Ką mes turėtume laikyti vidurine klase? Kaip ji Lietuvoje formavosi ir kas ją šiandien „skandina“? Ką apie tai mano ekonomistai ir valdžios atstovai? Kaip atrodo vidurinė klasė kai kuriose Europos Sąjungos (ES) valstybėse? Nagrinėdami problemas kartu ieškojome ir atsakymo į klausimą, kas skatintų mūsų vidurinės klasės stiprėjimą.
Kas yra vidurinė klasė?
Vidurinei klasei žmonės dažnai priskiriami pagal ekonominį pajamų ir išlaidų matą. Dažnai vidurine klase vadinamas visuomenės sluoksnis, kurio pajamos daugiau ar mažiau prilygsta vidutinėms šalies pajamoms. Tačiau ši apibrėžtis nėra tiksli. Wolfensohno plėtros centras (Wolfensohn Center for Development at the Brookings Institution) pasaulinę vidurinę klasę apibrėžia kaip namų ūkius, kurių kasdienės išlaidos sudaro nuo 10 iki 100 JAV dolerių vienam asmeniui. Apskritai priklausymą socialinei klasei lemia ir statusas, ir pajamos, ir turtas, ir išsilavinimas, ir einamos pareigos ar atliekamas darbas, ir turima įtaka, ir kiti veiksniai.
Kai kurie sociologai mano, kad apibrėždami vidurinę klasę turėtume vadovautis ne tiek ekonominiu matu, kiek kitais veiksniais, tarp jų ir žmogaus prisiskyrimo kuriai nors klasei kriterijumi. Žmonių, priskiriančių save vidurinei klasei, gerokai daugiau, nei šiai klasei priskirtų ekonomistai. Nors, kaip sako sociologas Arvydas Virgilijus Matulionis, „lietuviams būdinga daugiau paverkti, vis dėlto, savęs vertinimo atžvilgiu mes per daug nesikukliname“.
Sociologo nuomone, net jei vidurinei klasei save priskiriantis žmogus Lietuvoje dėl savo materialinės padėties negali gyventi oriai, tai dar nereiškia, kad jis atsiduria tarp žemiausios klasės atstovų – „ubagų“. „Ne be reikalo sakoma, kad jei laikysi save „ubagu“, tai ir būsi „ubagas“, – teigia A. V. Matulionis, kuris yra netrukus knygynuose pasirodysiančios studijos „Lietuvos studentijos socialinio portreto bruožai“ vienas autorių.
Knygos autoriai atmeta vienašalį ekonomistų požiūrį į socialinę struktūrą, pagal kurį visuomenė sluoksniuojama tik atsižvelgiant į ekonominius rodiklius. „Mes siūlome iš esmės kitą stratifikacijos koncepciją, kai ne mokslininkai sluoksniuoja visuomenę, o patys individai priskiria save vienai ar kitai socialinei pozicijai: klasei ar sluoksniui“, – rašoma įvade.
Anot autorių, pokomunistinėse šalyse klesti šešėlinė ekonomika, atlyginimai dažnai mokami „vokeliuose“, o siekiant išvengti mokesčių, nenurodomos tikrosios pajamos, kurias netiksliai deklaruoja net aukščiausi šalies pareigūnai. „Taigi kokio tikslumo gali pakakti realiai visuomenės stratifikacijai pagal pajamas? Daug perspektyvesnė stratifikacijos modeliui pokomunistinėje šalyje kurti yra anglų ir prancūzų tradicija, akcentuojanti kultūrinį aspektą ir gyvenimo būdo ypatumus“, – teigiama knygoje.
Remdamiesi šia tradicija, tyrėjai atkreipia dėmesį, kad vidurinės klasės pozicija yra labiau iškovota nei paveldėta, tad tai veiklių žmonių klasė. Kuo gausesnė vidurinė klasė, tuo visuomenės potencialas didesnis ir ji yra stabilesnė. Poliarizuota visuomenė nestabili dėl neišvengiamo socialinės nelygybės skatinamo socialinio konflikto.
