„Ūkininko patarėjo” duomenimis, Vilniuje, Kaune jį pasitinka ne tik monarchistai ir Bajorų karališkosios sąjungos nariai, bet ir aukšti politikai – ar tai reiškia, kad jau ir Lietuvos valstybininkai, išbandę parlamentinės, prezidentinės bei mišrios respublikos valdymo būdus ir jais nusivylę, pasiilgo „tvirtos rankos”, tačiau ne vietinės, korumpuotos, parsidavusios Rytams, o aristokratiškos, karališkos, nepriklausomos?

Ryžtingas karališkų dinastijų palikuonis

Visuomeninės organizacijos „Lietuvos karalystės rūmai” senato maršalas Stanislovas Švedarauskas „Ūkininko patarėjui” papasakojo praėjusią savaitę iki išnaktų kalbėjęsis su kunigaikščiu Inigo von Urachu.

„Ir iki tol bendravau su kunigaikščiu - susirašinėjome įprastiniais laiškais, elektroninio pašto žinutėmis. Bet pokalbis akis į akį visai kas kita. Pajutau, kad tai ryžtingas žmogus, žinantis, ko siekia. Beje, paaiškėjo, kad giminystės ryšiai jį sieja ne tik su Gediminaičiais, bet ir su kitomis Lietuvos karališkomis, bajoriškomis dinastijomis – Jogailaičiais, Radvilomis“, - 47 metų kunigaikštį apibūdino S.Švedarauskas.

Mindaugo II vaikaitis taip pat susitiko su Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos (LBKS) vadu Kauno miesto savivaldybės Civilinės metrikacijos biuro vedėju („ceremonmeisteriu“) Kęstučiu Ignatavičiumi. Kunigaikštis Inigo von Urachas jau seniai pasiprašė priimamas į LBKS, siekė tapti organizacijos nariu.

Praktikuojantis katalikas

Pasak „Lietuvos karalystės rūmų“ senato maršalo S.Švedarausko, Mindaugo II vaikaitis lapkričio 17 d. turėtų susitikti su Seimo valdančiosios koalicijos frakcijų nariais. Labiausiai jo laukia Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų frakcija. Kunigaikštis – praktikuojantis katalikas, trijų vaikų tėvas. Inigo von Uracho šeimos pilis (schloss Lichtenstein) stovi Vokietijos Badeno Viurtembergo žemėje, o giminei priklausančios medienos perdirbimo įmonės kontora įsikūrusi Bavarijos žemės Nyderaichbacho gyvenvietėje.

Karalius neturi būti žaislinis

Inigo von Urachas
„Ūkininko patarėjui“ kunigaikštis yra sakęs, kad sutiktų pakartoti tai, ką padarė jo protėvis, gavęs Lietuvos Tarybos kvietimą. Kunigaikščio nuomone, geriausia, kai valstybės santvarka yra dualistinė konstitucinė monarchija (karalius gali vetuoti parlamento sprendimus), o ne parlamentinės monarchijos kaip Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje, Olandijoje, Belgijoje, Danijoje, Norvegijoje, Ispanijoje. Tose šalyse monarchas neturi jokių praktiškų valdžios įgaliojimų, išskyrus teisę suteikti malonę kaliniams.

Reikia netradicinio sprendimo valstybei gelbėti

Lietuvos politikai anksčiau buvo gana abejingi svarstymams, ar reikia kraštui karaliaus. Bet sunkmetis ir vis grėsmingesnė valstybės geopolitinė padėtis verčia valdančiuosius prisiminti tuos pačius būdus šaliai gelbėti, kokių 1918 m. griebėsi Valstybės Taryba, pasauliui delsiant pripažinti Lietuvą. Tuomet pretendentu į sostą pasirinktas iš Vokietijos kilęs didikas Wilhelmas von Urachas.

Tikėtasi, kad toks manevras apsaugos šalį nuo pavojaus visiems laikams atitekti Vokietijai arba, vokiečiams pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, vėl pakliūti į Rusijos nagus.

Šiandien Lietuvos popieriai irgi prasti - užuot tapusi mūsų politinio elito nuolat sapnuojamu pelningu prekybos tiltu tarp Rytų ir Vakarų, ji netrukus gali virsti teritorija Vokietijos ir Rusijos povandeninio dujotiekio statybos nuodingoms atliekoms suversti.