šia proga laikraštyje „The New York Times“ pasirodė publikacija apie tai, kad nepriklausomoje Lietuvoje reabilituojama 30 tūkst. karo nusikaltėlių! Ką tai reiškia, iš kur tokia nesąmonė?
Pats „reabilitavimo“ faktas ištrauktas iš konteksto, iš 1990 m. įstatymo, sakančio, kad pasipriešinimo dalyviai partizanai yra nenusikaltę Lietuvos Respublikai. Nes jie kovojo su okupantais. Bet ne – rašo sovietiškai, kad Lietuva reabilituoja tuos, kurie padėjo naciams, kurie žudė žydus. Jeigu pučas būtų pavykęs ir mus būtų nušlavę, kas nors gal būtų pamanęs, kad taip ir reikia tiems „fašistams“, kurie reabilituoja karo nusikaltėlius. Metodai kartojasi. O naujos medžiagos gali duoti pusgalviai.
VALSTYBĖ: Ko palinkėtumėte Lietuvos piliečiams?
Mes lyg ir įsitvirtinome, prie mūsų priprato – yra tokia valstybė. Ir mes pripratome, ir tartum valstybingumas jau nebe problema. Taip ir turi būti, džiaukimės, mums niekas negresia, jokių interesantų nėra, o jeigu kas ir perspėja dėl kokių nors grėsmių, tai nurašoma kaip prasimanymas. Nes aplink mus vien tik gera valia ir angelų sparnų plazdėjimas. Vadinasi, gerai veikia propaganda – nebūkit budrūs, nesirūpinkit, bus, kas jumis pasirūpina.
Tie 21 atkurtos nepriklausomybės metai – pakankamai ilgi ir atminčiai ištrinti. Gautos pamokos, patirtys, gražiausi moraliniai laimėjimai nėra primenami ar ryškinami kaip sektinas pavyzdys. Tokio abejingumo negalima leisti.