Gali būti skiriami trys pagrindiniai vidurinės klasės sektoriai: 1) senoji vidurinė klasė, kurią sudaro smulkiojo verslo savininkai gamybos, prekybos, aptarnavimo ir žemės ūkio srityse, jos dydis ir reikšmė visuomenėje nuolat mažėja; 2) aukštesnioji vidurinė klasė, kurią sudaro daugiausia vadovaujantys darbuotojai ir profesionalai; 3) žemesnioji vidurinė klasė: personalo darbuotojai, prekybos agentai, mokytojai, seselės ir pan.
„Kuo daugiau yra aukštesniosios vidurinės klasės atstovų, tuo didesnis visuomenės socialinis potencialas“, – tvirtina A. V. Matulionis ir kiti knygos bendraautoriai sociologai. Anot jų, aukštas žmogaus išsilavinimo lygis ir didelis aktyvumas gali kompensuoti menkesnį uždarbį.
Lietuvių vidurinės klasės kūrimasis
Kai kurie ekonomistai atkreipia dėmesį į istorinius lietuvių vidurinės klasės formavimosi ypatumus. Tarpukario Lietuva buvo žemės ūkio kraštas, o lėtas ekonomikos augimas sudarė nepalankias sąlygas formuotis vidurinei klasei. Jai būtų galima priskirti sparčiai besiformuojančią inteligentiją, pasiturinčius valstiečius ir žydų pirklius, o valstybės tarnautojai neretai buvo vadinami privilegijuotųjų luomu ar išrinktaisiais. Antrojo pasaulinio karo metais kone visa vidurinė klasė (žydai, pasiturintys valstiečiai, inteligentija) buvo sunaikinta.
Kaip teigia į šias aplinkybes dėmesį atkreipiantis „Nordea Bank Lietuva“ atstovas ekonomistas Žygimantas Mauricas, atgavus nepriklausomybę, Lietuvoje vyko precedento neturintis turto perskirstymas. Apsukresni asmenys ir funkcionieriai, pigiai supirkę investicinius čekius, įgijo daug turto ir tapo „naujaisiais lietuviais“. Anot ekonomisto, „staiga pasuktas ekonominės santvarkos vairas nubloškė Lietuvą, kaip ir kitas Vidurio Rytų Europos šalis, į „laukinius Vakarus“. Krintantis ekonominis aktyvumas, išaugęs neapibrėžtumas ir sparčiai kylančios kainos beveik nepaliko galimybės susiformuoti vidurinei klasei.“
Lietuvos ekonomikos kilimo laikotarpiu didelis nedarbo lygis ir santykinai aukštas darbo santykių apmokestinimas neskatino didinti atlyginimų privačiajame sektoriuje, tad samdomųjų darbuotojų pajamos taip pat neprisidėjo prie vidurinės klasės kūrimosi. Maža to, pasak Ž. Maurico, lietuvių verslas specializavosi produktų gamybos, kuriai reikia „pigios darbo jėgos“, srityje, o valstybinis sektorius, įsipareigojęs teikti begalę viešųjų paslaugų, nesugebėjo deramai to daryti dėl prasto mokesčių surinkimo. Todėl mokytojai, gydytojai ir valstybės tarnautojai gaudavo neadekvačiai mažas pajamas.
Žemas verslumo lygis taip pat atliko svarbų vaidmenį kaip vidurinės klasės formavimosi kliuvinys. Lietuvos visuomenės nariai mieliau dirba prastai mokamus darbus „pigios darbo jėgos“ įmonėse ar nepakankamai finansuojamame viešajame sektoriuje, nei kuria savo verslą. „Santykinai nepalankus visuomenės ir valdžios požiūris į smulkiuosius verslininkus – „spekuliantus“ bei monopolijų įsigalėjimas taip pat stabdė smulkiojo verslo plėtrą“, – svarsto Ž. Mauricas.
