Su Nagliu Šulija, kiekvieną vakarą mums pranešančiu apie tai, kokie bus orai per TV3, kalbamės apie netikėtumus ir dėsnius ne tik gamtoje, bet ir profesinėje veikloje.
Skaitytojai nesuprastų, jei tavęs, sinoptiko, nepaklausčiau, koks bus paskutinis vasaros mėnuo. O gal jau ką nors gali pasakyti ir apie rudenį – kokiam ruoštis?
Jei kas žinotų tikslų atsakymą, tai galėtų būti apdovanotas Nobelio premija, bet kol kas niekas (joks sinoptikas) iki šiol tokia premija nėra apdovanotas ir kol kas mokslas į tokį klausimą negali atsakyti patikimai. Bet galima manyti, jog gamtoje egzistuoja tam tikra reiškinių inercija, tad galima pamėginti prognozuoti. Apsidairykime: ši vasara yra šiltoka ir gana lietinga, nors ir nelyja ištisai – lietus nulyja ir vėl šilta. Kadangi tokia padėtis trunka jau ilgokai, galima manyti, jog ši tendencija išliks ir paskutinį vasaros mėnesį, stebuklų nebus. Todėl šiai vasarai labai tinka apibūdinimas „lietuviška vasara“.
Matau, prognozuojate atsargiai, nepuolate vasarą spėlioti, kokia bus žiema, bet visuomenėje jau prieš pusmetį pradeda sklisti gandai apie neva būsiančią ypatingai šaltą žiemą ar iki alpulio karštą vasarą. Kas skleidžia orų gandus?
Profesionalai tuo tikrai neužsiima. Labai dažnai žmonės patys pradeda spėlioti pagal įvairius požymius gamtoje - esą, jei daug šermukšnių ar riešutų, bus šalta žiema, tačiau dažniausiai tokie spėjimai nepasitvirtina.
Kai kurie vyrai apie automobilius kalba taip meiliai lyg apie mylimiausią moterį. Tu taip išradingai, dažnai šmaikščiai, o kartais meiliai ir švelniai kalbi apie orus. Išduok paslaptį, tekstus rašaisi iš anksto ar esi ekspromto meistras?
Pamėginkite rišliai kalbėti lygiai minutę -- be jokių krenkštimų, užsikirtimų, eee, ėėėė bei pauzių ir pamatysite, kad specialiai nepasiruošus to padaryti praktiškai neįmanoma. Jokia karinė paslaptis, kad televizijoje dirbama su sufleriu – tai toks gudrus prietaisas, kuris padeda nepamiršti teksto. Tačiau aš kasdien jį pats parašau, o po to ir perskaitau, tad galima sakyti, jog žiūrovai išgirsta mano asmeninį požiūrį į orus.
Kai kalbama viešai, mokomasi oratorystės meno, vaidybos. Kur viso to mokeisi tu? Tau tenka vaidinti pranešant orus ar esi toks, koks esi?
Ar yra nutikę kokių kuriozų televizijoje, vertų pakliūti tarp juokingiausių „YouTube“ siužetų?
Kol kas didelių bėdų eteryje pavyko išvengti. Smulkmenų pasitaikė – ne toks skaičius eteryje pasirodo ar linksnių nesuderini. Tai smulkmenos, apie kurias neverta kalbėti.
Maždaug prieš dvidešimt metų viename dienraštyje gimė orų rubrika – į ją rašydavo dienraščio žurnalistai, bet vieną dieną redakciją nustebino žinia – redakcijoje dirbs ir orų skiltyje rašys tikrų tikriausias sinoptikas. Turbūt buvai pirmasis sinoptikas, pradėjęs dirbti žurnalistu ir ,atrodo, buvai pirmasis orų pranešėjas vyras Lietuvos televizijose?
Jau ir iki manęs vienas kitas mano kolega meteorologas parašydavo apie orus į spaudą. Iki šiol Hidrometeorologijos tarnyboje dirba Vytautas Sakalauskas. Jis tekstus apie orą spaudoje pradėjo rašyti anksčiau už mane. O mano gyvenimas susiklostė kitaip – aš palikau Hidrometeorologijos tarnybą ir pradėjau dirbti žurnalistu, o su tarnyba iki šiol palaikau draugiškus bei dalykinius ryšius. Prisipažinsiu – mokykloje mano lietuvių kalbos pažymiai buvo ne per geriausi, todėl pats buvau nustebęs, kad mano rašinėliai apie orus tiko laikraščiams. O vėliau iš tiesų tapau pirmuoju vyru orų pranešėju televizijoje.
Kodėl susidomėjai tokia, kaip dabar daug kam atrodytų, neperspektyvia profesija? Kur rengiami hidrometeorologai?
