Taip apie Lietuvos politikų paramą Gruzijai atsiliepia šios šalies prezidentas Michailas Saakašvilis, drauge pabrėžęs, kad jo šaliai draugiškos yra toli gražu ne visos Europos Sąjungos valstybės – pasak jo, Vokietija yra didžiausia Gruzijos kliūtis kelyje į NATO ir Europos Sąjungą.
„Šiuo atveju didžiausia kliūtis yra Vokietija, nors tai ir atrodo nelogiška. Bet kokiu atveju ketiname ir toliau judėti euroatlantinės integracijos kryptimi ir aktyviai jos siekti. Ironiška, tačiau dabar visi pripažįsta, kad Gruzija – geriausia mokinė, tačiau kartu neleidžia jai pereiti į aukštesnę klasę. Tai nėra gerai“, - interviu teigė M. Saakašvilis.
- Iš kai kurių praėjusių metų pabaigos Jūsų pareiškimų susidaro įspūdis, kad mėginate ieškoti kelių kalbėtis su dabartine Rusijos vadovybe. Kas teikia vilčių susitarti ir koks galėtų būti kalbėjimosi bei susitarimų turinys?
- Rusija ne amžinai bus tokia, kokia yra šiandien, galiausiai ji gali ir turi pasikeisti. Jau dabar matyti tam tikros permainos, pavyzdžiui, didėjantis bendradarbiavimas su Lenkija, pasikeitęs bendravimo tonas su kitomis valstybėmis.
Apskritai, mano manymu, šiuo metu Rusijos politika yra dedikuota posovietinės erdvės konsolidavimui. Pirmiausia Rusijai rūpi Centrinės Azijos naudingieji ištekliai: Gruzija, Kaukazas, vėliau Ukraina, Baltarusija, o tik po to bus rūpinamasi kitomis valstybėmis ir kitais interesais. Iš esmės tai yra klasikinis kiekvienos agresyvios supergalios elgesys, kuris pats save reprodukuoja. Ramus, nuoseklus konkretaus tikslo siekimas ar dialogas šioms valstybėms nebūdingas, nors tai ir būtų protingesnis kelias. Ar mums pavyks nuraminti Rusiją ir pasiekti dialogą? Nežinau.
- Ar, Jūsų vertinimu, Gruzijoje yra pakankamai stipri ir gerbtina opozicija, kuriai laimėjus rinkimus ramia širdimi perleistumėte šalies vairą?
- Opozicija Gruzijoje nėra tokia stipri, kokios aš asmeniškai norėčiau. Mums reikalinga opozicija, kuri, atėjusi į valdžią, netaptų tragiška nelaime visai šaliai. Visgi, opozicija, kurią turime dabar, mano manymu, yra daug geriau nei opozicija prieš kelerius metus, kuri praktiškai buvo linkusi parduoti Gruziją Rusijai.
Esu kaltinamas tuo, kad opozicija neturi galimybės reikštis žiniasklaidoje, tačiau ne vienas tyrimas patvirtina, kad opozicija Gruzijoje turi visus įmanomus kanalus reikšti savo pozicijas. Problema yra ne opozicijos teisių trūkumas, o tai, kad jų šūkiai žmonėms dažnai tiesiog nepatinka: kuo garsiau opozicija šaukia, tuo blogiau jie atrodo.
Iš dalies sutinku su vakarų priekaištais, tačiau trūkumų šioje srityje yra todėl, kad mes tiesiog dar nepasiekėme reikiamo išsivystymo. Kita vertus, Gruzijos opozicijos padėtį vertinantys ekspertai dažnai nesupranta senos sovietinės politikos taisyklės - kuo daugiau meluoti. Galiausiai, šie kaltinimai neretai tampa pasiteisinimu vakarams, kodėl jie atsisako mums padėti.
Paskutinės parlamento apklausos rodo, kad opozicija populiarėja ir jos galia auga, taigi nepaisant to, kad šiandien Gruzija negali pasigirti stipria opozicija, į ateitį žvelgiu optimistiškai ir manau, kad pakankamai greitai ji sustiprės tiek, kad bus pajėgi ir laimėti rinkimus, ir adekvačiai valdyti šalį.