Jo nuomone, šiandien, jei lyginsime su ES gyventojų pajamomis, Lietuvos vidurinio sluoksnio atstovo mėnesio pajamos turėtų siekti bent jau apie 1 tūkst. eurų per mėnesį. Tai mažiau, nei turėtų uždirbti daugumos ES valstybių vidurinio sluoksnio atstovas, tačiau, pasak ekonomisto, ES šalyse kainos aukštesnės nei Lietuvoje, o būtinos išlaidos didesnės. Jo požiūriu, sparčiai kylant ekonomikai iš banko paimta nemenka paskola neturėtų atlikti svarbaus vaidmens apibrėžiant vidurinę klasę, nes paskolą paėmęs žmogus tik perskirsto savo vartojimą – dalį jo perkelia iš ateities į dabartį.
Vilniaus universiteto dėstytojas ekonomistas Romas Lazutka pabrėžia, kad lietuvių vidurinės klasės negalima išskirti vien pagal pajamas, nes tuomet jai tektų priskirti ir kvalifikacija neišsiskiriantį, bet gana daug uždirbantį statybininką ekonominio burbulo metais. „Vidurinės klasės atstovo pajamos turėtų suteikti jam galimybę netaupyti pinigų atostogoms ar apsilankymui operoje. Vidurinės klasės žmonėms taip pat nebūdinga gyventi susigrūdus keliese ankštose patalpose. Išskirti vidurinę klasę galima ir atėmus iš visų gyventojų 5–10 proc. turtuolių bei apie 30 proc. žemesnės klasės atstovų: likę bus „visuomenės vidurys“, tik tas vidurys Lietuvoje bus gana kukliai gyvenantis“, – pažymi R. Lazutka. Jis vertina, kad vidurinės klasės atstovo mėnesio pajamos turėtų sudaryti apie 5 tūkst. litų.
Ekonomistas Gitanas Nausėda atkreipia dėmesį, kad, apibūdinant vidurinį sluoksnį Lietuvoje, reikėtų turėti omenyje akivaizdžius išlaidų vidurkio netolygumus kur nors Jurbarke ar Raseiniuose ir, kita vertus, Vilniuje. Sostinėje tas vidurkis neabejotinai didesnis – žmonės neturi natūrinių ūkių prie namų ir yra priversti naudotis brangesnėmis paslaugomis nei provincijoje. Gyvenant didmiestyje, pinigines patuština ir taksi, ir kiti su didmiesčio specifika susiję poreikiai. „Sunku kalbėti apie vidurinę klasę, jei vienam šeimos nariui, tarkim, keturių asmenų šeimoje, netenka bent jau 1 tūkst. litų per mėnesį. Vilniuje tiek gaunanti šeima net nelabai įsipaišytų į vidurinę klasę“, – teigia ekonomistas.
Lietuva tarp ES valstybių
Statistikos departamento duomenimis, vidutinis mėnesinis neto darbo užmokestis Lietuvoje (be individualiųjų įmonių) 2010-ųjų trečią ketvirtį sudarė tik 1620,8 lito. Tuo metu, pavyzdžiui, Vokietijoje vidutinis darbo užmokestis siekė beveik 8 tūkst. litų, Didžiojoje Britanijoje – beveik 8,5 tūkst. litų, Suomijoje – per 9 tūkst. litų. Lietuvos atsilikimą ir vidurinio sluoksnio ekonominės bazės silpnumą rodo ne tik šis dramatišką atotrūkį liudijantis rodiklis, bet ir apie vartojimo netolygumą valstybės viduje bylojantys skaičiai.
Pajamų, arba vartojimo paskirstymo, netolygumą atspindi kiekybinis „Gini“ indeksas (reikšmė „0“ išreiškia visišką lygybę, o reikšmė „100“ reiškia visišką netolygumą; juo aukštesnis koeficientas, juo didesnis pajamų paskirstymo netolygumas). Vertinant pagal šį indeksą, padėtis Lietuvoje prastesnė nei kitose ES valstybėse. Maža to, 2007–2009 m. Vokietijoje, Lenkijoje, Airijoje pajamų pasiskirstymo netolygumas pagal „Gini“ indeksą mažėjo, o Lietuvoje didėjo.