Baigiau Vilniaus universitetą, kur studijavau Gamtos fakultete. Esu geografas, o meteorologija buvo geografijos mokslo dalis. Rinkausi profesiją ne pagal naudą, o pagal tai, kur šaukė prigimtis. Mano giminėje daug gamtininkų, tėvas – geologas, mama – biologė, teta – geografė. Nors esu ketvirtos kartos vilnietis, miesto vaikas, bet jei gyvenu mieste, dar nereiškia, kad nemoku būti gamtoje ar nežinau, kas yra kuprinė. Konkrečiai meteorologu būti neketinau, tačiau tais metais buvo dvi specializacijos – ekonominė geografija ir meteorologija, į kurią ir patekau. Baigęs įsidarbinau Hidrometeorologijos tarnyboje sinoptiku - sudarinėjau prognozes, analizavau meteorologinius žemėlapius. Tik vėliau netikėtai paaiškėjo, kad galiu ne tik spėti, bet ir rašyti apie orus. Spėju, kad tai dėl to, kad giminėje yra daug ne tik gamtininkų, bet ir žurnalistų bei lituanistų -- mano tėvui parašyti mokslinį populiarinimo straipsnį buvo vieni niekai (jis ne kartą rašė žurnalui „Mokslas ir gyvenimas“), vienas senelis buvo žurnalistas, kitas – lituanistas, prosenelis – be kitų dalykų ir žurnalistas taip pat. Taigi, ir mano atveju viskas klostėsi natūraliai. Manau, žmogus turėtų rinktis profesiją ne pagal tai, kas galbūt bus naudinga, kur daugiausia uždirbsi, o pagal tai, kur linksta prigimtis. Kartais dalyvauju jaunų žmonių diskusijose apie tai, kokią profesiją rinktis. Jie manęs klausia: „Kaip jums pavyko pasiekti tokios karjeros?“ Aš jų irgi klausiu: „Tai jei asilą ims rodyti per televiziją, ar tai reikš, kad asilas padarė karjerą?“ Tuomet klaususieji susizgribo, kad visgi gal yra ne taip. Tuomet vėl klausiu; „Ko jūs norite – karjeros ar laimės?“. Jei norite karjeros – pirmyn, eikite, muškitės, kovokite, užsidirbsite karjerą, skrandžio opaligę ir insultą. Jeigu norite būti laimingi – klausykite savo prigimties.
Nuolat dėl orų prognozių keldamas akis į dangų, matyt, susidomėjai ir astrologija?
Ne. Tarybiniais laikais visi intelektualūs pokalbiai vykdavo virtuvėse. Vieno tokio pokalbio metu vienas vyras manęs ėmė klausti, kada gimiau, o tada pasakė, kad domisi astrologija. Pasirodo, jau tais laikais Vilniuje buvo žmonių, kurie tuo domėjosi. Pakalbėjęs daugiau supratau, kad tai labai įdomu ir man tai patinka. Pradėjau domėtis dar labiau, gilintis ir nesiliauju tai daryti iki šiol. Kaip sako mano viena pažįstama astrologė, jei pradedi eiti šiuo keliu, atostogų niekada nebus. Astrologija taip suaugo su manimi, kad tapo gyvenimo būdo dalimi.
Būdamas astrologas dirbi tik dėl kitų ar savo gyvenime taip pat kliaujiesi astrologinėmis pranašystėmis?
Kartais juokauju, kad esu tarsi tas batsiuvys be batų – dažniausiai dirbu kitiems, nors sau irgi kartais pasižiūriu, ypač, kai reikia dėl ko nors apsispręsti. Tačiau išlieka pavojus išlikti subjektyviam sau, todėl geriau kreiptis į kolegą -- „pažiūrėk mano horoskopą“.
Vyrauja nuomonė, kad būtent krizių, įvairių sunkmečių metais žmonės ieško astrologų pagalbos. Ar gali tai patvirtinti?
Nepasakyčiau. Sunkmečiu besikreipiančių nepadaugėjo, liko tiek pat. Skirtumas tik tas, kad krizės pradžioje 2008 metų pabaigoje – 2009 pradžioje elektroniniu paštu per dieną gaudavau bent po dešimt laiškų, kuriuose būdavo klausiama, kada geriausia palikti Lietuvą. Ne AR, o KADA. Tai reiškė tik viena – žmogus turi aiškią ir tvirtą nuostatą mauti iš čia kuo greičiau, tik aiškinasi palankiausią momentą. Dabar tokių paklausimų daug mažiau.
Kol rašei, žmonės žinojo tik tavo pavardę, dabar – kiekvienas atpažįsta gatvėje. Nors su pagaliu į ekraną tavęs niekas nevarė, pats nuėjai, bet ar dabar nesigaili, ar kartais nenorėtum tapti nematomu?