- Kaip manote, ar permainos valdančiajame elite bei neišspręsti teritoriniai konfliktai galėtų Jūsų šaliai sutrukdyti siekiant narystės NATO ir ES? Ar galėtumėte prognozuoti, kada Gruzija prisijungs prie NATO?
- Šiuo atveju didžiausia kliūtis yra Vokietija, nors tai ir atrodo nelogiška. Bet kokiu atveju ketiname ir toliau judėti euroatlantinės integracijos kryptimi ir aktyviai jos siekti. Ironiška, tačiau dabar visi pripažįsta, kad Gruzija – geriausia mokinė, tačiau kartu neleidžia jai pereiti į aukštesnę klasę. Tai nėra gerai.
Kalbant apie tai, kada prisijungsime prie NATO, nežinau. Užduokite šį klausimą Vašingtone, Briuselyje ir ypatingai Berlyne. Manau, kad turėtume demonstruoti, kad esame pažengę, žengti toliau, dirbti, dirbti, dirbti ir anksčiau ar vėliau pateksime į NATO.
- Anksčiau Gruzija sulaukė labai daug paramos iš Europos ir ypač JAV, tačiau „perkrovimo strategija“ lėmė dideles permainas JAV užsienio politikoje. Ar nejaučiate, kad vakarų parama blėsta ir Gruzijos problemoms skiriama vis mažiau dėmesio tarptautinėje darbotvarkėje?
- Lankiausi JAV prieš du mėnesius, buvau pirmasis užsienio šalies vadovas su kuriuo susitiko prezidentas Barackas Obama. Todėl ne, negaliu teigti, kad vakarų parama Gruzijai mažėja.
- Rusijos – Gruzijos karo metu Lietuva ir jos prezidentas Valdas Adamkus išties stengėsi palaikyti Jūsų šalį. Ar tebejaučiate Lietuvos ir jos vadovybės paramą pastaruoju metu? Kuo tai pasireiškia? Kokie bendradarbiavimo planai artimiausioje ateityje?
- Jaučiu dideles simpatijas prezidentui Valdui Adamkui, jis - sąžiningas, gerąja prasme senamadiškas politikas. Džiaugiuosi, kad jo sveikata vis dar puiki ir nemažai su juo bendrauju. Deja, šiais laikais tokių politikų nebeliko beveik niekur pasaulyje. Tai puikiai suprantama, kiekvienas politikas turi savo stilių.
Šiandien viso pasaulio politikai tapo pragmatiškesni. Tačiau toks yra dabartinės, ir, manau, ateities politikos stilius, kuriam Lietuvos valdantysis elitas taip pat paklūsta. Visgi, bet kokiame tarptautiniame forume Lietuvos diplomatai atrodo suinteresuoti mūsų problemomis net labiau nei Gruzijos diplomatai, taigi paramą iš tiesų tebejaučiame.
Kalbant apie ateities planus, labai svarbus tiesioginis skrydis iš Vilniaus, ne tik iš Rygos. Taip pat kviečiame Lietuvos verslininkus atvykti į Gruziją, naudotis laisvosiomis ekonominės zonomis ir investicijų galimybėmis. Norėčiau pabrėžti, kad Gruzija – tiesiausias kelias iš Europos į Centrinę Aziją, taip pat į Kiniją, o lietuviai Gruzijoje labai mėgiami ir turi puikią reputaciją, taigi esama daugybės bendradarbiavimo galimybių.
Gruzijos prezidentas taip pat dalijosi patirtimi, kaip Gruzijoje pavyko pažaboti korupciją ir nusikalstamumą, kokie grandioziniai projektai numatomi energetikos sektoriuje ir ką Gruzija siūlo investuotojams. Pilną interviu su M. Saakashvili skaitykite kovo mėnesio žurnale „VALSTYBĖ“.