„Gini" indekso pokyčiai kai kuriose ES valstybėse
| Valstybė | 2009 m. | 2008 m. | 2007 m. |
| ES 27 | 30,4 | 30,7 | 30,6 |
| Vokietija | 29,1 | 30,2 | 30,4 |
| Airija | 28,8 | 29,9 | 31,3 |
| Lietuva | 35,5 | 34,0 | 33,8 |
| Lenkija | 31,4 | 32,0 | 32,2 |
| Švedija | 24,8 | 24,0 | 23,4 |
Šaltinis - Eurostat
Remiantis Seimo Parlamentinių tyrimų departamento (SPTD) atlikta analize, galima teigti, kad vidurinę klasę pagal pajamas sudaro gyventojai, kurių pajamos yra 80–120 ir 120–200 proc. ES pajamų medianos (pagal „Eurostat“ metodiką namų ūkių pajamų mediana išreiškia pajamų dydį, kuris visus namų ūkių tyrime dalyvaujančius gyventojus padalija perpus; 60 proc. šios medianos yra skurdo rizikos riba). Vokietijoje vidurinė klasė šiuo požiūriu sudarytų apie 70 proc. gyventojų, Švedijoje – apie 72 proc., Airijoje – apie 60 proc., Lenkijoje – apie 10 proc., Lietuvoje – apie 11 procentų.
Pajamų pasiskirstymas pagal ES pajamų medianą 2006 metais
Šaltiniai: http://www.socialsituation.eu/WebApp/MonitoringReports.aspx ir Seimo Parlamentinių tyrimų departamentas
Vokietijos ekonomikos tyrimų instituto (DIW) duomenimis, 1993–2009 m. vidutiniškai apie 20 proc. šios šalies gyventojų gavo santykinai mažas pajamas, apie 60 proc. – vidutines, kiek mažiau nei 20 proc. – dideles pajamas. DIW tyrime vidurinė klasė (vok. Mittelschicht) apibūdinama kaip vidutinių pajamų grupė. DIW pranešime teigiama, kad didėja atotrūkis tarp vargšų ir turtingųjų – per pastarąjį dešimtmetį neturtingi namų ūkiai dar labiau nuskurdo. Mažas pajamas gaunančių gyventojų skaičius išaugo nuo 18 proc. 2000-aisiais iki beveik 22 proc. 2009-aisiais. Pasak instituto ekspertų, ši tendencija pažeidžia vidurinės klasės saugumo jausmą ir lemia jos traukimąsi. Vidurinė klasė, anot ekspertų, savo statusą grindžia ne turtu, bet pajamomis. Užimtumui mažėjant, išauga mažas pajamas gaunančiųjų grupė. Vokiečių vidurinei klasei pastaruoju metu priskiriama „tik“ 60 proc. gyventojų, o 2000-aisiais jai buvo galima priskirti daugiau nei 66 procentus.