Ne, nesigailiu. Iš tiesų, aplinkinių dėmesio sulaukiu labai daug. Kuo puikiausiai suvokiu, kad ten, kur yra lietuvių, būsiu atpažįstamas ir nesvarbu, ar tai Lietuvos užkampis ar koks užsienio kurortas. Pasislėpti neįmanoma. Tai nėra nei blogai, nei gerai – apsipranti su tuo kaip su gamtos reiškiniu. Nemalonu būna, kai dėmesys įkyrus, kai lenda išgėrę, o klausimą „koks bus oras?“ išgirstu daug kartų per dieną. Kiek pastebiu, žmonės, kuriuos televizijos žiūrovai dažnai mato ekrane, tampa tarsi jų šeimos nariais, todėl, praradus sveiką nuovoką, imama elgtis familiariai. Žiniasklaidos verslas taip pat labai prisideda prie ir taip matomų veidų populiarinimo – kuo labiau žmogus žinomas, kuo daugiau jį provokuoja atvirumui. Tokie straipsniai labiau skaitomi, o skaitomi straipsniai pritraukia daugiau reklamos, tai yra pinigų. Todėl kai kurie leidiniai sąmoningai supainiojo sąvokas „viešas“ bei „žinomas“, o didžioji jų herojų dalis yra iš dalies verčiami, iš dalies gundomi šokti sielos striptizą, kuris yra pati geriausia trąša reklamos rinkai augti. Šiuo požiūriu visai nesvarbu, kas tu esi – žurnalistas ar politikas. Ir tai ne kaina kurią tenka mokėti už žinomumą, o tiesiog padėtis, bendra visuomenės kultūros situacija, kurią reikia žinoti.
Kaip atrodė orų prognozavimo techninės priemonės tada, kai tu baigęs studijas atėjai dirbti į Hidrometeorologijos tarnybą, ir kaip viskas atrodo dabar?
Techninė pažanga - milžiniška. Puikiausiai atsimenu, kaip gal 1988 metais su kolega važiavome į Maskvą atvežti palydovinės lėkštės ir kompiuterio palydovinėms nuotraukoms priimti, jei neklystu, išskyrus Maskvos tarnybą, tokios buvusioje sovietinėje erdvėje niekas dar neturėjo. Savo akimis mačiau ir pirmą debesuotumo palydovinę nuotrauką ant fotopopieriaus. Tam reikėjo jau pamirštų dalykų -- fotolaboratorijos, ryškalų, fiksažo. Tik vėliau nuotraukos atsirado kompiuteryje, animuotos, buvo galima matyti, kaip debesėliai juda. Dabar man būtų ir per sunku, ir nekorektiška pasakoti apie dabartinę LHMT techninę bazę.
Praėjusią ir šią vasarą gamta mus stebina ir baugina vėtromis, audromis, su šaknimis išrautais medžiais, nuplėštais namų stogais. Ar tave galima nustebinti kokiais gamtos kataklizmais Lietuvoje?
Per tiek metų daug ko buvo, todėl negalėčiau išskirti kurio vieno mane labiausiai nustebinusio gamtos reiškinio Lietuvoje. Tiesiog žmonės labai greitai pamiršta tai, kas buvo ir mėgsta sakyti: „Taip dar niekada nebuvo“. Buvo.
Mūsų seneliai apie Lietuvos orus pasakodavo taip: „Žiemą nuo šalčio poškėdavo tvoros, kėpsodavo sniego pusnys, vasarą būdavo karšta, per šienapjūtę, javapjūtę prakaitai varvėdavę, žmonės lininius rūbus vilkėdavę“. Kaip literatūriškai apibūdintum pastarųjų metų Lietuvos orus?
Nuo šalčio poškančios tvoros persikelia į šiaurę ir ne tik todėl, kad labai šaltų orų Lietuvoje vis mažiau, o ir tinkamų tvorų beveik neberasi. Tačiau noriu pasakyti, kad su rogutėmis važinėsimės dar ilgai, o prakaitą per šienapjūtę irgi teks braukti. Pastarosios kelios žiemos buvo kaip žiemos, tik be didelių speigų, o vasaros – kaip vasaros. Lietuviškos, ne turkiškos ar egiptietiškos. Ši vasara irgi labai lietuviška.
Tai klimatas keičiasi ar ne? Dabar kalbos apie jo kaitą lyg ir aprimo...
Kai buvau mažas, žinojau, kad prasidėjus žiemai savaitgalį galėsiu slidinėti Sapieginėje. Ir kitą savaitgalį, ir dar kitą, o žiema tikrai bus, jei jau prasidėjo. Kadangi žiema prasidėdavo anksti ir tęsdavosi ilgai, Ignalinoje buvo olimpinė slidinėjimo bazė, kurioje „išaugo“ du olimpiniai slidinėjimo čempionai – A. Šalna ir V. Vencienė. Dabar slidinėjimo čempionų nėra ir, ko gero, ilgai ilgai dar nebus, nebent Lietuvos slidininkai imtų treniruotis Švedijoje ar Suomijoje. Tai dėl to, kad apie 1988 – 1989 metus įvyko tam tikras lūžis -- žiemos tapo trumpesnės, dažnai ir visai menkos. Manyčiau, kad ateityje žiemos bus, bet vis trumpesnės, ilgės tarpusezonis. Apie vasaras apskritai kažką sunku pasakyti – jos gali būti labai įvairios. Apskritai, manoma, jog ateityje daugės ekstremalių reiškinių – ir žiemą, ir vasarą.