Mėnesio pajamos Vokietijoje
| Vidutinė vertė pajamų grupėje | Nuokrypis nuo vidutinių pajamų grupės | ||||||
| Mažos pajamos | Vidutinės pajamos | Didelės pajamos | Mažos pajamos | Didelės pajamos | Mažos pajamos | Didelės pajamos | |
| eurais | eurais | proc. | |||||
| 1993 | 643 | 1 222 | 2 372 | -579 | 1 149 | -47,4 | 94,0 |
| 1994 | 646 | 1 222 | 2 371 | -576 | 1 149 | -47,1 | 94,0 |
| 1995 | 643 | 1 232 | 2 500 | -589 | 1 269 | -47,8 | 103,0 |
| 1996 | 664 | 1 251 | 2 478 | -588 | 1 227 | -47,0 | 98,0 |
| 1997 | 660 | 1 243 | 2 413 | -583 | 1 170 | -46,9 | 94,1 |
| 1998 | 667 | 1 237 | 2 367 | -570 | 1 130 | -46,1 | 91,3 |
| 1999 | 685 | 1 270 | 2 436 | -586 | 1 165 | -46,1 | 91,7 |
| 2000 | 680 | 1 287 | 2 569 | -607 | 1 282 | -47,2 | 99,7 |
| 2001 | 690 | 1 300 | 2 561 | -610 | 1 262 | -46,9 | 97,1 |
| 2002 | 664 | 1 279 | 2 669 | -616 | 1 389 | -48,1 | 108,6 |
| 2003 | 669 | 1 300 | 2 690 | -631 | 1 390 | -48,5 | 106,9 |
| 2004 | 657 | 1 264 | 2 583 | -607 | 1 319 | -48,0 | 104,4 |
| 2005 | 659 | 1 269 | 2 567 | -610 | 1 298 | -48,1 | 102,2 |
| 2006 | 650 | 1 255 | 2 626 | -605 | 1 370 | -48,2 | 109,2 |
| 2007 | 651 | 1 251 | 2 569 | -601 | 1 318 | -48,0 | 105,3 |
| 2008 | 645 | 1 252 | 2 538 | -607 | 1 287 | -48,5 | 102,8 |
| 2009 | 677 | 1 311 | 2 672 | -634 | 1 360 | -48,3 | 103,7 |
Šaltiniai: Vokietijos ekonomikos tyrimų instituto ir Seimo Parlamentinių tyrimų departamentas
Lietuvos kaimynystėje – Lenkijoje – 2 ar 3 asmenų šeimą, kurios mėnesio bruto pajamos sudaro 10 tūkst. zlotų, vietos analitikai priskiria vidurinei klasei, o jei mėnesio pajamos viršija 30 tūkst. zlotų – aukštesnei klasei. „Master Card“ užsakymu atlikti tyrimai liudija, kad vidurinė klasė (išsilavinusių, materialiai aprūpintų, sąmoningų vartotojų grupė) Lenkijoje auga. Tyrėjų nuomone, artimiausiu metu ji formuos didesnės visuomenės dalies vartotojų elgesį ir prioritetus bei skatins verslumą. Pažymima, kad naujosios vidurinės klasės Lenkijoje formavimuisi daug įtakos turėjo užsienio investicijos ir sėkmingo nuosavo verslo pavyzdžiai.
Pasak lenkų sociologų, vidurinės klasės pajėgumą liudijo 2007 m. Seimo rinkimai. Anot prof. Lenos Kolarskos-Bobińskos, tai buvęs pirmas kartas, kai visuomenės grupė, apibūdinama vidurinės klasės vardu, pajuto galinti mobilizuotis ir veikti, vadovaudamasi bendrais interesais. Kaip sako prof. Henrykas Domańskis, už „Piliečių platformą“ balsavę lenkų rinkėjai gynė klasikines vidurinės klasės vertybes: liberalizmą, toleranciją, pilietines laisves.
Per 1989 m. Lenkijoje vykusius rinkimus silpniausiai atstovaujama grupė buvo 18–25 metų amžiaus žmonės, o dabar jų aktyvumas labai padidėjo. Anot Lenkijos sociologų, karjerą tik pradedantys jauni žmonės stengiasi, kad jų šalis būtų tokia, kurioje aktyvus asmuo turėtų galimybes įgyvendinti savo siekius, o tai esąs pagrindinis vidurinės klasės bruožas. Vyksta pretenduojančiųjų būti vidurinės klasės atstovais lenkų mąstysenos ir prioritetų kaita. Iki šiol profesinės sėkmės pavyzdžiu buvo laikoma sava įmonė arba darbas valstybės tarnyboje, o dabar politiškai vis aktyvesni tampa ir daugiau lemia jauni žmonės, galintys darbo rinkai pasiūlyti savo išsilavinimą.
Ką sako valdžia
Daugelio vertinimu, Lietuvoje labai didele mokesčių našta apkraunamas samdomų profesionalų darbas, o neproporcingai maža našta tenka kapitalui. Europos valstybėse šis santykis paprastai kiek kitoks nei Lietuvoje. Į mūsų žurnalo keliamą klausimą, kodėl taip yra, Finansų ministerija atsakė, kad pastaraisiais metais kaip tik buvo siekiama minėtą netolygumą naikinti, mažinant gyventojams tenkančią pajamų mokesčio naštą. „Esminiai skirtumai buvo panaikinti dar 2008 m. gruodį priėmus tam tikras mokesčių įstatymų pataisas. Šiuo metu ir gyventojų, ir įmonių pajamos apmokestinamos taikant 15 proc. pagrindinį pajamų mokesčio ir pelno mokesčio tarifą“, – teigė Finansų ministerijos atstovai. Jų žodžiais, vertinant kapitalui tenkančius mokesčius, reikia įvertinti ir tai, kad apmokestinimas taikomas ir įmonių (pelno mokestis), ir akcininko (gyventojų pajamų mokestis) lygmenimis, tad „nominalūs tarifai nėra objektyvus palyginimo kriterijus“.
Finansų ministerija taip pat džiaugiasi tuo, kad mūsų valdžios politika neva skatina iniciatyvius žmones imtis individualios veiklos: mat dirbantiesiems pagal verslo liudijimą, išskyrus advokatus, notarus ir konsultantus, nustatytas itin mažas, 5 proc., pajamų mokesčio tarifas. Su darbo santykiais susijusioms pajamoms taikomas pagrindinis neapmokestinamasis pajamų dydis (NPD): mažesnes pajamas gaunantiems gyventojams taikomas didesnis NPD. Kodėl ši aplinkybė laikoma vidurinės klasės stiprinimo veiksniu, nors didėjantis NPD yra kaip tik žemesnio sluoksnio rėmimo būdas, Finansų ministerija nepaaiškino. NPD negali būti vienareikšmiškai laikomas vidurinio sluoksnio sąlygas gerinančia priemone. Nes didesnėms nei 3 200 litų pajamoms jis apskritai netaikomas, o augantis NPD skaičiuojamas tik nuo pajamų, kurios vargu ar leidžia jas gaunantį asmenį priskirti viduriniam sluoksniui.
Darbo jėgos didesnį apmokestinimą, palyginti su kapitalo apmokestinimu, daugiausia lemia valstybinio socialinio ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos. Tačiau, pasak ministerijos atstovų, „vien bendro apmokestinimo lygio – įskaitant minėtas draudimo įmokas – vertinimas pagal kiekybinį rodiklį, t. y. privalomiems mokėjimams tenkančią gautų pajamų (pelno) dalį, būtų ne visai tikslus. Nes sumokėtos draudimo įmokos iš dalies grįžta jas mokėjusiam asmeniui: valstybinio socialinio draudimo įmokos – kaip socialinės išmokos, o sveikatos draudimo įmokos – kaip suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos.“
Vis dėlto ir šie Vyriausybės paaiškinimai neįtikina. Akivaizdu, kad daugybė vidurinės klasės atstovų, nešančių santykinai didžiausią mokesčių naštą, metų metus nesinaudoja nei socialinėmis išmokomis, nei sveikatos priežiūros paslaugomis. Juolab kad, tarkim, didelę dalį gydymo kainos susirgus vis tiek tenka mokėti papildomai – ir toli gražu ne vien dovanomis vadinamais „vokeliais“. Galima teigti, kad lietuvių vidurinio sluoksnio atstovai iš mūsų leisgyvio viešojo sektoriaus negauna nė pusės to, ko pagal jam tenkančių mokesčių naštos dydį pagrįstai galėtų tikėtis.
Anot ministro pirmininko patarėjo Virginijaus Valentinavičiaus, gerėjant ekonomikos padėčiai, Vyriausybė svarsto galimybę Vakarų gerovės valstybių pavyzdžiu apmokestinti nekilnojamąjį turtą ir prabangos prekes. Pasak jo, valdančiosios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų viršūnėse į socialinį teisingumą labiau orientuotos politikos principus šiandien primena ir skandinaviško gerovės valstybės modelio gerbėjai, ir krikščioniškąja socialine doktrina savo nuostatas grindžiantys politikai. Patarėjo požiūriu, gerinti sąlygas reikia ne tik viduriniam sluoksniui, bet ir visoms visuomenės grupėms: ir nepasiturintiesiems, ir turtingiesiems. Paklaustas, kodėl Vyriausybė, užuot jau dabar ėjusi socialiai orientuotos politikos ir minėtų mokesčių įvedimo keliu, vis dar svarsto ir žada, V. Valentinavičius priminė, kad valdančiojoje koalicijoje ir Ministrų kabinete yra liberalių partijų atstovų, kurių požiūris šiek tiek skiriasi nuo konservatorių.
Kaip jau įprasta, geri valdžios norai vidurinio sluoksnio atžvilgiu neatspindi gerų rezultatų – jų paprasčiausiai nėra. Kalbėti apie tai, kad vykdyti socialiai orientuotos ekonominės politikos esą neleidžia valdančiosios koalicijos partneriai, buvo įpratę socialdemokratai. Prieš 2004 m. Seimo rinkimus socialdemokratų lyderiai aiškino, kad įvesti progresinių mokesčių, kaip žadėjo, jie neva negalėję dėl savo mažesnės koalicijos partnerės – Naujosios sąjungos – pasipriešinimo. Vėliau Socialdemokratų partija, ypač kai jai ėmė vadovauti Gediminas Kirkilas, vėl kėlė progresinių mokesčių vėliavą. Ir vėl kaltę už jų neįvedimą suvertė koalicijos partneriams. Dabar taip pat, kalbėdami apie didesnį socialinį teisingumą, elgiasi konservatoriai ir krikdemai, aiškindami, kad jiems trukdo liberalai. Galbūt laikas daryti išvadas, kad socialinio teisingumo ir viduriniam sluoksniui palankios mokesčių politikos Lietuvoje nebus tol, kol šalį valdys koalicinės vyriausybės?
Ko valdžia nepasako ir ką daryti
Kai Lietuvoje krizės metais sumažėjo visų gyventojų sluoksnių pajamos ir turtingieji prarado dar daugiau nei tie, kurie mažai teturėjo, sumažėjęs skirtumas anaiptol neliudijo, kad ėmė formuotis vidurinė klasė. „Turint galvoje sustiprėjusį nesaugumo jausmą, galima teigti, kad daugybė vidurinės klasės atstovų atsidūrė ant tam tikros atbrailos: netekę darbo jie sminga į bedugnę. Sakyčiau, kad vidurinės klasės „išsiplovimas“ suintensyvėjo: operuoti procentais nebūtų teisinga, nes jie toli gražu neatspindi tikrojo žmonių nuskurdimo krizės metais“, – žurnalui VALSTYBĖ apie vidurinio sluoksnio padėtį krizės metais kalbėjo G. Nausėda.
Jo žodžiais tariant, gyventojų pajamų mokesčio tarifo sumažinimas nuo 24 iki 21 proc. neprisidėjo prie mokesčių naštos vidurinei klasei palengvinimo, nes čia pat viskas buvo su kaupu atsiimta per didesnius vartojimo mokesčius. Smulkiojo ir vidutinio verslo atžvilgiu – o kaip tik šis segmentas, kaip tvirtina ekonomistas, stiprintų vidurinę klasę – dabartinės Vyriausybės politika nebuvo draugiška.
G. Nausėda skeptiškai įvertino ūkio ministro Dainiaus Kreivio kalbas apie vidurinės klasės Lietuvoje stiprinimą Vyriausybei aktyviai remiant smulkųjį ir vidutinį verslą: „Jis sakė, kad namų renovavimas išgelbės ekonomiką. Rezultatus visi matome. Be ES paramos pinigų daugiau neįžvelgiu priemonių, kuriomis ši Vyriausybė kryptingai stiprintų smulkųjį ir vidutinį verslą.“ Kito ekonomisto R. Lazutkos nuomone, valstybės ekonominė ir socialinė politika orientuota į turtinguosius. Pasak jo, kai valstybė prastai moka profesionalams, dirbantiems viešajame sektoriuje, atsiranda ir tam tikras orientyras mažiau mokėti dirbantiesiems privačiajame sektoriuje. Vidurinio sluoksnio plėtrai sąlygos tuomet tikrai nėra palankios.
Pajamų nelygybę Lietuvoje skatina daug veiksnių. Kaip teigia ekonomistas Ž. Mauricas, nemažai lemia savita padėtis darbo rinkoje, kur aukštos pridėtinės vertės produktus gaminančios ar paslaugas teikiančios įmonės negali pasiūlyti daug darbo vietų, kai tuo metu neproporcingai daug žmonių dirba statybos, prekybos ir transporto sektoriuose bei srityse, išsiskiriančiose menku darbo našumu. Lietuvoje trūksta inovatyvių žmonių ir darbo vietas kuriančių užsienio investicijų (kaip tik užsienio investicijos nemenkai prisidėjo prie lenkų vidurinio sluoksnio stiprėjimo pastaraisiais metais). Dėl verslo aplinkos rizikos lygio Lietuvoje investuotojai reikalauja didelės grąžos ir vykdo tik didžiausią tikėtiną grąžą duodančius projektus, kurie būna trumpalaikiai, nes ilgalaikiai projektai susiję su didesne rizika. O mokesčių nesurenkanti valstybė neišgali mokėti aukštų atlyginimų dirbantiesiems viešajame sektoriuje.
Anot Ž. Maurico, Lietuvoje yra didelė iš esmės neapmokestinamo turto koncentracija. Tai prisideda prie nelygių konkurencijos sąlygų: dabar, kai nekilnojamojo turto kainos yra „kosminės“, statomas viešbutis yra tarsi visai kitos rūšies daiktas, palyginti su viešbučiu, statytu 1992 m., kai „nekilnojamojo turto kainos, suapvalinus, buvo lygios nuliui“. Lietuvos mokesčių ir administracinė sistema skatina nieko neveikimą – beveik nėra jokio turto apmokestinimo, tačiau yra didelis darbo apmokestinimas. Kaip sako Ž. Mauricas, esant tokioms aplinkybėms, geriausiai pasiteisinanti taktika – nusipirkti turto ir laukti, kol jis pabrangs (t. y. kol kiti nuveiks ką nors tokio, kas prisidėtų prie jo pabrangimo). „Visi sustingsta laukimo būsenoje, išskyrus samdomuosius darbuotojus, kurie emigruoja, nes jiems nėra ko laukti“, – žurnalui VALSTYBĖ sakė ekonomistas.
Norint stiprinti vidurinę klasę, reikėtų mažinti darbo jėgos apmokestinimą ir įvesti žemės mokestį. Žemės mokestis, anot Ž. Maurico, – vienas geresnių mokesčių, nes jis radikaliai nekeičia gyventojų elgsenos: žemės neįmanoma išsivežti ar nuslėpti, o apmokestinimas skatintų ją naudoti arba parduoti. „Didinti reikėtų vartojimo mokesčius. Arba mažinti jų lengvatas. Galbūt reikėtų naikinti šildymo lengvatą, nes dažnai ją gauna žmonės, kuriems tos lengvatos nereikia“, – svarsto ekonomistas.
Apibendrindamas jis teigia, kad vidurinę klasę Lietuvoje stiprintų darbo jėgos apmokestinimo mažinimas, aukštą pridėtinę vertę kuriančių įmonių veiklos ir verslumo skatinimas, nenaudojamo turto ir gamybos įrankių apmokestinimas, taip pat monopolių apmokestinimas įvedant progresinius mokesčius pagal užimamą rinkos dalį.